Galbūt teisi viena Latvijos teatro vitrinos organizatorių, sakiusi, kad dabar daug teatrų tarsi sustingę pauzėje, lyg kažko laukia, nes pačios visuomenės gyvena panašioje laukimo būsenoje.
„Kontakt“ malšina ilgesį tokio teatro, kokį palyginti retai siūlo pažangos atžvilgiu sėkmingas mūsiškis scenos menas. Istorijas pasakojo Robertʼas Lepage’as, Christophas Marthaleris, Milo Rau, Maja Kleczewska, Janas Klata, Wiktoras Rubinas.
Nuo birželio 18 d. iki pačios liepos pabaigos Bavarijos sostinėje vyko tradicinis Miuncheno operos festivalis, sudominęs operos ir baleto spektakliais, koncertais bei rečitaliais, keletą kurių pavyko pamatyti.
Nors miestelio ramybė kviečia atsipalaiduoti ir ilsėtis, festivalio programa daro viską, kad tik nebūtų patogu. Prioritetai: mažumų kuriamas menas, saikingos provokacijos, aktyvizmo bruožų turinti kūryba.
Birželio 5 ir 6 dienomis, Rygoje, Latvijos nacionalinio teatro Didžiojoje salėje bus rodomos Berlyno „Schaubühne“ teatre sukurtas Thomo Ostermeierio spektaklis „Smurto istorija“.
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko Tarptautinis baleto simpoziumas, skirtas baleto artistų fizinei ir psichologinei sveikatai, traumų prevencijai, profesiniam meistriškumui bei tvariam karjeros planavimui.
Pokalbis su aktore Aiste Zabotkaite, repetuojančia Antigonės vaidmenį Kamilės Gudmonaitės spektaklyje: „Iki šiol nesu susidūrusi su antikine dramaturgija, nesupratau, koks tai didelis dalykas. Labai ilgai laukiau tokio vaidmens, kuris mane augintų, kuris mane mokytų – ir kaip žmogų, ir kaip aktorę.“
Šį rudenį Lietuvos šokio menininkės Ugnė Kavaliauskaitė ir Eglė Ukanytė lankėsi šiuolaikinio šokio festivaliuose: bendravo su programų sudarytojais, stebėjo spektaklius bei pristatė savo kūrybą.
„Dažnai mane apima jausmas, lyg kažko lauktume – kybome nežinomybėje, jaučiame nerimą dėl Europos ateities, taip pat esame nuolat bauginami. Ta būsena yra ir Sofoklio tragedijoje“, – sako spektaklį „Antigonė“ repetuojanti režisierė.
„Vieno veiksmo spektaklio formatas užkoduoja tam tikrą laisvę nuo siužetinės istorijos, palikdamas daugiau erdvės netikėtiems manevrams pasirinktos idėjos rėmuose“, – sako spektaklį „I like…“ kuriantis M. Rimeikis.
Po Valstybinio Šiaulių dramos teatro spektaklio socialiniuose tinkluose dalytasi įspūdžiais, kaip įtikinamai regbio pasaulis buvo perkeltas į teatro sceną – nuo žaidimo situacijų, taisyklių ir fizinio kontakto iki sporto atmosferos; apibūdintas kaip „jaudinantis ir linksmas vienu metu“.
Prieš baleto „Širdies ritmu“ premjerą D. Dawsonas pasakoja apie fizines klasikinio baleto ribas, pasitikėjimą tarp šokėjų, muzikos ir kūno santykį bei tai, kodėl jam svarbu už virtuoziškos technikos scenoje pamatyti paprastą žmogų.
„Jei tikrai norite gyventi demokratijoje, turite rūpintis savo visuomenės silpnaisiais. Ir teatras yra vienas iš jų. Jis skirtas mažumai. <...> O jei pradedi tapti ciniku, tau teatre ne vieta“, – sako Vilniaus senajame teatre neseniai viešėjęs L. Percevalis.
„Man trūksta žodžių, tačiau būtent jie ir yra nesusipratimų pagrindas, o judesys – ne. Todėl nėra nieko tiesesnio už šokį: visa, kas netikra, jame iškart matyti! Vis dar plėtoju savo judesių kalbą“, – sako jis.
Festivalyje siekiama užmegzti kultūrinį ir kūrybinį dialogą tarp Oslo nacionaliniame dramos teatre sukurtų Ibseno pjesių pastatymų ir užsienio teatruose interpretuotų norvegų dramaturgijos klasiko tekstų.
