Birželio 5 ir 6 dienomis, Rygoje, Latvijos nacionalinio teatro Didžiojoje salėje bus rodomos Berlyno „Schaubühne“ teatre sukurtas Thomo Ostermeierio spektaklis „Smurto istorija“.
Vizualiniame teatre vaizdas nėra tikrovės pakaitalas ar paaiškinimas. Galbūt todėl šiandien, kai kasdienybėje nuolat daugėja vaizdų, teatras tampa viena iš nedaugelio vietų, kur dar mokomės į juos žiūrėti lėčiau.
Latvijoje politikai inicijavo procesą prieš Rygos dailės teatre režisieriaus Valtero Sīlio statomą spektaklį „Dekretas Nr. 2“, skirtą penkiolikos metų senumo politiniams įvykiams reflektuoti.
Kas skatina dykumų sultonus, diktatorius ir demokratijas statyti operos teatrus? Kas juose stebina europietį operos mėgėją? Ar galime sau leisti lankytis tuose teatruose?
Šį rudenį po ketverių metų pauzės DIALOG-WROCLAW vėl atsidarė. Programa, kurią sudarė dvylika spektaklių, akivaizdžiai skilo į teatrų iš Azijos ir Europos pristatymus.
„Įsivyraujanti technokratija ir galimas jos įsigalėjimas po kelerių metų yra tam tikras atspindys tokio pasaulio, prieš kurį tragedijoje kovoja Antigonė, tad atėjo laikai, kai vis labiau reikės tokių herojų“, – mano Jonas Kuprevičius.
„Gera šelmė buvo ta Olga, suklaidino Lietuvos istorikus, teigdama, kad gimė 1891 metais. Taip buvo švenčiami visi jubiliejai“, – pasakoja prof. Ramutė Rachlevičiūtė.
Rugpjūčio 13 – rugsėjo 5 d. festivalyje skambės teatralizuota oratorija „Pasaulio sutvėrimas“, simfoninės muzikos koncertai, įvyks šokio diptiko – Marcelo Leemanno „Decrescendo“ ir Agnijos Šeiko „Borrowed Landscapes“ – premjera.
Kečujų tautos atstovo, režisieriaus iš Argentinos Tiziano Cruzo spektaklis „Wayqeycuna“ atvirai kalba apie ne vieną šimtmetį pirmuosius vietos gyventojus slegiančią nelygybės skriaudą.
Italijoje 51-ąjį kartą surengtame lėlių teatro festivalyje „Arrivano dal Mare!“ savo kūrybą pristatė Kauno valstybinis lėlių teatras, „Psilikono teatras“ ir lėlių teatro menininkė Agnė Muralytė, pranešimą skaitė teatrologė Kristina Steiblytė.
Rugpjūčio pradžioje, Kaune 8-ąjį kartą vyks tarptautinis festivalis „ConTempo“: laukia dvylika netikėtų pasirodymų ir speciali programa vaikams. Taip pat festivalis lankysis Visagine, Kaišiadoryse ir Užutrakyje.
„Kada individas nustoja turėjęs vertę teatre? Kas nusprendžia, kad kūnai (ne)nusipelno būti matomi? Kam mūsų kultūroje priklauso teisė į matomumą, girdimumą ir prasmę?“
Birželio pradžioje, Biržuose vyks festivalis „Kiemas“, kviečiantis patirti profesionalųjį teatrą netikėtose miesto erdvėse: nuo pilies kiemų iki ežero pakrantės, nuo miesto aikščių iki bibliotekos erdvių.
Gegužės 18 dieną, eidamas 92-uosius metus, mirė kompozitorius ir pedagogas Feliksas Romualdas Bajoras, dirbęs muzikos vadovu dramos teatruose, kūręs muziką ir žymiems lietuvių režisierių spektakliams, taip pat operos scenai.
Šokio spektaklį „Stripper“ pristatanti I. Navickaitė teigia: „Nemanau, kad menas ir sekso darbas yra visiškai skirtingos teritorijos. Abi šios erdvės remiasi kūno, dėmesio, troškimo ir žvilgsnio ekonomikomis“.
