Garsas ir įvairios jo formos yra menininko Arturo Bumšteino apsėdimas ir kasdienybė. Jo kūrybai išties galioja Johno Cageʼo idėja, kad „kiekvienas garsas yra muzika“.
Lėlininkai erdvę išpreparavo įvairiais masteliais: nuo mechaninio modelio iki žmogaus pojūčių, nuo teatro salės iki Visagino miesto, nuo šiandienos iki ateities po 5000 metų, nuo Žemės iki kosmoso tolybių.
Ankstesnėse kartose skaičiuodami nuo Rūtos gal dar atrastume keletą, bet dabar tokių kandidačių nematau. Nors kiekviename teatre yra gerai vaidinančių, publikos mėgstamų aktorių, bet kultinių, savo epochos teatro „žvaigždžių“ nebematyti.
Nuo tamsaus bunkerio iki dailaus universiteto fontano, nuo sinagogos iki laike sustingusios renginių salės, šiemet „ConTempo“ vėl suteikė progą leistis vedamam į įdomiąsias scenos menų paraštes.
Peizažas tampa performatyvia erdve, kurią pagauna mūsų akis, kai esame pasodinami priešais lauke vykstantį spektaklį. Todėl, kad patirtume meną, nebeužtenka įgūdžio stebėti meną – reikia įgusti stebėti ir kraštovaizdį.
Rugsėjo 3–6 dienomis, buvusiame Kauno metalo fabrike „Pergalė“ vyks festivalis „Audra“ – bus pristatyta grupinė Lietuvos ir užsienio kūrėjų paroda ir performansai.
„Jūsų traukinys jau nuvažiavo“. Tai buvo panašu į bombos sprogimą. Tokius žodžius pasakyti vyriausiajam režisieriui!“, – karštus įvykius teatre prisimena R. Garuolytė.
Ką ateinančiame sezone regėsime Nacionalinio Kauno dramos teatro, Kauno valstybinio lėlių teatro, Kauno miesto kamerinio teatro, šokio teatro „Aura“ ir Kauno valstybinio muzikinio teatro scenose?
Alytaus miesto teatras kviečia meno kūrėjus iš visos Lietuvos dalyvauti 7-ajame respublikiniame teatrinio plakato konkurse. Konkursas yra tarptautinio teatrų festivalio COM•MEDIA dalis. Plakatų laukia iki rugsėjo 30 d.
Jubiliejinius metus teatras pasitinka regbiu, vienišaisiais vakarais, žvilgsniu į teatro istoriją ir žada performatyvių spektaklių bei kūrybos erdvę jauniems menininkams.
Režisierius Žilvinas Vingelis Klaipėdos dramos teatre rengiasi spektaklio „Naujasis nuomininkas“ pagal Eugène Ionesco pjesę premjerai. Pokalbis su režiseriumi.
Eidama 79-uosius metus mirė teatro režisierė Regina Steponavičiūtė, savo gimtojo miesto teatre per keturis dešimtmečius sukūrusi daugiau kaip tris dešimtis spektaklių. Taip pat dirbo Klaipėdos ir Kauno scenose.
Žiūrovų laukia: dvi premjeros – „Kosmoso medis“ ir „Slenkstis“, pasakų savaitė „Kartą gyveno…“ penkiose Vilniaus bibliotekose ir tarptautinės gastrolės, skirtos Martyno Liudviko Rėzos 250-osioms gimimo metinėms.
69-ajame sezone, Vilniaus teatre „Lėlė“ netrūks premjerų, gastrolių Lietuvoje ir užsienyje, susitikimų su kitais teatrais, o repertuaro spektakliai šiemet ne kartą primins: lėlių teatras nėra vien vaikams skirta meno forma.
Kultūros ministerijos organizuotą konkursą eiti Valstybinio jaunimo teatro vadovo pareigas laimėjo asociacijos „Meno ir mokslo laboratorija“ (MMLAB teatro) direktorė dr. Rusnė Kregždaitė.
Vilniaus senajame teatre spektaklio LIMBO premjerai besiruošiantis armėnų režisierius I. Moščickis sako: „Spektaklis apie tai, kad neįmanoma išvengti nei gyvenimo siaubo, nei jo grožio“. Pokalbis su režisieriumi.
