Režisierius Árpádas Schillingas: „Šiuolaikinei cenzūrai naudojamų minkštų poveikio technikų tikslas – savicenzūra. Svarbu sukurti situaciją, kai menininkai patys susipranta, kur yra ribos, ir nereikia jų garsiai įvardyti.“
O gal ir nebuvo jokios režisieriaus koncepcijos, jei spektaklyje tik iškeliamas klausimas? <...> Režisierius praėjus dvejiems metams po repeticijų Nacionaliniame ėmėsi Ibseno pjesės antrąsyk, bet atėjo į repeticijas be režisūrinio sprendimo.
Problemos auga pačios, mes jų nei sėjame, nei auginame, kita vertus, negalime jų nepaisyti. Apie problemas, tegu ryškias ir spalvingas, kalbėti būtina. Kalbėti raiškiai, be pykčio ir nuoskaudų, kartais net su humoru.
Ką gali suvokti Eimunto Nekrošiaus spektaklių nematęs žmogus, žiūrėdamas į aktoriaus Dainiaus Gavenonio kankinamai sukamą medį, į nykų režisieriaus tylėjimą – apie tai daugiau žino su režisieriumi kontaktavę.
Graudus ir juokingas, iki kaulų reikšmingas ir kartu viską nureikšminantis darbas – šio sezono brangakmenis, kuriame galima sustoti ir prabangiai mąstyti apie tai, kodėl mums, lietuviams, šitaip rūpi teatras.
Šiuolaikinio cirko kūrėjų spektakliai, rugsėjo 10–20 d., pakvies skirtingoms patirtims, kuriose susitiks priešybės: trapumas ir stiprybė, įtampa ir ramybė, magija ir kasdieniai įvykiai, gravitacija ir levitacija.
„Svarbu nuolat gilintis, matuotis su praeitimi, kad suprastum, kur esi šiandien“, – sako muzikinių prisiminimų iš šeimyninių videoarchyvų „Dainų šventė“ autorius K. Kaupinis.
Choreografė, šokio tyrėja Birutė Banevičiūtė dalyvavo ir skaitė pranešimą Šiaurės šokio tyrimų forumo konferencijoje Islandijoje: įspūdžiai ir patirtys iš renginio.
„Mano kūryba kartais pastato žmones į nepatogias situacijas, tačiau darau tai labai jautriai ir atsargiai“, – sako festivalyje „ConTempo“ tris spektaklius pristatysiantis airių menininkas.
Aktorius Šarūnas Rapolas Meliešius Avinjono festivalio organizuojamoje rezidencijoje „Transmissions Impossible“ viešėjo kartu su dar 56 kūrėjais iš įvairių pasaulio šalių, turėjo galimybę stebėti festivalio meninę programą.
Jubiliejinį sezoną mininčios MMLAB („Meno ir mokslo laboratorijos“) įkūrėja, prodiuserė Rusnė Kregždaitė pasakoja apie nepriklausomo teatro augimą, darbą su jaunaisiais kūrėjais, tarptautinę plėtrą ir kultūros politikos iššūkius.
„Mane domina laiko tema – tai, ko mes nematome, kas lieka paslėpta, ką norėtume įvardyti, tačiau ne visada pavyksta rasti žodžius. <...> Domina žmonių peizažas – santykių, ryšių, atstumų ir susitikimų kraštovaizdis.“
„Decrescendo“ tinka ne tik muzikai nusakyti – termino reikšmė labai artima ir gyvenimui. Kartais atrodo, kad viskas klostosi puikiai, o staiga ima ir subyra“, – sako spektaklio „Decrescendo“ kūrėjas.
Režisierius Aleksandras Špilevojus savo įsteigtą „Meno alchemiją“ transformuoja į Anykščių šilelyje įkurtą teatrą „Toli“ ir kviečia į naktinio spektaklio-patyrimo „Pačios“ premjerą natūralios gamtos apsuptyje.
Eidamas 79-uosius metus, liepos 17 dieną mirė baleto artistas, choreografas, baletmeisteris, pedagogas, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas emeritas Vytautas Brazdylis.
