„Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ geba iš dalies atskleisti teatrinės legendos kūrimo mechanizmą ir paslaptį – legenda susikuria čia ir dabar, išreikšdama tikėjimą teatru ir jo magija.
Vietoje dramatiško sentimentalumo tarpdisciplininio spektaklio „Tearful Words“ kūrėjai renkasi ironiją, fragmentiškas būsenas ir nejaukų artumą emocijoms, kurias dažniausiai stengiamės nuslopinti.
Visas spektaklis sukurtas lyg pagal kokį sūkurio principą. Užuot sekęs siužetą, pradedi fiksuoti nuotaikas, ženklus, emocines vibracijas. <...> Tačiau vėliau šis sūkurys ar spiralė ima demonstruoti ir savo pavojingąją pusę.
Oskaro Milašiaus tekstai nesudaro linijinio pasakojimo: temos keičiasi kaip vaizdiniai, kartojasi frazė „žiauri tikrovė“ tarsi inkaras tarp skirtingų pasaulių, o ieškojimas be aiškaus tikslo tampa pagrindiniu spektaklio principu.
Stipriausios „Geismo“ vietos yra ten, kur spektaklis visiškai palieka „Geismų tramvajaus“ dramaturgiją ir kuria savo pasakojimą. Tačiau pramaišiui su originalia pjese spektaklis pasimeta tarp dviejų istorijų.
Pokalbis su LNOBT vyriausiuoju choreografu M. Rimeikiu apie tai, ar tematinės nuorodos padeda kurti šokį, ir kodėl „Festivalis X“ tinka pažinčiai išsyk su operos ir baleto žanrais.
Agnius Jankevičius Kauno miesto kameriniame teatre rengiasi spektaklio „Lėlių namai II“ (pagal Lucaso Hnath’o pjesę) premjerai. Pokalbis su režisieriumi.
„Problemos, kai negali patekti į kultūros erdves, po truputį kaupiasi, kol galų gale priveda prie pasyvumo ir nenoro išvis kur nors eiti, nes tai kainuoja per daug pastangų“, – sako žmonių su negalia teisių aktyvistė Monika Ošmianskienė.
Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ pristato 2026 m. programą, kuri supažindins su trimis graikų spektakliais ir ukrainiečių choreografės darbu. Taip pat vyks 2-oji Lietuvos scenos menų platforma.
Adriano Carlo Bibiano asmeniniais išgyvenimais grįstas šokio performansas „man niekada nepriklausiusi kaltė“ tyrinėja kaltę, traumas ir kūno gebėjimą savyje kaupti atmintį. Pokalbis su kūrėju.
87-ajame sezone Lietuvos nacionalinis dramos teatras pristatys šešias premjeras. Jas režisuos: Oliveris Frljićius, Kamilė Gudmonaitė, Augustas Gornatkevičius, Kotryna Siaurusaitytė, Rokas Lažaunykas ir Birutė Banevičiūtė.
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ruošiasi vienos dienos trukmės „Festivaliui X“. Pokalbis su festivalio meno vadove ir dirigente Raimonda Skabeikaite bei dramaturge Gabriele Bakšyte apie jaunųjų operos kūrėjų ambicijas, iššūkius ir interpretacijas.
Panevėžyje, Juozo Miltinio dramos teatre režisierė Ieva Stundžytė rengiasi spektaklio „Lineino grožio karalienė“ premjerai: „Į šią pjesę labai lengva pažvelgti kaip į sunkią psichologinę dramą, bet, paradoksalu, per repeticijas daug juokiamės“.
Muzikos vadovas Rodrigo Calveyra pabrėžia: „Pilnai sceninis pastatymas su istoriniais instrumentais yra iššūkis net ir didelėms Europos meno institucijoms, turinčioms ilgametes baroko tradicijas“.
„Įsivyraujanti technokratija ir galimas jos įsigalėjimas po kelerių metų yra tam tikras atspindys tokio pasaulio, prieš kurį tragedijoje kovoja Antigonė, tad atėjo laikai, kai vis labiau reikės tokių herojų“, – mano Jonas Kuprevičius.
