Pažiūrėjus Vilniaus senajame teatre pristatytą „Jermą“, neapleidžia jausmas, kad režisieriaus Artūro Areimos ir spektaklyje vaidinančių moterų aktorių požiūriai į kūrinio problematiką nebūtinai sutampa.
Telenovelė žymi ne tiek vaidybos raišką, kiek meksikietišką estetiką, paveikiausiai atsiskleidžiančią charakteringuose kostiumuose. <...> Kauno „Figaro vedybos“ turi parako – to užtaiso, dėl kurio įdomu žiūrėti operą.
Režisieriaus Karolio Kaupinio spektaklyje „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ sugyvena nusilenkimas Lietuvos teatrui ir kandi pašaipa. Švelniai gelianti, bet tikrai ne pikta.
Istoriniai įvykiai, sumišę su asmenine patirtimi, kūrinį paverčia daugiasluoksniu, įdomiu, įtraukiančiu. Čia viskas pajungiama ne istorijos apžvalgai, o apeliavimui į dabartinę sąmonę, į neakivaizdžiai tebesitęsiančius įvykius.
Sudėtingas, emociškai sunkus ir netgi liūdnas „miške“ yra savalaikis ir labai reikalingas kūrinys – juk ne tik ekologiniu ar istoriniu požiūriu miškas jau seniai nėra savaiminė, nekintanti duotybė ar prieglobstis.
Scenos meno kritikės Ugnė Kačkauskaitė ir Dovilė Zavedskaitė tęsia pokalbį apie 2026 metų Tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „New Baltic Dance“ užsienio programą.
Scenos meno kritikių Ugnės Kačkauskaitės ir Dovilės Zavedskaitės pokalbis apie 2026 metų Tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „New Baltic Dance“ užsienio programą.
Sovietmečiu kultūra, įskaitant teatrą, buvo laikoma svarbia ideologinio auklėjimo priemone. Tačiau iš spektaklių programų ir Kauno lėlių teatro veiklos labiau ryškėja edukacinė, ugdymo kryptis nei tiesioginė ideologinė kontrolė.
Iš pradžių spektaklis man lyg ir patiko, patiko gyvas kontaktas tarp žiūrovų ir aktorių. <...> Nejaugi edukacinė dvasia – būtinai visko mokyti, viską aiškinti nepaliekant paslapčių, o kartu ir suprimityvinant reiškinį – užvaldys ir lėlių sceną?
Šių metų „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremoniją būtų galima pavadinti skoningu kompromisu – kažkuo tarp išlaikyto santūrumo ir gebėjimo neįklimpti į gryną patosą, gebant jame atrasti žiupsnius sveikos ironijos.
Aidai ir interpretacijos man artimesnės: žiūrėti atkartojimą ar tikslų vienos meno rūšies kūrinio vertimą į kitos kalbą nėra itin įdomu. Kaip tik mačiau gero knygos ir teatro ryšio pavyzdį – Mildos Mičiulytės spektaklį apie autizmą.
Skirtingų teatrinių kalbų sambūvis čia veikė ne kaip atsitiktinė repertuaro įvairovė, o kaip nuoseklus bandymas regiono žiūrovui pasiūlyti platesnį šiuolaikinio teatro patyrimo horizontą.
Tai retas LRT radijo teatro bandymas sujungti dokumentiką ir fikciją. „Ne ryšio zona“ leidžia skambėti konkrečioms žmonių patirtims, todėl pasakojimas apie gyvenimą pasienyje yra itin tikslus ir skaudus.
Aleksandros Jacovskytės parodoje „Teatras. Kostiumai. Eskizai“ – daugiausia kostiumų eskizų operoms ir baletams. Kartais atrodo, kad matai pirmą, dar neišbaigtą, tik svarstomo „užmetimo“ variantą. Bet ekspozicijos visuma daro gerą įspūdį.
Daug kalbėta apie bendruomenę ir bendrystę – matyt, reikėtų nepamiršti ir to, kad kiekvienas kartu esame ir jos variklis, turintis ją įgalinti rūpintis ne tik dėl (n)esamų nominacijų, bet ir mūsų laisve.
