Šokio spektaklio „Abraxas“ kūnai tarpusavyje sąveikauja: kartais pinasi, liečiasi, kartais vienas kitam kažką šnabžda, tačiau dažniausiai šie kūnai leidžiasi į klejones vieni, tarsi paveikti kurios nors mistinės miško būtybės.
Paulius Markevičius savo nerimastinga maniera sugeba empatiškai priartinti žiūrovą, ir Tomo nerimas virsta nerimu, kad Tomui pasisektų. <...> Tačiau būtent tuomet, kai Tomas pats patiki savo sėkme, žiūrovas atitolsta.
Režisierė Nicola Panzer primena: kad ir kur išvyktum ar nukeliautum – nuo savęs nepabėgsi. Visa mūsų praeitis vis vien stovi išsirikiavusi už nugarų. Mūsų tėvai, vaikai, mylimieji. Ir visos per gyvenimą sutiktos meškos.
Nusileidus į Vilniaus „Lėlės“ mažąją salę galima pajusti giliai senamiestyje pasislėpusio baro teikiamą viltį. Bet viso labo gauname tvarkingą istorijų apie klaidžiojančias sielas dėlionę. Tai nėra blogai, tik ištroškusio nepagirdo.
Trokšdama vyriškos laisvės, ji ima tarnauti vyrų poreikiams. O pačios Emos norai? Jie parodyti labai fragmentiškai, palikti tarsi tarp eilučių. Simboliška: Frljićiaus kuriamame pasaulyje Moters norai nėra svarbūs, todėl nesulaukia dėmesio.
Spalio 10 dieną, „Menų spaustuvėje“, kompanija „Be kompanijos“ programoje „Mažosios produkcijos“ pristatys tris jaunųjų kūrėjų darbus: „Undinė“, „Tarp“ ir „Untitled World“.
„Lietuvos šokio centro siekis – būti šokio ekosistemos ašimi, jungiančia kūrėjus, auditoriją, politiką bei tarptautinius tinklus, kad šokis būtų matomas, suprantamas ir reikalingas“, – sako jo vadovė Gintarė Masteikaitė.
„Bežiūrint Davido Petrosyano darbus buvo dingtelėjusi mintis, kad tai kartais primena Eimuntą Nekrošių. Šis režisierius geba pasirinkti klasikinę medžiagą ir iš jos padaryti poetinį teatrą“, – apie Klaipėdoje „Koriolano sapnus“ repetuojantį režisierių sako Gintaras Grajauskas.
XIII Tarptautinė kritikų konferencija skyrė dėmesį pačios kritikos vaidmeniui teatro ekosistemoje: diskutuota apie profesionalios kritikos autoritetą, konkurenciją su socialiniais tinklais, skaitytojų dėmesį ir kritiko atsakomybę, operos ir baleto kritikos specifiką.
„Net ir skaitant J. Ivanauskaitės romaną juntama, jog Viką ir Paulių veikia kažkokios nežemiškos metafizinės jėgos ir tos jėgos turbūt yra iš antrojo Dantės „Pragaro“ rato“, – sako spektaklio „Ragana ir lietus“ premjerą pristatanti režisierė.
Tarptautinio jaunimo teatro festivalio „Išeities taškas“ spektaklių eskizų konkursą laimėjo režisierius Paulius Juška, žiūrovams pristatęs vizualinio teatro eskizą „Žmogus-dėžė“, įkvėptą japonų rašytojo Kobo Abės to paties pavadinimo romano.
Teatras vaikui gali tapti ne tik vieta, kurioje mokomasi vaidinti. Apie tai, kokią aplinką vaikams ir paaugliams bus siekiama kurti Nacionalinio Kauno dramos teatro mokykloje „Jaunoji scena“, pasakoja aktorius A. Gaučas.
„Laikas, kuriame gyvenu, man yra per greitas, bet rašydamas galiu pasirinkti savo ritmą ir jame gyventi, tad tai – savotiška asmeninė užuovėja“, – sako Klaipėdos dramos teatro aktorius Karolis Legenis, pristatydamas pjesės „Prie Švisteko jūros“ skaitymą.
Vokiečių režisierius Tristanas Braunas apie statomą baroko operą: „Nusprendėme viską „nulupti“ iki pagrindinės pasakojimo struktūros – emocijos lieka prieš mus nuogos, tiesiog žmogiškos, ir todėl vienodai galioja visoms epochoms ir laikams“.
