Juokiamasi ne iš sistemos, o iš pačių mokytojų. Svarstau, kieno akimis spektaklyje į juos žvelgiama? Mokytojus toliau matome tik per paaugliško maišto prizmę – jie nekompetentingi, pasenę, nelaimingi, net juokingi…
Spektaklis virsta ilga kontempliacija, kasdienos minčių ir potyrių apmąstymu ir visos dienos suma, žvilgsnį nuolatos kreipiant nuo čia į Kitą laiką, Kitą amžinybę, į laiko slinktį „rytojaus žmogui kertant vakarykštį“.
Žiūrėti kiek prailgstantį spektaklį – sunku, bet šios vasarvidžio kelionės gaires puikiai nužymi Brittenas, jo muzikos malonumas. Ir neapleidžia jausmas, kad Gintaras Varnas čia savo stichijoje: gėlių, miškų, sapnų, lėlių, fantazijų ir operos.
„Septynios vienatvės“ tampa ne tik spektakliu, bet ir patikrina santykį su Wilsono teatru. Tai spektaklis, kuris egzistuoja tarp kūrybos ir atminimo, tarp tęstinumo ir neišvengiamos distancijos.
Salėje – intriguojantis laukimas ir viltis, kad griūvantis siužetas bus pagautas prieš šiam trenkiantis į medines scenos grindis, tačiau pabirusios jo šukės giliai įstringa mintyse.
Aidai ir interpretacijos man artimesnės: žiūrėti atkartojimą ar tikslų vienos meno rūšies kūrinio vertimą į kitos kalbą nėra itin įdomu. Kaip tik mačiau gero knygos ir teatro ryšio pavyzdį – Mildos Mičiulytės spektaklį apie autizmą.
Skirtingų teatrinių kalbų sambūvis čia veikė ne kaip atsitiktinė repertuaro įvairovė, o kaip nuoseklus bandymas regiono žiūrovui pasiūlyti platesnį šiuolaikinio teatro patyrimo horizontą.
Tai retas LRT radijo teatro bandymas sujungti dokumentiką ir fikciją. „Ne ryšio zona“ leidžia skambėti konkrečioms žmonių patirtims, todėl pasakojimas apie gyvenimą pasienyje yra itin tikslus ir skaudus.
Aleksandros Jacovskytės parodoje „Teatras. Kostiumai. Eskizai“ – daugiausia kostiumų eskizų operoms ir baletams. Kartais atrodo, kad matai pirmą, dar neišbaigtą, tik svarstomo „užmetimo“ variantą. Bet ekspozicijos visuma daro gerą įspūdį.
Daug kalbėta apie bendruomenę ir bendrystę – matyt, reikėtų nepamiršti ir to, kad kiekvienas kartu esame ir jos variklis, turintis ją įgalinti rūpintis ne tik dėl (n)esamų nominacijų, bet ir mūsų laisve.
Atrodo, kad skirtinguose miestuose, skirtingose scenose kūrėjai ieškojo ne tik naujų formų, bet ir naujo kalbėjimo būdo – intymesnio, rizikingesnio, sąmoningai atsisakančio patogios reprezentacijos.
Ar tau artimesnė interpretacija, ar inscenizacija? Apie tai jau kalbėjome kitų spektaklių kontekstuose, tačiau, rodos, tokių „antrinių“ kūrinių vis daugėja. Net ir „Lietuviškos Vėlinės“ tam tikra prasme yra antrinis kūrinys.
Autorei [Rūtai Oginskaitei] įdomios visokios gyvenimo apraiškos, neiškeliant profesinės veiklos kaip vienintelės, vertos aprašymo. Jos žvilgsniui niekas nėra per mažai svarbu: viskas įausta į pasakojimą.
Apie 20-ąjį šiuolaikinės dramaturgijos festivalį „Versmė“ kalbasi jo kuratorės: „Pjesės skaitymo žanras kalba ir apie tam tikrą hierarchijos, būdingos režisūriniam teatrui, apvertimą“.
Besibaigiant metams, savaitraštis „7 meno dienos“ tradiciškai pakvietė teatro kritikus apžvelgti įsimintiniausius 2025-ųjų scenos meno įvykius, asmenybes, tekstus, reiškinius, judėjimus.
