„Lietuvos šokio centro siekis – būti šokio ekosistemos ašimi, jungiančia kūrėjus, auditoriją, politiką bei tarptautinius tinklus, kad šokis būtų matomas, suprantamas ir reikalingas“, – sako jo vadovė Gintarė Masteikaitė.

„Bežiūrint Davido Petrosyano darbus buvo dingtelėjusi mintis, kad tai kartais primena Eimuntą Nekrošių. Šis režisierius geba pasirinkti klasikinę medžiagą ir iš jos padaryti poetinį teatrą“, – apie Klaipėdoje „Koriolano sapnus“ repetuojantį režisierių sako Gintaras Grajauskas.

XIII Tarptautinė kritikų konferencija skyrė dėmesį pačios kritikos vaidmeniui teatro ekosistemoje: diskutuota apie profesionalios kritikos autoritetą, konkurenciją su socialiniais tinklais, skaitytojų dėmesį ir kritiko atsakomybę, operos ir baleto kritikos specifiką.

„Net ir skaitant J. Ivanauskaitės romaną juntama, jog Viką ir Paulių veikia kažkokios nežemiškos metafizinės jėgos ir tos jėgos turbūt yra iš antrojo Dantės „Pragaro“ rato“, – sako spektaklio „Ragana ir lietus“ premjerą pristatanti režisierė.

Tarptautinio jaunimo teatro festivalio „Išeities taškas“ spektaklių eskizų konkursą laimėjo režisierius Paulius Juška, žiūrovams pristatęs vizualinio teatro eskizą „Žmogus-dėžė“, įkvėptą japonų rašytojo Kobo Abės to paties pavadinimo romano.

Teatras vaikui gali tapti ne tik vieta, kurioje mokomasi vaidinti. Apie tai, kokią aplinką vaikams ir paaugliams bus siekiama kurti Nacionalinio Kauno dramos teatro mokykloje „Jaunoji scena“, pasakoja aktorius A. Gaučas.

„Laikas, kuriame gyvenu, man yra per greitas, bet rašydamas galiu pasirinkti savo ritmą ir jame gyventi, tad tai – savotiška asmeninė užuovėja“, – sako Klaipėdos dramos teatro aktorius Karolis Legenis, pristatydamas pjesės „Prie Švisteko jūros“ skaitymą.

Vokiečių režisierius Tristanas Braunas apie statomą baroko operą: „Nusprendėme viską „nulupti“ iki pagrindinės pasakojimo struktūros – emocijos lieka prieš mus nuogos, tiesiog žmogiškos, ir todėl vienodai galioja visoms epochoms ir laikams“.

„Dar 8-ojo dešimtm. pab. su Charkivo teatru buvau atvažiavęs į gastroles – buvusiame rusų dramos teatre. Vilnių iškart įsimylėjau, tai buvo laisvės teritorija, Vakarai, Europa, nors ir Sovietų Sąjunga. Lietuva atrodė teatro šalis.“

„Imtis gerai žinomos istorijos yra didžiulis iššūkis, tačiau man buvo pasiūlyta į siužetą pažvelgti iš moters perspektyvos“, – teigia ne literatūrinę, o tikrąją kurtizanės istoriją balete pasakosianti choreografė Annabelle Lopez Ochoa.