Vienas įdomiausių „Rūgšties“ aspektų yra tas, kad režisierius nežvelgia į problemą vienareikšmiškai, nesiūlo siužeto, išvedančio į aiškią poziciją, kaip vertinti prasikaltusį (o gal visai nekaltą?) choreografą.
Garso spektaklyje „Ne ryšio zona“, remiantis pokalbiais su šalčininkiečiais, bandoma ne griežtai analizuoti ir pateikti vertinimą, o veikiau atsargiai pasvarstyti, kodėl vietos gyventojai dažniau renkasi tylėti.
Destruktyvus šiuolaikinio pasaulio tamsos, smurto, iškrypimų, nuodėmių dugnas scenoje pasiektas, todėl giliau grimzti nebėra kur. Galima tik stipriai atsispirti ir kilti aukštyn šviesos link.
Árpádui Schillingui būdinga socialinė kritika „Mažajame Ejolfe“ nežymi ir labiau sutelkta į individą – atsakomybės ir (ne)gebos mylėti klausimai įtaigiai kalba daugeliui, bet neveda į bendrus sprendimus.
„tremolo“ nėra paskaita, kurioje žinantieji skaito nežinantiesiems, bet pokalbio pradžia. Spektaklio tikslas – padėti kiekvienam žmogui jaustis normaliam ir sveikam savo seksualiniame gyvenime.
Atvykstame žiūrėti tikrai ne neutralaus „balto lapo“, o veikiau performatyvios „supervizijos“, kurioje liudijame itin patyrusių šokėjų ir spektaklio bendrakūrėjų reflektuojamą ir įkūnijamą gyvenimo bei šiuolaikinio šokio patirtį.
Spalvingi veikėjai, nekasdieniškas vaizduotės pasaulis, charizmatiškas ir fizikiniams dėsniams nepaklūstantis Baubas, o ir pašėlę nuotykiai sukuria smagią bei įtraukiančią valandą teatre, žavinčią lėlių teatro galimybėmis.
Nors pabaiga agresyviai sugriauna spektaklio kūną, vis dėlto akivaizdu, kad „Rūgšties“ kūrėjams svarbiausia išanalizuoti, ne kaip viskas baigsis, o kaip viskas atsitiko.
Ko gero, patraukliausias „Šok, Edita, šok“ aspektas yra tas, kad veiksmas vyksta 10-ajame dešimtmetyje. <...> Kūrybinė komanda iš Rimanto Kmitos romano išsunkė visą įmanomą nostalgiją.
<...> Įdomių įspūdžių sukaupti darosi vis sunkiau, o ir ne apie viską norisi galvoti, rašyti. Ypač sudėtingi darosi santykiai su teatru. Mano akyse jis tolsta, blanksta, gūžiasi. Labai retai pamatai spektaklį, kuris sujaudina ir išlieka atminty.
Agnija Šeiko: „Šiuolaikinis šokis yra dar labai jauna šaka, todėl daug poreikių orientuotų į dabartį, tačiau reikia žvelgti ženkliai toliau: sodinti medžius, po kurių šešėliu – neaišku, ar pačiam teks prisėsti“.
Spektaklyje „Venecijos pirklė“ politikų figūros susipina su Shakespeare’o pjesės veikėjais ir virsta ne paviršiniais šaržais, bet komiškais personažais, kurie yra daugiau nei tik klišių rinkiniai ir pasižymi psichologiniu tikslumu.
2026-ųjų „Dramokratija“ parodo ne tik šiuolaikinės dramaturgijos temas, bet ir jos būseną – nuolatinį judėjimą tarp galimybės kalbėti ir gebėjimo tą kalbą įtvirtinti scenoje.
Scenos meno kritikės Ugnė Kačkauskaitė ir Dovilė Zavedskaitė tęsia pokalbį apie 2026 metų Tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „New Baltic Dance“ užsienio programą.
Scenos meno kritikių Ugnės Kačkauskaitės ir Dovilės Zavedskaitės pokalbis apie 2026 metų Tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „New Baltic Dance“ užsienio programą.
Sovietmečiu kultūra buvo laikoma svarbia ideologinio auklėjimo priemone. Iš spektaklių programų ir Kauno lėlių teatro veiklos labiau ryškėja edukacinė, ugdymo kryptis nei tiesioginė ideologinė kontrolė.
