Profesionaliojo scenos meno vertinimo komisija iš 105-ių scenos meno kūrinių, sukurtų 2025 m., išrinko kandidatus „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimams pagal sudarytas atskiras nominacijas.
„Svarbiausia, kad pasaulis scenoje atrodytų gyvas, ne muziejiškas, ne statiškas, bet turėtų aiškią estetiką“, – sako kostiumų dailininkas J. Statkevičius, kuriantis operai „Vasarvidžio nakties sapnas“.
Šiuolaikinio šokio kūrėjai jau pristatė devynis spektaklius. Šiandien „Nuepiko“ vardas siejamas su naujų formų spektakliais, pasirodymais netradicinėse erdvėse ir siekiu kurti artimą ryšį su žiūrovais.
Jauniems režisieriams skirtas operos režisūros konkursas gimė iš Lietuvos operos ir baleto teatro vizijos, kad čia vietos atsirastų ne tik patyrusiems menininkams, bet ir naujai kūrėjų kartai.
„Dažnai sumąstyti sprendimai nepasiteisina. Turbūt todėl, kad jie yra išmąstyti. Atrodo, kad scenoje veikia šiek tiek kitokie pastabumo dėsniai“, – sako premjerai „Trukdis“ besiruošiantis režisierius.
„Kastukas“ drąsiai bando priartinti Čiurlionį prie jaunų žiūrovų, tačiau spektaklis labiau veikia kaip teatrinis žaidimas apie kūrybą nei kaip gilesnė pažintis su dailininko ir kompozitoriaus asmenybe.
Visas spektaklis „Mokyk mane“ yra tarytum čiuopimas aplink, problemos masto kontūrų paieškos, požeminės srovės, nunešančios daug daugiau negu galima pamatyti plika akimi ar nujausti.
Pamatinėmis žmogaus-žmogiškumo temomis kalbantis choreografas ir jo kūrinys šiandien žvelgia į pasikeitusį pasaulį, kuriame, pradedu abejoti, ar dar liko vietos jauduliui dėl žmogiškumo, juolab jo likučių suvokimo tragedijai.
„Mergaitės ir berniukai“ Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje veikia pasitikint žiūrovu. Tai spektaklis, kuris nepaaiškina ir nepalengvina, bet leidžia išbūti pasakojime iki galo – net tada, kai norisi nusukti žvilgsnį.
„Kokia moters vertė be vaidmens?“ – tai vienas paskutinių soprano Ritos Petrauskaitės užduotų klausimų monooperoje „Prima Donna“. <...> Tačiau galiausiai kyla klausimas: o kas esu aš? Solistės atsakymą išgirdome.
Lenkų režisieriaus Jakubo Skrzywaneko spektaklis sąmoningai sužadina dvi emocijas – tai baimė ir diskomfortas. Abi kuriamos tikslingai, siekiant išprovokuoti emocinį publikos santykį su sceniniu veiksmu.
Čia esame kviečiami klaidžioti jausmuose ir prisiminimuose, pabūti su tais, kurių skausmas sukūrė mūsų istoriją ir kurs ateitį, bent trumpam pasiduoti apleisto pasaulio, pastato, žmogaus melancholijai.
Žygimantas Kudirka spektaklyje „50 būdų sugriauti iliuziją“ pasitelkia Antonino Artaud idėjas kaip filtrą, per kurį tarsi mėgina apmąstyti rudenį vykusias kultūros politikos aktualijas, kultūros ir paties teatro reikšmę šiandien.
Žiūrint „Lietuviškas Vėlines“ gana greitai susidaro įspūdis, kad emocinį ryšį režisierius kviečia jausti <...> su nacionaliniais simboliais ir XX a. Lietuvos istorija. Bet tai pasiūlęs vos per kelias minutes siūlymą atsiima ir vietoj ryšio įteikia provokaciją.
Atrodo, kad skirtinguose miestuose, skirtingose scenose kūrėjai ieškojo ne tik naujų formų, bet ir naujo kalbėjimo būdo – intymesnio, rizikingesnio, sąmoningai atsisakančio patogios reprezentacijos.