„Teatras išmokė kantrybės“, – sako laureatai, kuriuos geriausiais išrinko žiūrovai ir teatro meno taryba. Jie Teatro dieną buvo pagerbti apdovanojimais – stiklo kūriniais „Kūrybiniai brūkštelėjimai“.
„Niujorke gyveno daug benamių, besiglaudusių dėžėse. Būtent tada nusprendžiau sukurti kūrinį kartoninėje dėžėje, kurį pavadinau „In a Corner the Sky Surrenders“, – sako R. Orlin.
„Scenografijos užduotis yra išversti dramaturgiją į vizualią kalbą ir tarnauti grynai dramaturgijai. Šiame darbe nepripažįstu stiliaus turėjimo“, – sako „Lietuvių mirties pranešimams…“ kurianti scenografė.
Pokalbis su šokio spektaklio „Superthing“ kūrėjais – choreografų duetu Annamari Keskinen ir Ryanu Masonu apie tai, kas lieka, kai kažkas išnyksta? Ar pati nebūties būsena gali užpildyti erdvę, suteikti jai prasmę? Ar tuštuma turi savo tekstūrą, o išnykimas – tylų atgarsį?
Gildas Aleksa neslepia, kad yra apžavėtas cirko meno, o „Cirkuliacijos“ festivalis rodo jį patį tapus tarpdisciplininiu cirko menininku: žonglieriumi, akrobatu, net iliuzionistu.
Helmutui Šabasevičiui teikiamas Scenos meno kritikų asociacijos apdovanojimas „Teksto raktas“ tampa tikslia metafora ir pripažinimu: tai įvertinimas už tekstus, kurie ne tik aprašo, bet ir atrakina.
„Nuo pirmo susidūrimo su šokiu susidariau įspūdį, kad tai – būdas kalbėti apie pasaulį sudėtingai. Taip, kad žiūrovas būtų priverstas mąstyti“, – sako choreografas, kuriantis šokio performansą „Vieną kartą aš žaidžiau karą“.
Apie artėjančią choreografo Manuelio Legris baleto „Pakita“ premjerą bei kitą sezoną Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre numatytus rodyti naujus šokio pastatymus pasakoja teatro baleto meno vadovė Jurgita Dronina.
Lietuvos nacionalinis dramos teatras, minėdamas Tarptautinę teatro dieną, tradiciškai apdovanojo geriausius aktorius – šįkart jais tapo Rimantė Valiukaitė ir Šarūnas Rapolas Meliešius. Įvertinimų sulaukė ir kitų teatro skyrių darbuotojai.
Latvijoje politikai inicijavo procesą prieš Rygos dailės teatre režisieriaus Valtero Sīlio statomą spektaklį „Dekretas Nr. 2“, skirtą penkiolikos metų senumo politiniams įvykiams reflektuoti.
Kas skatina dykumų sultonus, diktatorius ir demokratijas statyti operos teatrus? Kas juose stebina europietį operos mėgėją? Ar galime sau leisti lankytis tuose teatruose?
Šį rudenį po ketverių metų pauzės DIALOG-WROCLAW vėl atsidarė. Programa, kurią sudarė dvylika spektaklių, akivaizdžiai skilo į teatrų iš Azijos ir Europos pristatymus.
Spektaklį pagal vienos svarbiausių šiuolaikinių kroatų dramaturgių Tenos Štivičić pjesę Zagrebo jaunimo teatre režisavo Antanas Obcarskas, scenografiją kūrė Barbora Šulniūtė.
Latvijos teatro vitrina „Skate 2025“ suteikia galimybę žiūrinčiųjų smegenyse varžytis technologiniams monstrams su kukliais lėlių spektakliais vaikams ar aukščiausios klasės aktoriams – su studentų darbais.
Carolina Bianchi patirtis dėlioja kone tobulai: prikausto žiūrovus prie nemalonios informacijos, tačiau leidžia suprasti, kad pati išgyveno kur kas daugiau. <...> „Brolija“ padeda suprasti, kam reikalinga Stambulo konvencija.
