Visi trys filmai nepanašūs į tai, kas iki šiol lietuvių ekrane buvo kuriama apie šokėjus ir choreografus. Vadinasi, ieškoma naujų kalbėjimo apie šokį būdų ir tai yra didžioji premjerų vertybė.
Teatrologės Godos Dapšytės ir choreografės, edukologės, šokio teatro „Dansema“ meno vadovės Birutės Banevičiūtės pokalbis apie teatro vaikams ir jaunimui kritiką.
Pokalbis su neseniai pareigas pradėjusiais eiti Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovais - režisieriais Kamile Gudmonaite, Antanu Obcarsku ir Egle Švedkauskaite.
Scenos menų kritikės Aušros Kaminskaitės ir vieno iš LNDT meno vadovų, režisieriaus Antano Obcarsko pokalbis apie karjerą ir karjerizmą teatre, asmeninę kūrėjo ir teatro viziją, kritikos poreikį ir poveikį.
Rolandas Kazlas, kaip ir jo pasirinktas tekstas „1892 m. progreso idėja“, kalba užuominomis, mažais atsivėrimais. Šiuo spektakliu režisierius tarytum pasisako prieš savitiksles teatro naujoves.
Nepaisant choreografės Tinos Tarpgaard suformuluotų judesio gimimo „iš krūtinės srities“ nurodymų ir maksimalaus šokėjų atsidavimo kūriniui, spektaklis paliko mechaniškos konstrukcijos įspūdį.
Egzistenciniu siaubu nepažymėtas Didi ir Gogo laukimas pabosta. Jie dar ne viską išbandę, jų daiktai kalba daug ir garsiai, jie dar turi neperskaitytų knygų ir net jų laikysenose įrašytos vilties.
Įspūdis publikai čia kuriamas kone išimtinai vizualiomis priemonėmis. Kūrėjai atsižvelgė į žmonijos polinkį mieliau priimti besikeičiančius vaizdus nei per ilgai užsibūti vienoje temoje.
Spektaklyje „Tėtis“ – daug ašarų ir tėvo, ir dukters akyse; jis jaudina ir graudina žiūrovą. Ribinės gyvenimiškos situacijos skausmą spektaklio kūrėjai paverčia meno formų grožiu ir harmonija.
„Tylėjimai“ kartais, atrodo, mėgina sulynčiškėti. Galima pasijusti it bandyme (pabrėžiu – bandyme) sukurti savo „Club Silencio“ pasaulio versiją iš Davido Lyncho režisuoto „Malholando kelio“.
Juozo Miltinio dramos teatro spektaklio „Kūnai“ choreografija ypatinga būtent savo žmogiškumu, t. y. artimumu kasdieniškai judančiam žmogui, o ne treniruotam šokėjui.
Visus metus Vilniuje ir Klaipėdoje vyks muzikos, teatro, kino ir šokio meną pristatantys renginiai; išleista ir jubiliejui skirta LMTA istorijos bei prisiminimų knyga.
„Teksto rakto“ laureate išrinkta teatro kritikė Rimgailė Renevytė, „Meno raktu“ apdovanojamas ilgametis teatro „Meno fortas“ vadovas Audrius Jankauskas.
Kovo 26-ąją, Tarptautinės teatro dienos išvakarėse, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre buvo įteikti apdovanojimai profesionalaus scenos meno kūrėjams – „Auksiniai scenos kryžiai“.
Abu nugalėję projektai svarstys apie žaidimo ribas - tai gatvės cirko kūrinys „Žaidimų aikštelės“ ir aktorių komandos inicijuotas spektaklis-žaidimas „Karalius Motiejukas pirmasis“.
Rezidencijų tikslas - bendradarbiauti, susipažinti, diskutuoti. Šiemet scenos menų kūrėjai, prodiuseriai, teatrologai ir kritikai vėl kviečiami teikti paraiškas.
„Tai, kad latvių dramaturgija Lietuvoje yra mažai pažįstama, matyt, ir buvo pagrindinė priežastis imtis latviškos pjesės“, - teigia režisierius Tomas Treinis.
Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ ir audioteatro „Bilietų nėra“ sukurtas audioturas „Rezonansas“ įtrauktas į dviejų tarptautinių radijo teatro festivalių programas.
Ką daugybę metų girdėjome kalbant vokiečių politikus, tą pamatome „Ivanovo“ visuomenėje. Apie spektaklį rašę vokiečių kritikai tokios savo tautos refleksijos nesureikšmino.
Berlyno „Ivanovas“ yra bene santūriausias Yanos Ross spektaklis: kančia jame yra labiausiai suvaldyta, jame mažiausia atvirų sceninių skausmo vaizdinių.
„The Guardian“ apžvalgininkas Steve’as Dowas pavadino „Saulę ir jūrą“ komentaru apie privilegijas ir ode šiuolaikiniam išsekimo darbe persmelktam gyvenimui.
200 Europos operos teatrų vienijančios organizacijos „Opera Europa“ susitikime akcentuota, kad meno kūrėjai – jau ne tik ekologiškų projektų dalyviai ar vykdytojai, bet ir labai svarbūs iniciatoriai.
Iš Latvijoje matytų spektaklių paveikiausi – „Nepažįstamieji traukinyje“ ir „Post Scriptum“, pastarasis žadina sąžinę ir klausia apie atsakomybę už nusikaltimus.
Pokalbis su aktoriumi Donatu Želviu: „Vaidindamas pirmuosius „Kontraboso“ spektaklius jaučiausi ramus, nes Valentinas Masalskis padėjo užsiauginti „raumenis“, leidusius jaustis saugiai“.
Pokalbis su prancūzų literatūrologe Luba Jurgenson apie daug diskusijų sukėlusį Jonathano Littello romaną „Gero linkinčiosios“, pagal kurį Sergejus Loznica sukūrė spektaklį „Erinijos“.
„Dėl polinkio viską racionalizuoti mūsuose egzistuoja ir baimė nesuprasti, tad dalis žiūrovų neateina žiūrėti šokio spektaklių būtent todėl, kad šokio bijo“, - teigia šokėjas, choreografas Marius Pinigis.
„Akivaizdi ir prodiuserio įtaka meno krypties formavimui. Juk tokia profesijos specifika – būti prie idėjų ištakų, sprendimų, krypčių posūkių kartu su kitais proceso dalyviais“, - teigia Ana Ablamonova.
„Prieš kiekvieną premjerą stengiuosi mąstyti ne apie savo, o apie spektaklio būsenas – ir apie jo visumą, ir apie dramaturgijos audinį, už kurį esu atsakingas“, - teigia dramaturgas Mindaugas Nastaravičius.
„Džiaugiuosi, kad taip pat, kaip veikėjai gyvena savo gyvenimus pjesėse, pjesės gyvena savo gyvenimus teatruose, kitose šalyse ir kultūrose“, - teigia dramaturgė Birutė Kapustinskaitė.
Teatras kaip pabėgimas su choreografu ir režisieriumi Jo Strømgrenu: „Tai, ką anksčiau scenoje perteikti buvo taip paprasta, dabar reikia geriau apmąstyti ir perteikti elegantiškiau“.
Pokalbis su menininku, sociologu Tadu Šarūnu: „Padaryti tokį performansą, kuris sklistų per medijas, yra didelis darbas. Tai labai vertinga. Čia ir yra grynojo solidarumo su ukrainiečiais pavyzdžiai“.
Publikacijoje atveriamos sistemos, su kuriomis susidūrė Europos teatro kūrėjai, meninėmis priemonėmis atkakliai su režimu kovojantys ar kovojusieji savo tėvynėje ir už jos ribų.