„Molė Svini“. Senokai nemačiau spektaklio žmonėms apie žmogų. Tokio, kuris, išplėšęs iš šiandienos spąstų, teleportuotų į belaikę sielų buveinę. Gręžtųsi, raustųsi, smelktųsi į kiekvieną stojusį akistaton.
Režisieriaus Mykolos Mishyno „Neužgimę herojai“ kviečia į teatrą – ir jis čia jaučiamas kiekvienoje scenoje. Tuo tikriausiai galima tiesiog mėgautis, neieškant neužgimusių herojų, kurių Georgo Büchnerio pjesėje tiesiog nėra.
Viena yra iš arti matyti patyrusius profesionalus, visai kas kita – jaunus atlikėjus. Kitoks jaudulys, žymiai plikesnė emocija, nesuvaidinti patogūs ir nepatogūs momentai. Scenoje pirmiausiai skleidėsi pati jaunystė ir ją patyrusiųjų gaivališkumas.
„Sesėse“ daug grožio, jautrumo ir tikro žmogiško artumo. Norėtųsi, kad su kiekvienu nauju rodymu šis artumas įgytų dar tvirtesnę choreografinę formą, o jaunosios šokėjos – daugiau sceninės laisvės.
Tačiau kyla klausimas: ar kontekstualizavimas iš tiesų praturtina spektaklį „Pas mus šventė“, ar veikiau mėgina suteikti jam daugiau prasminio svorio, nei jis pats pajėgia sukurti?
Šiek tiek žaismingu humoru apkaišytos realybės švelniai į vaikų pasaulį įpučia režisierė Jūratė Trimakaitė spektakliu „Namai namučiai“. <...> Tai jautrus ir atidus spektaklis vieniems mažiausių žiūrovų, kuris neapsiriboja vien pasakiška laime.
Erdvinis spektaklio išskaidymas leidžia kiekvienam žiūrovui susikurti savitą patirties trajektoriją, o kartu formuoja įspūdį, kad „Kabareto Favela“ pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo konkretaus stebėtojo.
Kiekvienas veiksmas „Šūdmaloje“ yra apiplepamas ir apkaišomas žodžiais – turbūt tokiu būdu pasireiškia šūdmaliavimo konceptas. <...> Kyla nuogąstavimų: jei pasiduotų formos eksperimentams, tekstas rizikuotų tapti savo paties kritikos objektų auka.
Labiausiai įsiminė labai jau vilsoniškai aitri Berniuko tema – lyg operos suvokimo raktas – ir nenusakomas Šiaurės grožis, jos didybė, leidžianti įvairiai ją suvokti, ir jau minėtas įspūdingas Vyro (suaugusio Berniuko?) nevilties šokis pabaigoje.
Emilijos Tumės herojė ir jos kūryba „Nomadės šokyje“ nei padidinta, nei suvulgarinta. Autorė šokio ir laiko tėkmę tiria su akademiniu tvirtumu, o į pačią šokio stichiją žengia su nuolankia ir jautria viešnios pagarba.
Šūkis „Teatras yra pabėgimas“ atrodo provokuojančiai apgaulingas, nes kad ir į kokį savitą scenos pasaulį nukelia kūrinys MAMI, jis „nepabėga“ nuo skaudžių būties aspektų. <...> O ar teatras yra pabėgimas iš tikrovės, ar būdas dar giliau į ją panirti?
Galbūt „Išeities taško“ vertė ir slypi galimybėje jaunąjį teatrą pamatyti ne kaip dar nebaigtą būsimojo versiją, o kaip teatrą, kurio kūrėjų pasirinkimai dar ypač gerai matomi. Taigi „išeities taškas“ čia nėra vien graži metafora.
„Kas nutinka, kai viskas, prie ko esame įpratę, tampa nevaldoma, absurdiška ir galiausiai – išnyksta?“ – klausia kūrėjai. O kas nutiktų, jei šią idėją pritaikytume kai kurių pasirodymų aprašymams? – klausiu aš.
Festivalio užduotis neapsiriboja vien pristatyti gerus spektaklius – jis taip pat kuria progą susitikti su dar neatrastais kūrėjais, o kartais būtent šis pirmasis susitikimas ir tampa vertingiausia festivalio patirtimi.
