„Man autoritetai yra žmonės, kurie žavi ne tik savo darbais ar profesija, bet ir tuo, kokios asmenybės jie yra – kaip susitvarko su savo sėkme, kokį santykį kuria su darbu“, – tikina aktorius.
Scenografė Sigita Šimkūnaitė kūryboje vadovaujasi tvirta nuostata: „Nenoriu kenkti nė vienam aktoriui ar solistui. Labai svarbu išlaikyti pagarbą kiekvienam žmogui, todėl kad ir ką norėtum sukurti, vis tiek pirmiau yra žmogus, o ne grožis“.
Pokalbis su režisieriumi Justinu Vinciūnu: „Svarbiausia pradėti nuo paprasto žmogiško santykio – jei jis atsiranda, pats procesas jau tampa dovana, o kartu su tuo gali gimti ir geras spektaklis“.
„Ir dabar kartais tenka matyti, kaip kai kuriems [teatro] darbuotojams tarsi kažkas gomury užstringa, kai jiems pastabų duoda už juos jaunesnė moteris“, – pastebi režisierė, teatro menininkė Laura Kutkaitė.
LR Kultūros ministerija kviečia teikti pasiūlymus, kam skirti 2026 m. Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas. Rekomendacijų laukia iki rugsėjo 1 d. Skiriamos ne daugiau kaip šešios premijos.
91-ojo sezono pirmoje pusėje Klaipėdos dramos teatras pakvies žiūrovus į dviejų spektaklių premjeras: rugsėjį – Žilvino Vingelio „Naująjį nuomininką“, gruodį – ukrainiečio Davido Petrosyano „Koriolaną“.
Šiemet šiuolaikinio šokio spektaklis CLAP & SLAP bus parodytas 40 kartų, penkiolikoje Europos šalių. Agnietės Lisičkinaitės ir Igorio Shugalejevo kūrinys nominuotas prestižiniams „ZKB Prizes“ apdovanojimams.
Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, besirengdamas Klaipėdos festivaliui ir jau kreipdamas mintis naujo, 40-ojo, sezono link, pristato teatro planus. Pokalbis su jo vadove.
Baigiantis 39-ajam Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sezonui, tradicinėje apdovanojimų ceremonijoje „Pagauk bangą“ pagerbti ryškiausi teatro kūrėjai, atlikėjai ir darbuotojai. Ceremonija surengta 8-ąjį kartą.
„Ieškome lyderio, gebančio telkti talentingus kūrėjus ir pasiekti, kad scenoje gimtų aukščiausios meninės vertės pastatymai, kuriuose individualios patirtys susipintų su šiandienos visuomenės kontekstais“, – sako kultūros ministrė.
„Festivalyje X“ bus pristatyti projekto „Kūrybinis impulsas“ choreografiniai darbai, grįsti operos „Figaro vedybos“ fragmentais; jų autoriai – Miryam Roca Cruz, Imogen Moss, Edvinas Jakonis ir Jonas Kertenis.
„Analizavome originalią partitūrą, klausėmės istorinių įrašų ir viską perrašėme į modernią notaciją. Svarbiausia buvo išsaugoti autentišką sumanymą, kurį būtų galima atlikti gyvai“, – sako dirigentas.
Neišjungtos šviesos žiūrovų salėje kuria neprasidėjusio spektaklio įspūdį, kuris gali suveikti kaip tyčinis suerzinimas, o aktorės kartais užduodami klausimai gali suskambėti kaip provokacija. Ar bent kvietimas pagalvoti.
„Acis ir Galatėja“ sujungė didelę dirigento Trevoro Pinnocko patirtį ir meilę barokiniam skambesiui, bei atidžią, subtilią, bet kartu dar labai atsargią režisieriaus Pauliaus Markevičiaus intuiciją, – debiutas operoje įvyko.
