Vaidmuo nebėra sutelktas vien gyvame aktoriaus kūne – jis gali vienu metu reikštis scenoje, ekrane, garso įraše, tiesioginėje transliacijoje ar montaže.
Akivaizdu, kad šiauliečiams yra itin brangūs ir svarbūs jų tapatybę tyrinėjantys ir steigiantys spektakliai. Kūriniai, kurie kultūrinėmis patirtimis apaugina miesto erdves ir pačius miestiečius, tyčia ar netyčia tampančius spektaklių dalimi.
Didelė dalis Vokietijos kritikų renkasi estetikos analizę ir palyginti retai ryžtasi analizuoti teatrą šiuolaikinių socialinių ir politinių reiškinių kontekstuose. Ar tikrai, ir jei taip – tai kodėl?
Aktualu ir smalsu patyrinėti Panevėžio kultūrinį gyvenimą – aktyvų, įkvepiantį, atsinaujinantį, atkuriantį stabilumą ir ryšį su publika po nuolatinių skandalų teatre, – visos Lietuvos ir tarptautiniu mastu vis labiau matomą kultūros centrą.
Keičiant negalios supratimą, santykį su ja ir pasakojimus apie ją, teatras gali atlikti labai svarbų vaidmenį. Tam vienodai svarbios yra visos trys pagrindinės teatro erdvės: scena, užkulisiai ir žiūrovų salė.
Rugsėjo 3 d., Vilniaus senajame teatre vyks kritikės, režisierės ir prodiuserės M. Davydovos paskaita „Šiuolaikinio teatro ašinis laikas: kada jis prasideda ir kaip jį suprasti“.
Kultūros ministerijos organizuotą konkursą eiti Valstybinio jaunimo teatro vadovo pareigas laimėjo asociacijos „Meno ir mokslo laboratorija“ (MMLAB teatro) direktorė dr. Rusnė Kregždaitė.
Vilniaus senajame teatre spektaklio LIMBO premjerai besiruošiantis armėnų režisierius I. Moščickis sako: „Spektaklis apie tai, kad neįmanoma išvengti nei gyvenimo siaubo, nei jo grožio“. Pokalbis su režisieriumi.
11-asis festivalis „Išeities taškas“ pristato programą, kurioje šiuolaikinio cirko, dokumentinio teatro, šokio, lėlių ir objektų teatro spektakliai, naujų darbų premjeros bei jau tradiciniu tapęs eskizų konkursas ir svečiai iš Čekijos.
Šiuolaikinio cirko kūrėjų spektakliai, rugsėjo 10–20 d., pakvies skirtingoms patirtims, kuriose susitiks priešybės: trapumas ir stiprybė, įtampa ir ramybė, magija ir kasdieniai įvykiai, gravitacija ir levitacija.
„Svarbu nuolat gilintis, matuotis su praeitimi, kad suprastum, kur esi šiandien“, – sako muzikinių prisiminimų iš šeimyninių videoarchyvų „Dainų šventė“ autorius K. Kaupinis.
Choreografė, šokio tyrėja Birutė Banevičiūtė dalyvavo ir skaitė pranešimą Šiaurės šokio tyrimų forumo konferencijoje Islandijoje: įspūdžiai ir patirtys iš renginio.
„Mano kūryba kartais pastato žmones į nepatogias situacijas, tačiau darau tai labai jautriai ir atsargiai“, – sako festivalyje „ConTempo“ tris spektaklius pristatysiantis airių menininkas.
Aktorius Šarūnas Rapolas Meliešius Avinjono festivalio organizuojamoje rezidencijoje „Transmissions Impossible“ viešėjo kartu su dar 56 kūrėjais iš įvairių pasaulio šalių, turėjo galimybę stebėti festivalio meninę programą.
Jubiliejinį sezoną mininčios MMLAB („Meno ir mokslo laboratorijos“) įkūrėja, prodiuserė Rusnė Kregždaitė pasakoja apie nepriklausomo teatro augimą, darbą su jaunaisiais kūrėjais, tarptautinę plėtrą ir kultūros politikos iššūkius.
Peizažas tampa performatyvia erdve, kurią pagauna mūsų akis, kai esame pasodinami priešais lauke vykstantį spektaklį. Todėl, kad patirtume meną, nebeužtenka įgūdžio stebėti meną – reikia įgusti stebėti ir kraštovaizdį.
