Miniatiūrų spektaklis „Transportas: prisisekite saugos diržus!“: lėlių, objektų teatras tuo ir įstabus, kad net pačios keisčiausios veiksmo vietos, laiko ir žmonių transformacijos gali įvykti akimirksniu „čia ir dabar“.
„Toli toli“ – tai ne tik pasivaikščiojimas, bandant sugauti teatro esatį: tai pasivaikščiojimas po praeitį. <...> Klaidžioti po Senąjį teatrą įdomu, nes tai, ko gero, vienintelis Lietuvoje toks „laukinis“ teatras.
„Su kuo atėjot – baime ar viltimi?“, paklausė. Geras klausimas – su kuo? Su kokia emocija stovime prie pasaulio kūrimo sūkurio ir iš chaoso bandome sukurti prasmę?
Nors ir sunku (o ar iš viso įmanoma?) autentiškai perteikti kito žmogaus unikalią patirtį, „Spektro. Nematomų istorijų“ komandai šią užduotį atlikti pavyksta tikrai kokybiškai.
Gaila, kad Petsono charakterio ir spektaklio veiksmo subtilybes labiau perduoda skaitytų istorijų impulsai nei pats spektaklis – plastiškas, muzikalus, kartais „koketiškas“, bet gana monotoniškas ir ištęstas.
Šiuolaikinio šokio festivalis „New Baltic Dance“ šiemet rengiamas vasario 26 – balandžio 29 dienomis. Šiųmečio festivalio viena teminių linijų pristatys kūną kaip politinį veikėją.
„Džiugu matyti, kad Vyriausybės premijomis įvertinti ne tik ryškiausi scenos, vizualiųjų menų ar architektūros kūrėjai, bet ir tie, kurie brėžia mūsų kultūrinės minties gaires – kritikai, analitikai, parodų kuratoriai.“
Kviečia pradedančiuosius dramaturgus dalyvauti kūrybinėje rezidencijoje Kutná Horoje ir Prahoje (Čekija). Rezidencija vyks 2026 m. rugsėjį, o kandidatų paraiškų laukiama iki kovo 10 d.
Profesionaliojo scenos meno vertinimo komisija išrinks premijų nominantus pagal atskiras kategorijas, o vėliau ir laureatus. Apdovanojimai bus teikiami kovo 27-ąją, Valstybiniame jaunimo teatre.
„Manau, kad daugeliu aspektų mes vis dar esame labai artimi savo pirmykštei prigimčiai ir ne tiek jau daug pakitę nuo beždžionių“, – sako spektaklio LLLLOVE choreografė ir režisierė E. Vizbaraitė.
„Tragédie“ prasideda ir baigiasi nuogumu, tačiau tai nėra nusirengimo aktas. Greičiau – biologinė teorema: aš esu moteris, aš esu vyras, tokie esame sukurti, ir per savo kūną skaitome pasaulį.“
Publika nežino šių šokėjų vardų, tačiau jiems visada ploja garsiausiai. Spektaklio programėlėje apie juos rasite kuklų įrašą: „Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleiviai“.
Valstybinis Šiaulių dramos teatras pradeda naują iniciatyvą – TEATRO KLUBĄ, kviečiantį diskutuoti, klausti bei reflektuoti. Pirmieji renginiai vyks vasario 19 ir kovo 28 dienomis.
„Vaidinti bendraamžiams yra ir šiek tiek lengviau, nes mes kalbame ta pačia kalba, juokiamės iš tų pačių dalykų – tai kuria stiprų bendrystės jausmą“, – sako Kauno miesto kameriniame teatre vaidinanti aktorė.
„Dirbdama su aktoriais palaipsniui supratau, kad pati geriausia švietimo sistemos kritika – atsigręžimas į santykius tarp žmonių, kuriuose viskas ir slypi“, – įsitikinusi Laura Kutkaitė.
Ar tau artimesnė interpretacija, ar inscenizacija? Apie tai jau kalbėjome kitų spektaklių kontekstuose, tačiau, rodos, tokių „antrinių“ kūrinių vis daugėja. Net ir „Lietuviškos Vėlinės“ tam tikra prasme yra antrinis kūrinys.