„Dar 8-ojo dešimtm. pab. su Charkivo teatru buvau atvažiavęs į gastroles – buvusiame rusų dramos teatre. Vilnių iškart įsimylėjau, tai buvo laisvės teritorija, Vakarai, Europa, nors ir Sovietų Sąjunga. Lietuva atrodė teatro šalis.“
„Imtis gerai žinomos istorijos yra didžiulis iššūkis, tačiau man buvo pasiūlyta į siužetą pažvelgti iš moters perspektyvos“, – teigia ne literatūrinę, o tikrąją kurtizanės istoriją balete pasakosianti choreografė Annabelle Lopez Ochoa.
„Kas nutinka, kai viskas, prie ko esame įpratę, tampa nevaldoma, absurdiška ir galiausiai – išnyksta?“ – klausia kūrėjai. O kas nutiktų, jei šią idėją pritaikytume kai kurių pasirodymų aprašymams? – klausiu aš.
Festivalio užduotis neapsiriboja vien pristatyti gerus spektaklius – jis taip pat kuria progą susitikti su dar neatrastais kūrėjais, o kartais būtent šis pirmasis susitikimas ir tampa vertingiausia festivalio patirtimi.
„ConTempo“: apie pirmus profesinius žingsnius, jaudulio neslepiančius jaunuolius ir improvizacijos išsisukti iš bet kokios situacijos meną pažabojusius scenos senbuvius.
Teatro kritiko santykis su premjera visuomet kiek paradoksalus. <...> Todėl kyla klausimas: ar kritikas turėtų vertinti kūrinį būtent jo gimimo akimirką, ar vis dėlto palaukti, kol spektaklis įgaus didesnį stabilumą?
Vasaros spektaklių užrašai: nuo Atėnų iki Alytaus, nuo Kauno iki Rygos šios vasaros maršrutai priminė, kad teatras nebūtinai prasideda tada, kai užsidaro durys į salę. Kartais jis prasideda tada, kai tos durys apskritai išnyksta.
Dauguma rašančiųjų apie teatrą šios veiklos imasi ne kartą, vis grįžta su naujomis temomis ir naujais tyrimo objektais. Vadinasi – verta. Ne tik skaitytojams, visam laukui, šaliai, bet ir rašytojams.
Kaip veikia kūnas Lauros Kutkaitės režisuotame spektaklyje „tremolo“: atsisakiusios geismo ženklų, atlikėjos nuogumą paverčia tiesiog dar viena išraiškos priemone, padedančia perteikti pagrindinę spektaklio žinutę.
Garsas ir įvairios jo formos yra menininko Arturo Bumšteino apsėdimas ir kasdienybė. Jo kūrybai išties galioja Johno Cageʼo idėja, kad „kiekvienas garsas yra muzika“.
Lėlininkai erdvę išpreparavo įvairiais masteliais: nuo mechaninio modelio iki žmogaus pojūčių, nuo teatro salės iki Visagino miesto, nuo šiandienos iki ateities po 5000 metų, nuo Žemės iki kosmoso tolybių.
„Įdomu, kaip kūrinys gali pataikyti į žiūrovo nervą, suburti daug panašių patirčių turinčių žmonių, net jei ir negauna apdovanojimų, nesulaukia daugybės recenzijų“, – sako režisierius Mantas Jančiauskas, kurį paribių temos ir žmonės inspiruoja kurti.
„Net jei ryžtumėmės tave pakeisti, tai nėra taip paprasta… Viskas susiję ne tik su begale planų, bet ir su tuo, kad mudu pasirinkome apie visa tai kalbėti kartu“, – svarsto spektaklio „Clap & Slap“ autoriai.
„Atlikdama tyrimą daug piešiu. Nuo teksto kartais pereinu prie piešinio, nuo piešinio – prie objekto, nuo objekto – prie fizinio tyrimo“, – apie savo šokio kūrybos būdus pasakoja choreografė ir šokėja Liza Baliasnaja.
„Man autoritetai yra žmonės, kurie žavi ne tik savo darbais ar profesija, bet ir tuo, kokios asmenybės jie yra – kaip susitvarko su savo sėkme, kokį santykį kuria su darbu“, – tikina aktorius.
Scenografė Sigita Šimkūnaitė kūryboje vadovaujasi tvirta nuostata: „Nenoriu kenkti nė vienam aktoriui ar solistui. Labai svarbu išlaikyti pagarbą kiekvienam žmogui, todėl kad ir ką norėtum sukurti, vis tiek pirmiau yra žmogus, o ne grožis“.