Režisierius Árpádas Schillingas: „Šiuolaikinei cenzūrai naudojamų minkštų poveikio technikų tikslas – savicenzūra. Svarbu sukurti situaciją, kai menininkai patys susipranta, kur yra ribos, ir nereikia jų garsiai įvardyti.“
O gal ir nebuvo jokios režisieriaus koncepcijos, jei spektaklyje tik iškeliamas klausimas? <...> Režisierius praėjus dvejiems metams po repeticijų Nacionaliniame ėmėsi Ibseno pjesės antrąsyk, bet atėjo į repeticijas be režisūrinio sprendimo.
Problemos auga pačios, mes jų nei sėjame, nei auginame, kita vertus, negalime jų nepaisyti. Apie problemas, tegu ryškias ir spalvingas, kalbėti būtina. Kalbėti raiškiai, be pykčio ir nuoskaudų, kartais net su humoru.
Ką gali suvokti Eimunto Nekrošiaus spektaklių nematęs žmogus, žiūrėdamas į aktoriaus Dainiaus Gavenonio kankinamai sukamą medį, į nykų režisieriaus tylėjimą – apie tai daugiau žino su režisieriumi kontaktavę.
Graudus ir juokingas, iki kaulų reikšmingas ir kartu viską nureikšminantis darbas – šio sezono brangakmenis, kuriame galima sustoti ir prabangiai mąstyti apie tai, kodėl mums, lietuviams, šitaip rūpi teatras.
Teatras nėra vien vadovo programa, repertuaro planas, tarptautinių vardų sąrašas ar sezono šūkis. Galbūt suderinti atsinaujinimą su tradicija galima pirmiausia pripažįstant, kad atmintis nėra trukdis pokyčiui, o viena iš jo sąlygų.
Nieko panašaus dar neteko regėti. Įsivaizduoju, kad šis spektaklis galėtų atvesti į šiuolaikinį šokį žiūrovus, kuriuos žavi kompiuteriai, technologijos, fantastika, futurizmas bei domina post ir transhumanizmo temos.
Jei reikėtų atvaizduoti patį festivalį, jam labiau tiktų ne teismo salė, o drabužių spintos metafora: ne vertinimas, o apžvalga geriau dera prie festivalio X esmės – juo įsteigto jaunosios kartos kūrybinio proceso.
Atrodo, kad kuriamas artumas yra labai tikslingas pasirinkimas: viena vertus, kūrėjas pažeidžiamumą išlaiko gana privačiai, jo nepaverčia preke, kita vertus, suteikia galimybę patirti šią įgalinančią transformaciją iš itin arti.
Pantomima „Operomanijos“ ir Vilniaus senojo teatro spektaklyje „Acis ir Galatėja“ – ir elegancijos, ir komizmo išraiška, ir, kas atrodytų svarbiausia, itin glaudžiai su muzikine medžiaga besisiejantis elementas.
Estijos „Von Krahl“ teatro spektaklis „Kiekviena diena kaip sekmadienis“ – retai scenoje matomas dramaturginio švarumo, aktorinės precizikos ir kvailos, tačiau puikiai veikiančios fizinės komedijos pavyzdys.
Neišjungtos šviesos žiūrovų salėje kuria neprasidėjusio spektaklio įspūdį, kuris gali suveikti kaip tyčinis suerzinimas, o aktorės kartais užduodami klausimai gali suskambėti kaip provokacija. Ar bent kvietimas pagalvoti.
„Acis ir Galatėja“ sujungė didelę dirigento Trevoro Pinnocko patirtį ir meilę barokiniam skambesiui, bei atidžią, subtilią, bet kartu dar labai atsargią režisieriaus Pauliaus Markevičiaus intuiciją, – debiutas operoje įvyko.
Paskutinio laikotarpio Nauberto Jasinsko kūryboje („Agnijos magija“, „Velnio nuotaka“, „Chroma“) – vis daugiau dialogų ir vis apsčiau tuštumos jausmo. Vidinės tuštumos, kuri gena žmogų į alinančią paiešką.