Klaipėdos teatro baleto trupės artistai vėl patvirtino aukštą profesionalumo lygį, fizinį ir emocinį pasirengimą imtis sudėtingų kūrinių. <...> Sukurti skirtingų choreografų, diptiko kūriniai artimi savo konceptualiu įmantrumu.
Atrodo, kad kuriamas artumas yra labai tikslingas pasirinkimas: viena vertus, kūrėjas pažeidžiamumą išlaiko gana privačiai, jo nepaverčia preke, kita vertus, suteikia galimybę patirti šią įgalinančią transformaciją iš itin arti.
Pantomima „Operomanijos“ ir Vilniaus senojo teatro spektaklyje „Acis ir Galatėja“ – ir elegancijos, ir komizmo išraiška, ir, kas atrodytų svarbiausia, itin glaudžiai su muzikine medžiaga besisiejantis elementas.
Estijos „Von Krahl“ teatro spektaklis „Kiekviena diena kaip sekmadienis“ – retai scenoje matomas dramaturginio švarumo, aktorinės precizikos ir kvailos, tačiau puikiai veikiančios fizinės komedijos pavyzdys.
Neišjungtos šviesos žiūrovų salėje kuria neprasidėjusio spektaklio įspūdį, kuris gali suveikti kaip tyčinis suerzinimas, o aktorės kartais užduodami klausimai gali suskambėti kaip provokacija. Ar bent kvietimas pagalvoti.
„Acis ir Galatėja“ sujungė didelę dirigento Trevoro Pinnocko patirtį ir meilę barokiniam skambesiui, bei atidžią, subtilią, bet kartu dar labai atsargią režisieriaus Pauliaus Markevičiaus intuiciją, – debiutas operoje įvyko.
Paskutinio laikotarpio Nauberto Jasinsko kūryboje („Agnijos magija“, „Velnio nuotaka“, „Chroma“) – vis daugiau dialogų ir vis apsčiau tuštumos jausmo. Vidinės tuštumos, kuri gena žmogų į alinančią paiešką.
Valdžios simboliai čia rodomi banalūs, o perdėtas bandymas pašiepti Kreontą, jo šeimą ir pavaldinius iškraipo pjesės laiką ir, susitelkiant tik į vieną konflikto pusę, užgožia istorijos esmę.
Žiūrint Agniaus Jankevičiaus spektaklį „Lėlių namai II“ kyla dviprasmybė: žiūrovas ne visuomet gali būti tikras, ar yra kviečiamas rimtai klausytis Noros, ar stebėti, kaip idėjos pačios tampa teatrališka poza.
Nors miestelio ramybė kviečia atsipalaiduoti ir ilsėtis, festivalio programa daro viską, kad tik nebūtų patogu. Prioritetai: mažumų kuriamas menas, saikingos provokacijos, aktyvizmo bruožų turinti kūryba.
Birželio 5 ir 6 dienomis, Rygoje, Latvijos nacionalinio teatro Didžiojoje salėje bus rodomos Berlyno „Schaubühne“ teatre sukurtas Thomo Ostermeierio spektaklis „Smurto istorija“.
Vizualiniame teatre vaizdas nėra tikrovės pakaitalas ar paaiškinimas. Galbūt todėl šiandien, kai kasdienybėje nuolat daugėja vaizdų, teatras tampa viena iš nedaugelio vietų, kur dar mokomės į juos žiūrėti lėčiau.
Latvijoje politikai inicijavo procesą prieš Rygos dailės teatre režisieriaus Valtero Sīlio statomą spektaklį „Dekretas Nr. 2“, skirtą penkiolikos metų senumo politiniams įvykiams reflektuoti.
Kas skatina dykumų sultonus, diktatorius ir demokratijas statyti operos teatrus? Kas juose stebina europietį operos mėgėją? Ar galime sau leisti lankytis tuose teatruose?
Šį rudenį po ketverių metų pauzės DIALOG-WROCLAW vėl atsidarė. Programa, kurią sudarė dvylika spektaklių, akivaizdžiai skilo į teatrų iš Azijos ir Europos pristatymus.