Pokalbis su režisieriumi Justinu Vinciūnu: „Svarbiausia pradėti nuo paprasto žmogiško santykio – jei jis atsiranda, pats procesas jau tampa dovana, o kartu su tuo gali gimti ir geras spektaklis“.
„Ir dabar kartais tenka matyti, kaip kai kuriems [teatro] darbuotojams tarsi kažkas gomury užstringa, kai jiems pastabų duoda už juos jaunesnė moteris“, – pastebi režisierė, teatro menininkė Laura Kutkaitė.
Pokalbis su teatro kritike Ramune Balevičiūte: „Šiandien man svarbiausia – mąstyti kartu su spektakliu. <...> Mano santykis su teatru pasikeitė nuo griežto vertinimo, kurio buvome mokomi, į empatišką įsiklausymą“.
Nuo birželio 18 d. iki pačios liepos pabaigos Bavarijos sostinėje vyko tradicinis Miuncheno operos festivalis, sudominęs operos ir baleto spektakliais, koncertais bei rečitaliais, keletą kurių pavyko pamatyti.
Nors miestelio ramybė kviečia atsipalaiduoti ir ilsėtis, festivalio programa daro viską, kad tik nebūtų patogu. Prioritetai: mažumų kuriamas menas, saikingos provokacijos, aktyvizmo bruožų turinti kūryba.
Birželio 5 ir 6 dienomis, Rygoje, Latvijos nacionalinio teatro Didžiojoje salėje bus rodomos Berlyno „Schaubühne“ teatre sukurtas Thomo Ostermeierio spektaklis „Smurto istorija“.
Vizualiniame teatre vaizdas nėra tikrovės pakaitalas ar paaiškinimas. Galbūt todėl šiandien, kai kasdienybėje nuolat daugėja vaizdų, teatras tampa viena iš nedaugelio vietų, kur dar mokomės į juos žiūrėti lėčiau.
Latvijoje politikai inicijavo procesą prieš Rygos dailės teatre režisieriaus Valtero Sīlio statomą spektaklį „Dekretas Nr. 2“, skirtą penkiolikos metų senumo politiniams įvykiams reflektuoti.
Kas skatina dykumų sultonus, diktatorius ir demokratijas statyti operos teatrus? Kas juose stebina europietį operos mėgėją? Ar galime sau leisti lankytis tuose teatruose?
Šį rudenį po ketverių metų pauzės DIALOG-WROCLAW vėl atsidarė. Programa, kurią sudarė dvylika spektaklių, akivaizdžiai skilo į teatrų iš Azijos ir Europos pristatymus.
Latvijos teatro vitrina „Skate 2025“ suteikia galimybę žiūrinčiųjų smegenyse varžytis technologiniams monstrams su kukliais lėlių spektakliais vaikams ar aukščiausios klasės aktoriams – su studentų darbais.
Carolina Bianchi patirtis dėlioja kone tobulai: prikausto žiūrovus prie nemalonios informacijos, tačiau leidžia suprasti, kad pati išgyveno kur kas daugiau. <...> „Brolija“ padeda suprasti, kam reikalinga Stambulo konvencija.
Vaidmuo nebėra sutelktas vien gyvame aktoriaus kūne – jis gali vienu metu reikštis scenoje, ekrane, garso įraše, tiesioginėje transliacijoje ar montaže.
Akivaizdu, kad šiauliečiams yra itin brangūs ir svarbūs jų tapatybę tyrinėjantys ir steigiantys spektakliai. Kūriniai, kurie kultūrinėmis patirtimis apaugina miesto erdves ir pačius miestiečius, tyčia ar netyčia tampančius spektaklių dalimi.
Didelė dalis Vokietijos kritikų renkasi estetikos analizę ir palyginti retai ryžtasi analizuoti teatrą šiuolaikinių socialinių ir politinių reiškinių kontekstuose. Ar tikrai, ir jei taip – tai kodėl?
Aktualu ir smalsu patyrinėti Panevėžio kultūrinį gyvenimą – aktyvų, įkvepiantį, atsinaujinantį, atkuriantį stabilumą ir ryšį su publika po nuolatinių skandalų teatre, – visos Lietuvos ir tarptautiniu mastu vis labiau matomą kultūros centrą.