Autorei [Rūtai Oginskaitei] įdomios visokios gyvenimo apraiškos, neiškeliant profesinės veiklos kaip vienintelės, vertos aprašymo. Jos žvilgsniui niekas nėra per mažai svarbu: viskas įausta į pasakojimą.
Apie 20-ąjį šiuolaikinės dramaturgijos festivalį „Versmė“ kalbasi jo kuratorės: „Pjesės skaitymo žanras kalba ir apie tam tikrą hierarchijos, būdingos režisūriniam teatrui, apvertimą“.
Besibaigiant metams, savaitraštis „7 meno dienos“ tradiciškai pakvietė teatro kritikus apžvelgti įsimintiniausius 2025-ųjų scenos meno įvykius, asmenybes, tekstus, reiškinius, judėjimus.
Šiais laikais režisieriai vengia statyti pjeses, tarsi bijotų gerai sukaltos, laiko patikrintos dramaturgijos, ir imasi inscenizuoti viską, ką tik nori, kad ant nuobodaus savo kūrybos rankraščio parašytų žodį „dramaturgas“.
Pradėsiu nuo nepopuliaraus teiginio: aš nemėgstu Beno Šarkos. Jis man kelia diskomfortą. <...> Jo performansai mane gąsdina ne savo turiniu, o tuo, kad stebėdama jį jaučiuosi taip, lyg žiūrėčiau į atvirą nervą.
Pjesėje „Laukinė antis“ juntamos praėjusių amžių pažiūros, tam tikras naivumas, tad buvo smalsu, kaip šią laiko prarają užpildys teatras. Bet to nebuvo padaryta – plyšys taip ir liko žiojėti.
Abu Kauno valstybiniame lėlių teatre sukurti kalėdiniai spektakliai – sumanių ir jautrių kūrėjų, kviečia vaikus būti drąsius. Nepasiduoti, net kai nežinai, ką tiksliai daryti, ir kliautis meile, kuri padeda rasti kelią pas savus.
„Versmės“ programoje pristatytos pjesės aiškiai rodo, kad mūsų kūrėjams svarbu turėti erdvę, kur jie galėtų ne tik saugiai išbandyti savo idėjas, bet ir būtų išgirsti už Lietuvos ribų (pvz., rezidencijų programa).
Kas skatina dykumų sultonus, diktatorius ir demokratijas statyti operos teatrus? Kas juose stebina europietį operos mėgėją? Ar galime sau leisti lankytis tuose teatruose?
Šį rudenį po ketverių metų pauzės DIALOG-WROCLAW vėl atsidarė. Programa, kurią sudarė dvylika spektaklių, akivaizdžiai skilo į teatrų iš Azijos ir Europos pristatymus.
Spektaklį pagal vienos svarbiausių šiuolaikinių kroatų dramaturgių Tenos Štivičić pjesę Zagrebo jaunimo teatre režisavo Antanas Obcarskas, scenografiją kūrė Barbora Šulniūtė.
Latvijos teatro vitrina „Skate 2025“ suteikia galimybę žiūrinčiųjų smegenyse varžytis technologiniams monstrams su kukliais lėlių spektakliais vaikams ar aukščiausios klasės aktoriams – su studentų darbais.
Carolina Bianchi patirtis dėlioja kone tobulai: prikausto žiūrovus prie nemalonios informacijos, tačiau leidžia suprasti, kad pati išgyveno kur kas daugiau. <...> „Brolija“ padeda suprasti, kam reikalinga Stambulo konvencija.
Nors Baltijos šalių programa buvo nedidelė Pasaulinio lėlių teatro festivalio panoramos dalis, ji įsipynė į festivalio audinį kaip unikalus bendro rašto tęsinys, o ne kaip akis badantis lopas.
Šiųmetė festivalio Šarlevilyje-Mezjere programa, regis, pasakojo apie tai, kad šiuo metu vizualusis teatras – įvairiausios jo formos ir naudojamos medžiagos – ima viršų prieš lėles ir jų valdymo amatą.