Latvijos teatro vitrina „Skate 2025“ suteikia galimybę žiūrinčiųjų smegenyse varžytis technologiniams monstrams su kukliais lėlių spektakliais vaikams ar aukščiausios klasės aktoriams – su studentų darbais.
Carolina Bianchi patirtis dėlioja kone tobulai: prikausto žiūrovus prie nemalonios informacijos, tačiau leidžia suprasti, kad pati išgyveno kur kas daugiau. <...> „Brolija“ padeda suprasti, kam reikalinga Stambulo konvencija.
Nors Baltijos šalių programa buvo nedidelė Pasaulinio lėlių teatro festivalio panoramos dalis, ji įsipynė į festivalio audinį kaip unikalus bendro rašto tęsinys, o ne kaip akis badantis lopas.
„Net jei ryžtumėmės tave pakeisti, tai nėra taip paprasta… Viskas susiję ne tik su begale planų, bet ir su tuo, kad mudu pasirinkome apie visa tai kalbėti kartu“, – svarsto spektaklio „Clap & Slap“ autoriai.
„Atlikdama tyrimą daug piešiu. Nuo teksto kartais pereinu prie piešinio, nuo piešinio – prie objekto, nuo objekto – prie fizinio tyrimo“, – apie savo šokio kūrybos būdus pasakoja choreografė ir šokėja Liza Baliasnaja.
„Man autoritetai yra žmonės, kurie žavi ne tik savo darbais ar profesija, bet ir tuo, kokios asmenybės jie yra – kaip susitvarko su savo sėkme, kokį santykį kuria su darbu“, – tikina aktorius.
Scenografė Sigita Šimkūnaitė kūryboje vadovaujasi tvirta nuostata: „Nenoriu kenkti nė vienam aktoriui ar solistui. Labai svarbu išlaikyti pagarbą kiekvienam žmogui, todėl kad ir ką norėtum sukurti, vis tiek pirmiau yra žmogus, o ne grožis“.
Pokalbis su režisieriumi Justinu Vinciūnu: „Svarbiausia pradėti nuo paprasto žmogiško santykio – jei jis atsiranda, pats procesas jau tampa dovana, o kartu su tuo gali gimti ir geras spektaklis“.
„Ir dabar kartais tenka matyti, kaip kai kuriems [teatro] darbuotojams tarsi kažkas gomury užstringa, kai jiems pastabų duoda už juos jaunesnė moteris“, – pastebi režisierė, teatro menininkė Laura Kutkaitė.
Pokalbis su teatro kritike Ramune Balevičiūte: „Šiandien man svarbiausia – mąstyti kartu su spektakliu. <...> Mano santykis su teatru pasikeitė nuo griežto vertinimo, kurio buvome mokomi, į empatišką įsiklausymą“.
„Iš Gintaro Varno pirmo išgirdau, kad tai, ką darau, yra gerai. <...> Jaučiausi geras – pirmą kartą gyvenime geras. Už tai būsiu dėkingas visą gyvenimą“, – tvirtina režisieriaus mokinys M. Sigliukas.
Vaidmuo nebėra sutelktas vien gyvame aktoriaus kūne – jis gali vienu metu reikštis scenoje, ekrane, garso įraše, tiesioginėje transliacijoje ar montaže.
Akivaizdu, kad šiauliečiams yra itin brangūs ir svarbūs jų tapatybę tyrinėjantys ir steigiantys spektakliai. Kūriniai, kurie kultūrinėmis patirtimis apaugina miesto erdves ir pačius miestiečius, tyčia ar netyčia tampančius spektaklių dalimi.
Didelė dalis Vokietijos kritikų renkasi estetikos analizę ir palyginti retai ryžtasi analizuoti teatrą šiuolaikinių socialinių ir politinių reiškinių kontekstuose. Ar tikrai, ir jei taip – tai kodėl?
Aktualu ir smalsu patyrinėti Panevėžio kultūrinį gyvenimą – aktyvų, įkvepiantį, atsinaujinantį, atkuriantį stabilumą ir ryšį su publika po nuolatinių skandalų teatre, – visos Lietuvos ir tarptautiniu mastu vis labiau matomą kultūros centrą.