Iš pradžių spektaklis man lyg ir patiko, patiko gyvas kontaktas tarp žiūrovų ir aktorių. <...> Nejaugi edukacinė dvasia – būtinai visko mokyti, viską aiškinti nepaliekant paslapčių, o kartu ir suprimityvinant reiškinį – užvaldys ir lėlių sceną?
Šių metų „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremoniją būtų galima pavadinti skoningu kompromisu – kažkuo tarp išlaikyto santūrumo ir gebėjimo neįklimpti į gryną patosą, gebant jame atrasti žiupsnius sveikos ironijos.
„Ir dabar kartais tenka matyti, kaip kai kuriems [teatro] darbuotojams tarsi kažkas gomury užstringa, kai jiems pastabų duoda už juos jaunesnė moteris“, – pastebi režisierė, teatro menininkė Laura Kutkaitė.
Pokalbis su teatro kritike Ramune Balevičiūte: „Šiandien man svarbiausia – mąstyti kartu su spektakliu. <...> Mano santykis su teatru pasikeitė nuo griežto vertinimo, kurio buvome mokomi, į empatišką įsiklausymą“.
„Iš Gintaro Varno pirmo išgirdau, kad tai, ką darau, yra gerai. <...> Jaučiausi geras – pirmą kartą gyvenime geras. Už tai būsiu dėkingas visą gyvenimą“, – tvirtina režisieriaus mokinys M. Sigliukas.
Minint Klaipėdos dramos teatro 90-metį: „Mūsų teatras šiuo atžvilgiu buvo išskirtinis, nes į visą tarybinę tikrovę žiūrėjo su humoru, iš satyrinės pusės“, – teigia ilgametė šio teatro aktorė J. Jankauskaitė.
„Suprantu, kad teatro traukinys važiuoja – nežinau kur, bet važiuoja. O aš važiuoju savo siauruku. Jų jau nedaug belikę, bet man patinka savo kelią turėti ir savo akimis žiūrėti“, – sako teatrologė Audronė Girdzijauskaitė.
„Visas menas turi būti prieinamas visiems, bet norint tai įgyvendinti, reikia įdėti nemažai darbo. <...> Net gauti finansavimą nėra labai sudėtinga, bet dažnai stabdo „kitokio žmogaus“ baimė“, – pastebi režisierė Karolina Žernytė.
Pokalbis su aktore, teatro pedagoge Gabrielia Kuodyte: „Spektakliuose turi būti įvairių emocijų, bet pabaigoje vis tiek turi pasirodyti šviesos spindulys. Ką beišgyventum, vis tiek reikia lįsti į gylį, eiti į šviesą, nebijoti jautrumo ir tiesos.“
„Į scenografiją, medijas ir net į patį teatrą kartais renkuosi žiūrėti žaidžiančio vaiko akimis ir man patinka, kai aktoriai daro tą patį“, – sako režisierius Žilvinas Vingelis.
Aktualu ir smalsu patyrinėti Panevėžio kultūrinį gyvenimą – aktyvų, įkvepiantį, atsinaujinantį, atkuriantį stabilumą ir ryšį su publika po nuolatinių skandalų teatre, – visos Lietuvos ir tarptautiniu mastu vis labiau matomą kultūros centrą.
Keičiant negalios supratimą, santykį su ja ir pasakojimus apie ją, teatras gali atlikti labai svarbų vaidmenį. Tam vienodai svarbios yra visos trys pagrindinės teatro erdvės: scena, užkulisiai ir žiūrovų salė.
Teatras nėra vien tekstas, todėl adaptuoti reiškia suteikti prozai naują formą. Scenoje tekstas kelia grėsmę teatrui tapti iliustratyviu, kai nesuvokiamos jo pritaikomumo galimybės ir būtinybė keisti pavidalą.
Kas nutiko šalyje, kurią Lietuvoje žinome kaip vieną palankiausių kūrybai bei jos sklaidai? 2025-aisiais Berlynui teks susiveržti diržus, o tai iššaukė judėjimą #BerlinIstKultur.