„Per repeticijas pradedu gyventi autorių gyvenimą, sapnuoti. Nesumeluosiu – per repeticijas dažnai žybsi stalinė lempa, kartais dingsta muzika“, – sako „Agnijos magiją“ repetuojantis N. Jasinskas.
Keturios dienos, dvylika scenos meno kūrinių – gegužės 20-24 d. tarptautinis teatro festivalis „TheATRIUM“ uostamiestyje intensyviu ritmu pristatys Lietuvos teatro vitriną vietinei publikai ir užsienio svečiams.
„Pakita“ taps vienu ryškiausių Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro dėmesio klasikiniam baletui pavyzdžių, tačiau greta tokių kūrinių teatre svarbi vieta tenka ir šiuolaikinei choreografijai. Teatro siekis – auginti universalią trupę.
Inicijuojant naujų spektaklių pagal klasikinę ir šiuolaikinę lietuvių literatūrą sukūrimą, skelbiamas scenos meno kūrinių konkursas. Paraiškų dalyvauti konkurse laukiama iki gegužės 25 dienos.
Pristatytas „Dansemos“ spektaklis „Neregėtas pasaulis“, vyko ASSITEJ Šiaurės-Baltijos šalių tinklo darbinis susitikimas, o jaunimo programoje dalyvavo atstovai iš Lietuvos.
Paskelbtas konkursas Kauno miesto kamerinio teatro direktoriaus(-ės) pareigoms užimti. Kandidatų, atitinkančių kvalifikacinius reikalavimus, dokumentų laukiama iki gegužės 20 dienos.
Scenografė S. Šimkūnaitė ir kostiumų dailininkė S. Straukaitė pristatė kūrinį „Mintis be galvotojo“; jų instaliacijoje – ritmiškai judančios figūros be šokėjų, referuojančios į nesibaigiantį nebylų dialogą.
Šiuolaikinio šokio asociacija paskelbė laureatus: įsimintiniausia choreografe tapo Liza Baliasnaja, įsimintiniausia šokėja – Agnietė Lisičkinaitė, o metų šokio reiškiniu – tarptautinis projektas „Dance Well“.
Konkurso tikslas – atrasti naujus, įdomius šiuolaikinio muzikos teatro darbus ir suteikti galimybę juos pristatyti tarptautinei auditorijai. Laureatai išrinkti iš daugiau kaip 200 pretendentų.
Latvijoje politikai inicijavo procesą prieš Rygos dailės teatre režisieriaus Valtero Sīlio statomą spektaklį „Dekretas Nr. 2“, skirtą penkiolikos metų senumo politiniams įvykiams reflektuoti.
Kas skatina dykumų sultonus, diktatorius ir demokratijas statyti operos teatrus? Kas juose stebina europietį operos mėgėją? Ar galime sau leisti lankytis tuose teatruose?
Šį rudenį po ketverių metų pauzės DIALOG-WROCLAW vėl atsidarė. Programa, kurią sudarė dvylika spektaklių, akivaizdžiai skilo į teatrų iš Azijos ir Europos pristatymus.
Spektaklį pagal vienos svarbiausių šiuolaikinių kroatų dramaturgių Tenos Štivičić pjesę Zagrebo jaunimo teatre režisavo Antanas Obcarskas, scenografiją kūrė Barbora Šulniūtė.
Latvijos teatro vitrina „Skate 2025“ suteikia galimybę žiūrinčiųjų smegenyse varžytis technologiniams monstrams su kukliais lėlių spektakliais vaikams ar aukščiausios klasės aktoriams – su studentų darbais.
Carolina Bianchi patirtis dėlioja kone tobulai: prikausto žiūrovus prie nemalonios informacijos, tačiau leidžia suprasti, kad pati išgyveno kur kas daugiau. <...> „Brolija“ padeda suprasti, kam reikalinga Stambulo konvencija.
Nors Baltijos šalių programa buvo nedidelė Pasaulinio lėlių teatro festivalio panoramos dalis, ji įsipynė į festivalio audinį kaip unikalus bendro rašto tęsinys, o ne kaip akis badantis lopas.