2025–2026 m. sezono planų Latvijos teatruose apžvalga: blaumaniada, latvių dramaturgijos ir jaunųjų režisierių bumas, brangiausias pastatymas Latvijos teatro istorijoje ir scenografija iš dviejų kėdžių.
Tokie lėlių teatrų festivaliai kaip Kroatijos PIF tampa ne tik meninių formų, bet ir kultūrinių pasakojimų vieta. Teatras tampa savotišku pasaulio žemėlapiu – jame atspindimos istorinės žaizdos, unikalios, tik toms šalims būdingos patirtys.
„Iš Gintaro Varno pirmo išgirdau, kad tai, ką darau, yra gerai. <...> Jaučiausi geras – pirmą kartą gyvenime geras. Už tai būsiu dėkingas visą gyvenimą“, – tvirtina režisieriaus mokinys M. Sigliukas.
Minint Klaipėdos dramos teatro 90-metį: „Mūsų teatras šiuo atžvilgiu buvo išskirtinis, nes į visą tarybinę tikrovę žiūrėjo su humoru, iš satyrinės pusės“, – teigia ilgametė šio teatro aktorė J. Jankauskaitė.
„Suprantu, kad teatro traukinys važiuoja – nežinau kur, bet važiuoja. O aš važiuoju savo siauruku. Jų jau nedaug belikę, bet man patinka savo kelią turėti ir savo akimis žiūrėti“, – sako teatrologė Audronė Girdzijauskaitė.
„Visas menas turi būti prieinamas visiems, bet norint tai įgyvendinti, reikia įdėti nemažai darbo. <...> Net gauti finansavimą nėra labai sudėtinga, bet dažnai stabdo „kitokio žmogaus“ baimė“, – pastebi režisierė Karolina Žernytė.
Pokalbis su aktore, teatro pedagoge Gabrielia Kuodyte: „Spektakliuose turi būti įvairių emocijų, bet pabaigoje vis tiek turi pasirodyti šviesos spindulys. Ką beišgyventum, vis tiek reikia lįsti į gylį, eiti į šviesą, nebijoti jautrumo ir tiesos.“
„Į scenografiją, medijas ir net į patį teatrą kartais renkuosi žiūrėti žaidžiančio vaiko akimis ir man patinka, kai aktoriai daro tą patį“, – sako režisierius Žilvinas Vingelis.
„Vilniuje lietuviakalbiai žiūrovai eina į spektaklį ir skaito titrus, o ne atvirkščiai. Man tai ir yra daugiakalbio, daugiaetnio Vilniaus veidas“, – sako Uršulė Bartoševičiūtė.
„Meno kritikoje svarbu permatyti kūrėją, jo kūrybos vidinę įtampą. <...> Visgi reikliausias savo darbų vertintojas esu aš pats ir atsiskaityti noriu sau, ne kitiems.“
Aktualu ir smalsu patyrinėti Panevėžio kultūrinį gyvenimą – aktyvų, įkvepiantį, atsinaujinantį, atkuriantį stabilumą ir ryšį su publika po nuolatinių skandalų teatre, – visos Lietuvos ir tarptautiniu mastu vis labiau matomą kultūros centrą.
Keičiant negalios supratimą, santykį su ja ir pasakojimus apie ją, teatras gali atlikti labai svarbų vaidmenį. Tam vienodai svarbios yra visos trys pagrindinės teatro erdvės: scena, užkulisiai ir žiūrovų salė.
Teatras nėra vien tekstas, todėl adaptuoti reiškia suteikti prozai naują formą. Scenoje tekstas kelia grėsmę teatrui tapti iliustratyviu, kai nesuvokiamos jo pritaikomumo galimybės ir būtinybė keisti pavidalą.
Kas nutiko šalyje, kurią Lietuvoje žinome kaip vieną palankiausių kūrybai bei jos sklaidai? 2025-aisiais Berlynui teks susiveržti diržus, o tai iššaukė judėjimą #BerlinIstKultur.