Valdžios simboliai čia rodomi banalūs, o perdėtas bandymas pašiepti Kreontą, jo šeimą ir pavaldinius iškraipo pjesės laiką ir, susitelkiant tik į vieną konflikto pusę, užgožia istorijos esmę.
Žiūrint Agniaus Jankevičiaus spektaklį „Lėlių namai II“ kyla dviprasmybė: žiūrovas ne visuomet gali būti tikras, ar yra kviečiamas rimtai klausytis Noros, ar stebėti, kaip idėjos pačios tampa teatrališka poza.
Daugiausia kartų – penkis – Pakitą šoko Kristina Gudžiūnaitė, parodžiusi didelį techninį meistriškumą ir vaidybinius sugebėjimus, kurie įdomūs ir emocinių būsenų dinamika, ir tam tikrais nutylėjimais.
Nors miestelio ramybė kviečia atsipalaiduoti ir ilsėtis, festivalio programa daro viską, kad tik nebūtų patogu. Prioritetai: mažumų kuriamas menas, saikingos provokacijos, aktyvizmo bruožų turinti kūryba.
Birželio 5 ir 6 dienomis, Rygoje, Latvijos nacionalinio teatro Didžiojoje salėje bus rodomos Berlyno „Schaubühne“ teatre sukurtas Thomo Ostermeierio spektaklis „Smurto istorija“.
Vizualiniame teatre vaizdas nėra tikrovės pakaitalas ar paaiškinimas. Galbūt todėl šiandien, kai kasdienybėje nuolat daugėja vaizdų, teatras tampa viena iš nedaugelio vietų, kur dar mokomės į juos žiūrėti lėčiau.
Latvijoje politikai inicijavo procesą prieš Rygos dailės teatre režisieriaus Valtero Sīlio statomą spektaklį „Dekretas Nr. 2“, skirtą penkiolikos metų senumo politiniams įvykiams reflektuoti.
Kas skatina dykumų sultonus, diktatorius ir demokratijas statyti operos teatrus? Kas juose stebina europietį operos mėgėją? Ar galime sau leisti lankytis tuose teatruose?
Šį rudenį po ketverių metų pauzės DIALOG-WROCLAW vėl atsidarė. Programa, kurią sudarė dvylika spektaklių, akivaizdžiai skilo į teatrų iš Azijos ir Europos pristatymus.
Latvijos teatro vitrina „Skate 2025“ suteikia galimybę žiūrinčiųjų smegenyse varžytis technologiniams monstrams su kukliais lėlių spektakliais vaikams ar aukščiausios klasės aktoriams – su studentų darbais.
Carolina Bianchi patirtis dėlioja kone tobulai: prikausto žiūrovus prie nemalonios informacijos, tačiau leidžia suprasti, kad pati išgyveno kur kas daugiau. <...> „Brolija“ padeda suprasti, kam reikalinga Stambulo konvencija.
Nors Baltijos šalių programa buvo nedidelė Pasaulinio lėlių teatro festivalio panoramos dalis, ji įsipynė į festivalio audinį kaip unikalus bendro rašto tęsinys, o ne kaip akis badantis lopas.
„Net jei ryžtumėmės tave pakeisti, tai nėra taip paprasta… Viskas susiję ne tik su begale planų, bet ir su tuo, kad mudu pasirinkome apie visa tai kalbėti kartu“, – svarsto spektaklio „Clap & Slap“ autoriai.
„Atlikdama tyrimą daug piešiu. Nuo teksto kartais pereinu prie piešinio, nuo piešinio – prie objekto, nuo objekto – prie fizinio tyrimo“, – apie savo šokio kūrybos būdus pasakoja choreografė ir šokėja Liza Baliasnaja.
„Man autoritetai yra žmonės, kurie žavi ne tik savo darbais ar profesija, bet ir tuo, kokios asmenybės jie yra – kaip susitvarko su savo sėkme, kokį santykį kuria su darbu“, – tikina aktorius.
Scenografė Sigita Šimkūnaitė kūryboje vadovaujasi tvirta nuostata: „Nenoriu kenkti nė vienam aktoriui ar solistui. Labai svarbu išlaikyti pagarbą kiekvienam žmogui, todėl kad ir ką norėtum sukurti, vis tiek pirmiau yra žmogus, o ne grožis“.