Nė viena iš festivalio „Kiemas“ veiklų nesiekė tiesiog perduoti žinių apie teatrą. Vietoj to ugdė įgūdžius, reikalingus ne tik scenoje, bet ir kasdienybėje – gebėjimą bendradarbiauti, stebėti, klausytis ir interpretuoti kitų patirtis.
„Acis ir Galatėja“ užima išskirtinę vietą Georgo Friedricho Händelio palikime: nė viena kita opera jo gyvenimo metais nesulaukė tokios sėkmės – ši buvo pastatyta daugiau kaip septyniasdešimt kartų!
<...> Įdomių įspūdžių sukaupti darosi vis sunkiau, o ir ne apie viską norisi galvoti, rašyti. Ypač sudėtingi darosi santykiai su teatru. Mano akyse jis tolsta, blanksta, gūžiasi. Labai retai pamatai spektaklį, kuris sujaudina ir išlieka atminty.
Agnija Šeiko: „Šiuolaikinis šokis yra dar labai jauna šaka, todėl daug poreikių orientuotų į dabartį, tačiau reikia žvelgti ženkliai toliau: sodinti medžius, po kurių šešėliu – neaišku, ar pačiam teks prisėsti“.
Spektaklyje „Venecijos pirklė“ politikų figūros susipina su Shakespeare’o pjesės veikėjais ir virsta ne paviršiniais šaržais, bet komiškais personažais, kurie yra daugiau nei tik klišių rinkiniai ir pasižymi psichologiniu tikslumu.
2026-ųjų „Dramokratija“ parodo ne tik šiuolaikinės dramaturgijos temas, bet ir jos būseną – nuolatinį judėjimą tarp galimybės kalbėti ir gebėjimo tą kalbą įtvirtinti scenoje.
Scenos meno kritikės Ugnė Kačkauskaitė ir Dovilė Zavedskaitė tęsia pokalbį apie 2026 metų Tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „New Baltic Dance“ užsienio programą.
Scenos meno kritikių Ugnės Kačkauskaitės ir Dovilės Zavedskaitės pokalbis apie 2026 metų Tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „New Baltic Dance“ užsienio programą.
Sovietmečiu kultūra buvo laikoma svarbia ideologinio auklėjimo priemone. Iš spektaklių programų ir Kauno lėlių teatro veiklos labiau ryškėja edukacinė, ugdymo kryptis nei tiesioginė ideologinė kontrolė.
Birželio 5 ir 6 dienomis, Rygoje, Latvijos nacionalinio teatro Didžiojoje salėje bus rodomos Berlyno „Schaubühne“ teatre sukurtas Thomo Ostermeierio spektaklis „Smurto istorija“.
Vizualiniame teatre vaizdas nėra tikrovės pakaitalas ar paaiškinimas. Galbūt todėl šiandien, kai kasdienybėje nuolat daugėja vaizdų, teatras tampa viena iš nedaugelio vietų, kur dar mokomės į juos žiūrėti lėčiau.
Latvijoje politikai inicijavo procesą prieš Rygos dailės teatre režisieriaus Valtero Sīlio statomą spektaklį „Dekretas Nr. 2“, skirtą penkiolikos metų senumo politiniams įvykiams reflektuoti.
Kas skatina dykumų sultonus, diktatorius ir demokratijas statyti operos teatrus? Kas juose stebina europietį operos mėgėją? Ar galime sau leisti lankytis tuose teatruose?
Šį rudenį po ketverių metų pauzės DIALOG-WROCLAW vėl atsidarė. Programa, kurią sudarė dvylika spektaklių, akivaizdžiai skilo į teatrų iš Azijos ir Europos pristatymus.
Latvijos teatro vitrina „Skate 2025“ suteikia galimybę žiūrinčiųjų smegenyse varžytis technologiniams monstrams su kukliais lėlių spektakliais vaikams ar aukščiausios klasės aktoriams – su studentų darbais.
Carolina Bianchi patirtis dėlioja kone tobulai: prikausto žiūrovus prie nemalonios informacijos, tačiau leidžia suprasti, kad pati išgyveno kur kas daugiau. <...> „Brolija“ padeda suprasti, kam reikalinga Stambulo konvencija.