Ar tau artimesnė interpretacija, ar inscenizacija? Apie tai jau kalbėjome kitų spektaklių kontekstuose, tačiau, rodos, tokių „antrinių“ kūrinių vis daugėja. Net ir „Lietuviškos Vėlinės“ tam tikra prasme yra antrinis kūrinys.
Autorei [Rūtai Oginskaitei] įdomios visokios gyvenimo apraiškos, neiškeliant profesinės veiklos kaip vienintelės, vertos aprašymo. Jos žvilgsniui niekas nėra per mažai svarbu: viskas įausta į pasakojimą.
Apie 20-ąjį šiuolaikinės dramaturgijos festivalį „Versmė“ kalbasi jo kuratorės: „Pjesės skaitymo žanras kalba ir apie tam tikrą hierarchijos, būdingos režisūriniam teatrui, apvertimą“.
Besibaigiant metams, savaitraštis „7 meno dienos“ tradiciškai pakvietė teatro kritikus apžvelgti įsimintiniausius 2025-ųjų scenos meno įvykius, asmenybes, tekstus, reiškinius, judėjimus.
Šiais laikais režisieriai vengia statyti pjeses, tarsi bijotų gerai sukaltos, laiko patikrintos dramaturgijos, ir imasi inscenizuoti viską, ką tik nori, kad ant nuobodaus savo kūrybos rankraščio parašytų žodį „dramaturgas“.
Pradėsiu nuo nepopuliaraus teiginio: aš nemėgstu Beno Šarkos. Jis man kelia diskomfortą. <...> Jo performansai mane gąsdina ne savo turiniu, o tuo, kad stebėdama jį jaučiuosi taip, lyg žiūrėčiau į atvirą nervą.
Pjesėje „Laukinė antis“ juntamos praėjusių amžių pažiūros, tam tikras naivumas, tad buvo smalsu, kaip šią laiko prarają užpildys teatras. Bet to nebuvo padaryta – plyšys taip ir liko žiojėti.
Abu Kauno valstybiniame lėlių teatre sukurti kalėdiniai spektakliai – sumanių ir jautrių kūrėjų, kviečia vaikus būti drąsius. Nepasiduoti, net kai nežinai, ką tiksliai daryti, ir kliautis meile, kuri padeda rasti kelią pas savus.
Pokalbis su teatro kritike Ramune Balevičiūte: „Šiandien man svarbiausia – mąstyti kartu su spektakliu. <...> Sakyčiau, mano santykis su teatru pasikeitė nuo griežto vertinimo, kurio buvome mokomi, į empatišką įsiklausymą“.
„Iš Gintaro Varno pirmo išgirdau, kad tai, ką darau, yra gerai. <...> Jaučiausi geras – pirmą kartą gyvenime geras. Už tai būsiu dėkingas visą gyvenimą“, – tvirtina režisieriaus mokinys M. Sigliukas.
Minint Klaipėdos dramos teatro 90-metį: „Mūsų teatras šiuo atžvilgiu buvo išskirtinis, nes į visą tarybinę tikrovę žiūrėjo su humoru, iš satyrinės pusės“, – teigia ilgametė šio teatro aktorė J. Jankauskaitė.
„Suprantu, kad teatro traukinys važiuoja – nežinau kur, bet važiuoja. O aš važiuoju savo siauruku. Jų jau nedaug belikę, bet man patinka savo kelią turėti ir savo akimis žiūrėti“, – sako teatrologė Audronė Girdzijauskaitė.
„Visas menas turi būti prieinamas visiems, bet norint tai įgyvendinti, reikia įdėti nemažai darbo. <...> Net gauti finansavimą nėra labai sudėtinga, bet dažnai stabdo „kitokio žmogaus“ baimė“, – pastebi režisierė Karolina Žernytė.