Šiųmetė festivalio Šarlevilyje-Mezjere programa, regis, pasakojo apie tai, kad šiuo metu vizualusis teatras – įvairiausios jo formos ir naudojamos medžiagos – ima viršų prieš lėles ir jų valdymo amatą.
2025–2026 m. sezono planų Latvijos teatruose apžvalga: blaumaniada, latvių dramaturgijos ir jaunųjų režisierių bumas, brangiausias pastatymas Latvijos teatro istorijoje ir scenografija iš dviejų kėdžių.
„Ir dabar kartais tenka matyti, kaip kai kuriems [teatro] darbuotojams tarsi kažkas gomury užstringa, kai jiems pastabų duoda už juos jaunesnė moteris“, – pastebi režisierė, teatro menininkė Laura Kutkaitė.
Pokalbis su teatro kritike Ramune Balevičiūte: „Šiandien man svarbiausia – mąstyti kartu su spektakliu. <...> Mano santykis su teatru pasikeitė nuo griežto vertinimo, kurio buvome mokomi, į empatišką įsiklausymą“.
„Iš Gintaro Varno pirmo išgirdau, kad tai, ką darau, yra gerai. <...> Jaučiausi geras – pirmą kartą gyvenime geras. Už tai būsiu dėkingas visą gyvenimą“, – tvirtina režisieriaus mokinys M. Sigliukas.
Minint Klaipėdos dramos teatro 90-metį: „Mūsų teatras šiuo atžvilgiu buvo išskirtinis, nes į visą tarybinę tikrovę žiūrėjo su humoru, iš satyrinės pusės“, – teigia ilgametė šio teatro aktorė J. Jankauskaitė.
„Suprantu, kad teatro traukinys važiuoja – nežinau kur, bet važiuoja. O aš važiuoju savo siauruku. Jų jau nedaug belikę, bet man patinka savo kelią turėti ir savo akimis žiūrėti“, – sako teatrologė Audronė Girdzijauskaitė.
„Visas menas turi būti prieinamas visiems, bet norint tai įgyvendinti, reikia įdėti nemažai darbo. <...> Net gauti finansavimą nėra labai sudėtinga, bet dažnai stabdo „kitokio žmogaus“ baimė“, – pastebi režisierė Karolina Žernytė.
Pokalbis su aktore, teatro pedagoge Gabrielia Kuodyte: „Spektakliuose turi būti įvairių emocijų, bet pabaigoje vis tiek turi pasirodyti šviesos spindulys. Ką beišgyventum, vis tiek reikia lįsti į gylį, eiti į šviesą, nebijoti jautrumo ir tiesos.“
„Į scenografiją, medijas ir net į patį teatrą kartais renkuosi žiūrėti žaidžiančio vaiko akimis ir man patinka, kai aktoriai daro tą patį“, – sako režisierius Žilvinas Vingelis.
Aktualu ir smalsu patyrinėti Panevėžio kultūrinį gyvenimą – aktyvų, įkvepiantį, atsinaujinantį, atkuriantį stabilumą ir ryšį su publika po nuolatinių skandalų teatre, – visos Lietuvos ir tarptautiniu mastu vis labiau matomą kultūros centrą.
Keičiant negalios supratimą, santykį su ja ir pasakojimus apie ją, teatras gali atlikti labai svarbų vaidmenį. Tam vienodai svarbios yra visos trys pagrindinės teatro erdvės: scena, užkulisiai ir žiūrovų salė.
Teatras nėra vien tekstas, todėl adaptuoti reiškia suteikti prozai naują formą. Scenoje tekstas kelia grėsmę teatrui tapti iliustratyviu, kai nesuvokiamos jo pritaikomumo galimybės ir būtinybė keisti pavidalą.
Kas nutiko šalyje, kurią Lietuvoje žinome kaip vieną palankiausių kūrybai bei jos sklaidai? 2025-aisiais Berlynui teks susiveržti diržus, o tai iššaukė judėjimą #BerlinIstKultur.