Paskutinio laikotarpio Nauberto Jasinsko kūryboje („Agnijos magija“, „Velnio nuotaka“, „Chroma“) – vis daugiau dialogų ir vis apsčiau tuštumos jausmo. Vidinės tuštumos, kuri gena žmogų į alinančią paiešką.
Valdžios simboliai čia rodomi banalūs, o perdėtas bandymas pašiepti Kreontą, jo šeimą ir pavaldinius iškraipo pjesės laiką ir, susitelkiant tik į vieną konflikto pusę, užgožia istorijos esmę.
Žiūrint Agniaus Jankevičiaus spektaklį „Lėlių namai II“ kyla dviprasmybė: žiūrovas ne visuomet gali būti tikras, ar yra kviečiamas rimtai klausytis Noros, ar stebėti, kaip idėjos pačios tampa teatrališka poza.
Daugiausia kartų – penkis – Pakitą šoko Kristina Gudžiūnaitė, parodžiusi didelį techninį meistriškumą ir vaidybinius sugebėjimus, kurie įdomūs ir emocinių būsenų dinamika, ir tam tikrais nutylėjimais.
„Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ geba iš dalies atskleisti teatrinės legendos kūrimo mechanizmą ir paslaptį – legenda susikuria čia ir dabar, išreikšdama tikėjimą teatru ir jo magija.
Vietoje dramatiško sentimentalumo tarpdisciplininio spektaklio „Tearful Words“ kūrėjai renkasi ironiją, fragmentiškas būsenas ir nejaukų artumą emocijoms, kurias dažniausiai stengiamės nuslopinti.
Visas spektaklis sukurtas lyg pagal kokį sūkurio principą. Užuot sekęs siužetą, pradedi fiksuoti nuotaikas, ženklus, emocines vibracijas. <...> Tačiau vėliau šis sūkurys ar spiralė ima demonstruoti ir savo pavojingąją pusę.
Festivalio „TheATRIUM“ kūriniai atstovauja beveik priešingoms pasaulio sampratoms. Tai, ko ilgisi „Wayqeycuna“ kūrėjas iš Argentinos – laisvės įvairiausiomis formomis, turi estų spektaklio „Kiekviena diena kaip sekmadienis“ herojai.
Intuityvus ir racionalus, išlaikęs savo braižą, bet lankstus, turbūt todėl teatre yra toks mėgstamas. Girdintis režisierių idėjas, bet nepasislepiantis taip, kad muzika liktų tik fonu.
Karolio Kaupinio spektaklis sukurtas ne iš teatro ilgesio ar alkio, o kaip tik iš noro apsivalyti nuo praeities teatro, nuo praeities figūrų simbolinio svorio, parodyti, kad to teatro laikas praėjo, dabar tokio būti nebegali, o ir nereikia.
Nė viena iš festivalio „Kiemas“ veiklų nesiekė tiesiog perduoti žinių apie teatrą. Vietoj to ugdė įgūdžius, reikalingus ne tik scenoje, bet ir kasdienybėje – gebėjimą bendradarbiauti, stebėti, klausytis ir interpretuoti kitų patirtis.
„Acis ir Galatėja“ užima išskirtinę vietą Georgo Friedricho Händelio palikime: nė viena kita opera jo gyvenimo metais nesulaukė tokios sėkmės – ši buvo pastatyta daugiau kaip septyniasdešimt kartų!
<...> Įdomių įspūdžių sukaupti darosi vis sunkiau, o ir ne apie viską norisi galvoti, rašyti. Ypač sudėtingi darosi santykiai su teatru. Mano akyse jis tolsta, blanksta, gūžiasi. Labai retai pamatai spektaklį, kuris sujaudina ir išlieka atminty.
Agnija Šeiko: „Šiuolaikinis šokis yra dar labai jauna šaka, todėl daug poreikių orientuotų į dabartį, tačiau reikia žvelgti ženkliai toliau: sodinti medžius, po kurių šešėliu – neaišku, ar pačiam teks prisėsti“.