Atrodo, kad kuriamas artumas yra labai tikslingas pasirinkimas: viena vertus, kūrėjas pažeidžiamumą išlaiko gana privačiai, jo nepaverčia preke, kita vertus, suteikia galimybę patirti šią įgalinančią transformaciją iš itin arti.
Pantomima „Operomanijos“ ir Vilniaus senojo teatro spektaklyje „Acis ir Galatėja“ – ir elegancijos, ir komizmo išraiška, ir, kas atrodytų svarbiausia, itin glaudžiai su muzikine medžiaga besisiejantis elementas.
Estijos „Von Krahl“ teatro spektaklis „Kiekviena diena kaip sekmadienis“ – retai scenoje matomas dramaturginio švarumo, aktorinės precizikos ir kvailos, tačiau puikiai veikiančios fizinės komedijos pavyzdys.
Neišjungtos šviesos žiūrovų salėje kuria neprasidėjusio spektaklio įspūdį, kuris gali suveikti kaip tyčinis suerzinimas, o aktorės kartais užduodami klausimai gali suskambėti kaip provokacija. Ar bent kvietimas pagalvoti.
„Acis ir Galatėja“ sujungė didelę dirigento Trevoro Pinnocko patirtį ir meilę barokiniam skambesiui, bei atidžią, subtilią, bet kartu dar labai atsargią režisieriaus Pauliaus Markevičiaus intuiciją, – debiutas operoje įvyko.
Paskutinio laikotarpio Nauberto Jasinsko kūryboje („Agnijos magija“, „Velnio nuotaka“, „Chroma“) – vis daugiau dialogų ir vis apsčiau tuštumos jausmo. Vidinės tuštumos, kuri gena žmogų į alinančią paiešką.
Valdžios simboliai čia rodomi banalūs, o perdėtas bandymas pašiepti Kreontą, jo šeimą ir pavaldinius iškraipo pjesės laiką ir, susitelkiant tik į vieną konflikto pusę, užgožia istorijos esmę.
Žiūrint Agniaus Jankevičiaus spektaklį „Lėlių namai II“ kyla dviprasmybė: žiūrovas ne visuomet gali būti tikras, ar yra kviečiamas rimtai klausytis Noros, ar stebėti, kaip idėjos pačios tampa teatrališka poza.
Daugiausia kartų – penkis – Pakitą šoko Kristina Gudžiūnaitė, parodžiusi didelį techninį meistriškumą ir vaidybinius sugebėjimus, kurie įdomūs ir emocinių būsenų dinamika, ir tam tikrais nutylėjimais.
Nors miestelio ramybė kviečia atsipalaiduoti ir ilsėtis, festivalio programa daro viską, kad tik nebūtų patogu. Prioritetai: mažumų kuriamas menas, saikingos provokacijos, aktyvizmo bruožų turinti kūryba.
Birželio 5 ir 6 dienomis, Rygoje, Latvijos nacionalinio teatro Didžiojoje salėje bus rodomos Berlyno „Schaubühne“ teatre sukurtas Thomo Ostermeierio spektaklis „Smurto istorija“.
Vizualiniame teatre vaizdas nėra tikrovės pakaitalas ar paaiškinimas. Galbūt todėl šiandien, kai kasdienybėje nuolat daugėja vaizdų, teatras tampa viena iš nedaugelio vietų, kur dar mokomės į juos žiūrėti lėčiau.
Latvijoje politikai inicijavo procesą prieš Rygos dailės teatre režisieriaus Valtero Sīlio statomą spektaklį „Dekretas Nr. 2“, skirtą penkiolikos metų senumo politiniams įvykiams reflektuoti.
Kas skatina dykumų sultonus, diktatorius ir demokratijas statyti operos teatrus? Kas juose stebina europietį operos mėgėją? Ar galime sau leisti lankytis tuose teatruose?
Šį rudenį po ketverių metų pauzės DIALOG-WROCLAW vėl atsidarė. Programa, kurią sudarė dvylika spektaklių, akivaizdžiai skilo į teatrų iš Azijos ir Europos pristatymus.