Nors Baltijos šalių programa buvo nedidelė Pasaulinio lėlių teatro festivalio panoramos dalis, ji įsipynė į festivalio audinį kaip unikalus bendro rašto tęsinys, o ne kaip akis badantis lopas.
Šiųmetė festivalio Šarlevilyje-Mezjere programa, regis, pasakojo apie tai, kad šiuo metu vizualusis teatras – įvairiausios jo formos ir naudojamos medžiagos – ima viršų prieš lėles ir jų valdymo amatą.
2025–2026 m. sezono planų Latvijos teatruose apžvalga: blaumaniada, latvių dramaturgijos ir jaunųjų režisierių bumas, brangiausias pastatymas Latvijos teatro istorijoje ir scenografija iš dviejų kėdžių.
Pokalbis su teatro kritike Ramune Balevičiūte: „Šiandien man svarbiausia – mąstyti kartu su spektakliu. <...> Mano santykis su teatru pasikeitė nuo griežto vertinimo, kurio buvome mokomi, į empatišką įsiklausymą“.
„Iš Gintaro Varno pirmo išgirdau, kad tai, ką darau, yra gerai. <...> Jaučiausi geras – pirmą kartą gyvenime geras. Už tai būsiu dėkingas visą gyvenimą“, – tvirtina režisieriaus mokinys M. Sigliukas.
Minint Klaipėdos dramos teatro 90-metį: „Mūsų teatras šiuo atžvilgiu buvo išskirtinis, nes į visą tarybinę tikrovę žiūrėjo su humoru, iš satyrinės pusės“, – teigia ilgametė šio teatro aktorė J. Jankauskaitė.
„Suprantu, kad teatro traukinys važiuoja – nežinau kur, bet važiuoja. O aš važiuoju savo siauruku. Jų jau nedaug belikę, bet man patinka savo kelią turėti ir savo akimis žiūrėti“, – sako teatrologė Audronė Girdzijauskaitė.
„Visas menas turi būti prieinamas visiems, bet norint tai įgyvendinti, reikia įdėti nemažai darbo. <...> Net gauti finansavimą nėra labai sudėtinga, bet dažnai stabdo „kitokio žmogaus“ baimė“, – pastebi režisierė Karolina Žernytė.
Pokalbis su aktore, teatro pedagoge Gabrielia Kuodyte: „Spektakliuose turi būti įvairių emocijų, bet pabaigoje vis tiek turi pasirodyti šviesos spindulys. Ką beišgyventum, vis tiek reikia lįsti į gylį, eiti į šviesą, nebijoti jautrumo ir tiesos.“
„Į scenografiją, medijas ir net į patį teatrą kartais renkuosi žiūrėti žaidžiančio vaiko akimis ir man patinka, kai aktoriai daro tą patį“, – sako režisierius Žilvinas Vingelis.
„Vilniuje lietuviakalbiai žiūrovai eina į spektaklį ir skaito titrus, o ne atvirkščiai. Man tai ir yra daugiakalbio, daugiaetnio Vilniaus veidas“, – sako Uršulė Bartoševičiūtė.
Aktualu ir smalsu patyrinėti Panevėžio kultūrinį gyvenimą – aktyvų, įkvepiantį, atsinaujinantį, atkuriantį stabilumą ir ryšį su publika po nuolatinių skandalų teatre, – visos Lietuvos ir tarptautiniu mastu vis labiau matomą kultūros centrą.
Keičiant negalios supratimą, santykį su ja ir pasakojimus apie ją, teatras gali atlikti labai svarbų vaidmenį. Tam vienodai svarbios yra visos trys pagrindinės teatro erdvės: scena, užkulisiai ir žiūrovų salė.
Teatras nėra vien tekstas, todėl adaptuoti reiškia suteikti prozai naują formą. Scenoje tekstas kelia grėsmę teatrui tapti iliustratyviu, kai nesuvokiamos jo pritaikomumo galimybės ir būtinybė keisti pavidalą.
Kas nutiko šalyje, kurią Lietuvoje žinome kaip vieną palankiausių kūrybai bei jos sklaidai? 2025-aisiais Berlynui teks susiveržti diržus, o tai iššaukė judėjimą #BerlinIstKultur.