Spektaklyje „Venecijos pirklė“ politikų figūros susipina su Shakespeare’o pjesės veikėjais ir virsta ne paviršiniais šaržais, bet komiškais personažais, kurie yra daugiau nei tik klišių rinkiniai ir pasižymi psichologiniu tikslumu.
2026-ųjų „Dramokratija“ parodo ne tik šiuolaikinės dramaturgijos temas, bet ir jos būseną – nuolatinį judėjimą tarp galimybės kalbėti ir gebėjimo tą kalbą įtvirtinti scenoje.
Birželio 5 ir 6 dienomis, Rygoje, Latvijos nacionalinio teatro Didžiojoje salėje bus rodomos Berlyno „Schaubühne“ teatre sukurtas Thomo Ostermeierio spektaklis „Smurto istorija“.
Vizualiniame teatre vaizdas nėra tikrovės pakaitalas ar paaiškinimas. Galbūt todėl šiandien, kai kasdienybėje nuolat daugėja vaizdų, teatras tampa viena iš nedaugelio vietų, kur dar mokomės į juos žiūrėti lėčiau.
Latvijoje politikai inicijavo procesą prieš Rygos dailės teatre režisieriaus Valtero Sīlio statomą spektaklį „Dekretas Nr. 2“, skirtą penkiolikos metų senumo politiniams įvykiams reflektuoti.
Kas skatina dykumų sultonus, diktatorius ir demokratijas statyti operos teatrus? Kas juose stebina europietį operos mėgėją? Ar galime sau leisti lankytis tuose teatruose?
Šį rudenį po ketverių metų pauzės DIALOG-WROCLAW vėl atsidarė. Programa, kurią sudarė dvylika spektaklių, akivaizdžiai skilo į teatrų iš Azijos ir Europos pristatymus.
Latvijos teatro vitrina „Skate 2025“ suteikia galimybę žiūrinčiųjų smegenyse varžytis technologiniams monstrams su kukliais lėlių spektakliais vaikams ar aukščiausios klasės aktoriams – su studentų darbais.
Carolina Bianchi patirtis dėlioja kone tobulai: prikausto žiūrovus prie nemalonios informacijos, tačiau leidžia suprasti, kad pati išgyveno kur kas daugiau. <...> „Brolija“ padeda suprasti, kam reikalinga Stambulo konvencija.
Nors Baltijos šalių programa buvo nedidelė Pasaulinio lėlių teatro festivalio panoramos dalis, ji įsipynė į festivalio audinį kaip unikalus bendro rašto tęsinys, o ne kaip akis badantis lopas.
Šiųmetė festivalio Šarlevilyje-Mezjere programa, regis, pasakojo apie tai, kad šiuo metu vizualusis teatras – įvairiausios jo formos ir naudojamos medžiagos – ima viršų prieš lėles ir jų valdymo amatą.
Akivaizdu, kad šiauliečiams yra itin brangūs ir svarbūs jų tapatybę tyrinėjantys ir steigiantys spektakliai. Kūriniai, kurie kultūrinėmis patirtimis apaugina miesto erdves ir pačius miestiečius, tyčia ar netyčia tampančius spektaklių dalimi.
Didelė dalis Vokietijos kritikų renkasi estetikos analizę ir palyginti retai ryžtasi analizuoti teatrą šiuolaikinių socialinių ir politinių reiškinių kontekstuose. Ar tikrai, ir jei taip – tai kodėl?
Aktualu ir smalsu patyrinėti Panevėžio kultūrinį gyvenimą – aktyvų, įkvepiantį, atsinaujinantį, atkuriantį stabilumą ir ryšį su publika po nuolatinių skandalų teatre, – visos Lietuvos ir tarptautiniu mastu vis labiau matomą kultūros centrą.
Keičiant negalios supratimą, santykį su ja ir pasakojimus apie ją, teatras gali atlikti labai svarbų vaidmenį. Tam vienodai svarbios yra visos trys pagrindinės teatro erdvės: scena, užkulisiai ir žiūrovų salė.