Latvijos teatro vitrina „Skate 2025“ suteikia galimybę žiūrinčiųjų smegenyse varžytis technologiniams monstrams su kukliais lėlių spektakliais vaikams ar aukščiausios klasės aktoriams – su studentų darbais.
Carolina Bianchi patirtis dėlioja kone tobulai: prikausto žiūrovus prie nemalonios informacijos, tačiau leidžia suprasti, kad pati išgyveno kur kas daugiau. <...> „Brolija“ padeda suprasti, kam reikalinga Stambulo konvencija.
Nors Baltijos šalių programa buvo nedidelė Pasaulinio lėlių teatro festivalio panoramos dalis, ji įsipynė į festivalio audinį kaip unikalus bendro rašto tęsinys, o ne kaip akis badantis lopas.
„Net jei ryžtumėmės tave pakeisti, tai nėra taip paprasta… Viskas susiję ne tik su begale planų, bet ir su tuo, kad mudu pasirinkome apie visa tai kalbėti kartu“, – svarsto spektaklio „Clap & Slap“ autoriai.
„Atlikdama tyrimą daug piešiu. Nuo teksto kartais pereinu prie piešinio, nuo piešinio – prie objekto, nuo objekto – prie fizinio tyrimo“, – apie savo šokio kūrybos būdus pasakoja choreografė ir šokėja Liza Baliasnaja.
„Man autoritetai yra žmonės, kurie žavi ne tik savo darbais ar profesija, bet ir tuo, kokios asmenybės jie yra – kaip susitvarko su savo sėkme, kokį santykį kuria su darbu“, – tikina aktorius.
Scenografė Sigita Šimkūnaitė kūryboje vadovaujasi tvirta nuostata: „Nenoriu kenkti nė vienam aktoriui ar solistui. Labai svarbu išlaikyti pagarbą kiekvienam žmogui, todėl kad ir ką norėtum sukurti, vis tiek pirmiau yra žmogus, o ne grožis“.
Pokalbis su režisieriumi Justinu Vinciūnu: „Svarbiausia pradėti nuo paprasto žmogiško santykio – jei jis atsiranda, pats procesas jau tampa dovana, o kartu su tuo gali gimti ir geras spektaklis“.
„Ir dabar kartais tenka matyti, kaip kai kuriems [teatro] darbuotojams tarsi kažkas gomury užstringa, kai jiems pastabų duoda už juos jaunesnė moteris“, – pastebi režisierė, teatro menininkė Laura Kutkaitė.
Pokalbis su teatro kritike Ramune Balevičiūte: „Šiandien man svarbiausia – mąstyti kartu su spektakliu. <...> Mano santykis su teatru pasikeitė nuo griežto vertinimo, kurio buvome mokomi, į empatišką įsiklausymą“.
„Iš Gintaro Varno pirmo išgirdau, kad tai, ką darau, yra gerai. <...> Jaučiausi geras – pirmą kartą gyvenime geras. Už tai būsiu dėkingas visą gyvenimą“, – tvirtina režisieriaus mokinys M. Sigliukas.
Akivaizdu, kad šiauliečiams yra itin brangūs ir svarbūs jų tapatybę tyrinėjantys ir steigiantys spektakliai. Kūriniai, kurie kultūrinėmis patirtimis apaugina miesto erdves ir pačius miestiečius, tyčia ar netyčia tampančius spektaklių dalimi.
Didelė dalis Vokietijos kritikų renkasi estetikos analizę ir palyginti retai ryžtasi analizuoti teatrą šiuolaikinių socialinių ir politinių reiškinių kontekstuose. Ar tikrai, ir jei taip – tai kodėl?
Aktualu ir smalsu patyrinėti Panevėžio kultūrinį gyvenimą – aktyvų, įkvepiantį, atsinaujinantį, atkuriantį stabilumą ir ryšį su publika po nuolatinių skandalų teatre, – visos Lietuvos ir tarptautiniu mastu vis labiau matomą kultūros centrą.
Keičiant negalios supratimą, santykį su ja ir pasakojimus apie ją, teatras gali atlikti labai svarbų vaidmenį. Tam vienodai svarbios yra visos trys pagrindinės teatro erdvės: scena, užkulisiai ir žiūrovų salė.
