Per spektaklį nuolat sukosi mintys apie dirbtinio intelekto ir dramaturgo santykį: kuris iš jų tikrasis kūrėjas? Kuris dominuoja, o kuris tik pagalbininkas?

Kaip „Odisėjoje“ siužetą nuskandina eilės rafinuoto daktilinio hegzametro, o vesterne – nesibaigiantis dykumų, įtampos ir įtarių žvilgsnių montažas, taip ir čia daugybę spektaklio laiko užima ilgos komedijos scenos.

Keista sakyti „herojus“, kai tai labiau žmogus be savybių, be išgyvenimų, be tikslo ir be paties gyvenimo. <...> Žmogus, kuris stengėsi, – anot Gavelio. Arba žmogus, kuris norėjo, – anot Čechovo.

Kūno reikšmės tema šiuolaikiniame šokyje skamba lyg sviestuotas sviestas. <...> Tad šokio spektaklis, atsispiriantis nuo kūno vaidmens sparčiai tobulėjančių technologijų pasaulyje, galima sakyti, apskritai neturi temos.