Nors Baltijos šalių programa buvo nedidelė Pasaulinio lėlių teatro festivalio panoramos dalis, ji įsipynė į festivalio audinį kaip unikalus bendro rašto tęsinys, o ne kaip akis badantis lopas.
Šiųmetė festivalio Šarlevilyje-Mezjere programa, regis, pasakojo apie tai, kad šiuo metu vizualusis teatras – įvairiausios jo formos ir naudojamos medžiagos – ima viršų prieš lėles ir jų valdymo amatą.
Scenografė Sigita Šimkūnaitė kūryboje vadovaujasi tvirta nuostata: „Nenoriu kenkti nė vienam aktoriui ar solistui. Labai svarbu išlaikyti pagarbą kiekvienam žmogui, todėl kad ir ką norėtum sukurti, vis tiek pirmiau yra žmogus, o ne grožis“.
Pokalbis su režisieriumi Justinu Vinciūnu: „Svarbiausia pradėti nuo paprasto žmogiško santykio – jei jis atsiranda, pats procesas jau tampa dovana, o kartu su tuo gali gimti ir geras spektaklis“.
„Ir dabar kartais tenka matyti, kaip kai kuriems [teatro] darbuotojams tarsi kažkas gomury užstringa, kai jiems pastabų duoda už juos jaunesnė moteris“, – pastebi režisierė, teatro menininkė Laura Kutkaitė.
Pokalbis su teatro kritike Ramune Balevičiūte: „Šiandien man svarbiausia – mąstyti kartu su spektakliu. <...> Mano santykis su teatru pasikeitė nuo griežto vertinimo, kurio buvome mokomi, į empatišką įsiklausymą“.
„Iš Gintaro Varno pirmo išgirdau, kad tai, ką darau, yra gerai. <...> Jaučiausi geras – pirmą kartą gyvenime geras. Už tai būsiu dėkingas visą gyvenimą“, – tvirtina režisieriaus mokinys M. Sigliukas.
Minint Klaipėdos dramos teatro 90-metį: „Mūsų teatras šiuo atžvilgiu buvo išskirtinis, nes į visą tarybinę tikrovę žiūrėjo su humoru, iš satyrinės pusės“, – teigia ilgametė šio teatro aktorė J. Jankauskaitė.
„Suprantu, kad teatro traukinys važiuoja – nežinau kur, bet važiuoja. O aš važiuoju savo siauruku. Jų jau nedaug belikę, bet man patinka savo kelią turėti ir savo akimis žiūrėti“, – sako teatrologė Audronė Girdzijauskaitė.
„Visas menas turi būti prieinamas visiems, bet norint tai įgyvendinti, reikia įdėti nemažai darbo. <...> Net gauti finansavimą nėra labai sudėtinga, bet dažnai stabdo „kitokio žmogaus“ baimė“, – pastebi režisierė Karolina Žernytė.
Aktualu ir smalsu patyrinėti Panevėžio kultūrinį gyvenimą – aktyvų, įkvepiantį, atsinaujinantį, atkuriantį stabilumą ir ryšį su publika po nuolatinių skandalų teatre, – visos Lietuvos ir tarptautiniu mastu vis labiau matomą kultūros centrą.
Keičiant negalios supratimą, santykį su ja ir pasakojimus apie ją, teatras gali atlikti labai svarbų vaidmenį. Tam vienodai svarbios yra visos trys pagrindinės teatro erdvės: scena, užkulisiai ir žiūrovų salė.
Teatras nėra vien tekstas, todėl adaptuoti reiškia suteikti prozai naują formą. Scenoje tekstas kelia grėsmę teatrui tapti iliustratyviu, kai nesuvokiamos jo pritaikomumo galimybės ir būtinybė keisti pavidalą.
Kas nutiko šalyje, kurią Lietuvoje žinome kaip vieną palankiausių kūrybai bei jos sklaidai? 2025-aisiais Berlynui teks susiveržti diržus, o tai iššaukė judėjimą #BerlinIstKultur.