Pokalbis su aktore, teatro pedagoge Gabrielia Kuodyte: „Spektakliuose turi būti įvairių emocijų, bet pabaigoje vis tiek turi pasirodyti šviesos spindulys. Ką beišgyventum, vis tiek reikia lįsti į gylį, eiti į šviesą, nebijoti jautrumo ir tiesos.“
„Į scenografiją, medijas ir net į patį teatrą kartais renkuosi žiūrėti žaidžiančio vaiko akimis ir man patinka, kai aktoriai daro tą patį“, – sako režisierius Žilvinas Vingelis.
„Vilniuje lietuviakalbiai žiūrovai eina į spektaklį ir skaito titrus, o ne atvirkščiai. Man tai ir yra daugiakalbio, daugiaetnio Vilniaus veidas“, – sako Uršulė Bartoševičiūtė.
Latvijoje politikai inicijavo procesą prieš Rygos dailės teatre režisieriaus Valtero Sīlio statomą spektaklį „Dekretas Nr. 2“, skirtą penkiolikos metų senumo politiniams įvykiams reflektuoti.
Kas skatina dykumų sultonus, diktatorius ir demokratijas statyti operos teatrus? Kas juose stebina europietį operos mėgėją? Ar galime sau leisti lankytis tuose teatruose?
Šį rudenį po ketverių metų pauzės DIALOG-WROCLAW vėl atsidarė. Programa, kurią sudarė dvylika spektaklių, akivaizdžiai skilo į teatrų iš Azijos ir Europos pristatymus.
Spektaklį pagal vienos svarbiausių šiuolaikinių kroatų dramaturgių Tenos Štivičić pjesę Zagrebo jaunimo teatre režisavo Antanas Obcarskas, scenografiją kūrė Barbora Šulniūtė.
Latvijos teatro vitrina „Skate 2025“ suteikia galimybę žiūrinčiųjų smegenyse varžytis technologiniams monstrams su kukliais lėlių spektakliais vaikams ar aukščiausios klasės aktoriams – su studentų darbais.
Carolina Bianchi patirtis dėlioja kone tobulai: prikausto žiūrovus prie nemalonios informacijos, tačiau leidžia suprasti, kad pati išgyveno kur kas daugiau. <...> „Brolija“ padeda suprasti, kam reikalinga Stambulo konvencija.
Nors Baltijos šalių programa buvo nedidelė Pasaulinio lėlių teatro festivalio panoramos dalis, ji įsipynė į festivalio audinį kaip unikalus bendro rašto tęsinys, o ne kaip akis badantis lopas.
Šiųmetė festivalio Šarlevilyje-Mezjere programa, regis, pasakojo apie tai, kad šiuo metu vizualusis teatras – įvairiausios jo formos ir naudojamos medžiagos – ima viršų prieš lėles ir jų valdymo amatą.
2025–2026 m. sezono planų Latvijos teatruose apžvalga: blaumaniada, latvių dramaturgijos ir jaunųjų režisierių bumas, brangiausias pastatymas Latvijos teatro istorijoje ir scenografija iš dviejų kėdžių.
Aktualu ir smalsu patyrinėti Panevėžio kultūrinį gyvenimą – aktyvų, įkvepiantį, atsinaujinantį, atkuriantį stabilumą ir ryšį su publika po nuolatinių skandalų teatre, – visos Lietuvos ir tarptautiniu mastu vis labiau matomą kultūros centrą.
Keičiant negalios supratimą, santykį su ja ir pasakojimus apie ją, teatras gali atlikti labai svarbų vaidmenį. Tam vienodai svarbios yra visos trys pagrindinės teatro erdvės: scena, užkulisiai ir žiūrovų salė.
Teatras nėra vien tekstas, todėl adaptuoti reiškia suteikti prozai naują formą. Scenoje tekstas kelia grėsmę teatrui tapti iliustratyviu, kai nesuvokiamos jo pritaikomumo galimybės ir būtinybė keisti pavidalą.
Kas nutiko šalyje, kurią Lietuvoje žinome kaip vieną palankiausių kūrybai bei jos sklaidai? 2025-aisiais Berlynui teks susiveržti diržus, o tai iššaukė judėjimą #BerlinIstKultur.