„ConTempo“: apie pirmus profesinius žingsnius, jaudulio neslepiančius jaunuolius ir improvizacijos išsisukti iš bet kokios situacijos meną pažabojusius scenos senbuvius.
Teatro kritiko santykis su premjera visuomet kiek paradoksalus. <...> Todėl kyla klausimas: ar kritikas turėtų vertinti kūrinį būtent jo gimimo akimirką, ar vis dėlto palaukti, kol spektaklis įgaus didesnį stabilumą?
Vasaros spektaklių užrašai: nuo Atėnų iki Alytaus, nuo Kauno iki Rygos šios vasaros maršrutai priminė, kad teatras nebūtinai prasideda tada, kai užsidaro durys į salę. Kartais jis prasideda tada, kai tos durys apskritai išnyksta.
Aktorius ir režisierius Raimondas Klezys pastebi: „Didelė dalis žmonių, kurie nebūdami profesionalūs menininkai ar edukatoriai keliauja po darželius, yra geresni vadybininkai nei profesionalūs kūrėjai. Čia – silpnoji mūsų sistemos dalis.“
„Laikai, kai teatras buvo šventa vieta, man patiko labiau… Dabar mene klesti didžių diletantų laikas. <...> Juokauju, kad pro dabarties teatrą man dažniausiai norisi mandagiai praeiti nestabtelint“, – sako choreografė Anželika Cholina.
Pokalbis su menininke Lina Lapelyte, savo kūriniuose sujungiančią muziką, performansą ir vizualųjį meną: apie jos kūrybinį kelią, meno poveikį ir mažus pokyčius, darbą po „Saulės ir jūros“ sėkmės ir naujus kūrinius.
„Įdomu, kaip kūrinys gali pataikyti į žiūrovo nervą, suburti daug panašių patirčių turinčių žmonių, net jei ir negauna apdovanojimų, nesulaukia daugybės recenzijų“, – sako režisierius Mantas Jančiauskas, kurį paribių temos ir žmonės inspiruoja kurti.
„Net jei ryžtumėmės tave pakeisti, tai nėra taip paprasta… Viskas susiję ne tik su begale planų, bet ir su tuo, kad mudu pasirinkome apie visa tai kalbėti kartu“, – svarsto spektaklio „Clap & Slap“ autoriai.
„Atlikdama tyrimą daug piešiu. Nuo teksto kartais pereinu prie piešinio, nuo piešinio – prie objekto, nuo objekto – prie fizinio tyrimo“, – apie savo šokio kūrybos būdus pasakoja choreografė ir šokėja Liza Baliasnaja.
„Man autoritetai yra žmonės, kurie žavi ne tik savo darbais ar profesija, bet ir tuo, kokios asmenybės jie yra – kaip susitvarko su savo sėkme, kokį santykį kuria su darbu“, – tikina aktorius.
Scenografė Sigita Šimkūnaitė kūryboje vadovaujasi tvirta nuostata: „Nenoriu kenkti nė vienam aktoriui ar solistui. Labai svarbu išlaikyti pagarbą kiekvienam žmogui, todėl kad ir ką norėtum sukurti, vis tiek pirmiau yra žmogus, o ne grožis“.
Pokalbis su režisieriumi Justinu Vinciūnu: „Svarbiausia pradėti nuo paprasto žmogiško santykio – jei jis atsiranda, pats procesas jau tampa dovana, o kartu su tuo gali gimti ir geras spektaklis“.
Vaidmuo nebėra sutelktas vien gyvame aktoriaus kūne – jis gali vienu metu reikštis scenoje, ekrane, garso įraše, tiesioginėje transliacijoje ar montaže.
Akivaizdu, kad šiauliečiams yra itin brangūs ir svarbūs jų tapatybę tyrinėjantys ir steigiantys spektakliai. Kūriniai, kurie kultūrinėmis patirtimis apaugina miesto erdves ir pačius miestiečius, tyčia ar netyčia tampančius spektaklių dalimi.
Didelė dalis Vokietijos kritikų renkasi estetikos analizę ir palyginti retai ryžtasi analizuoti teatrą šiuolaikinių socialinių ir politinių reiškinių kontekstuose. Ar tikrai, ir jei taip – tai kodėl?
Aktualu ir smalsu patyrinėti Panevėžio kultūrinį gyvenimą – aktyvų, įkvepiantį, atsinaujinantį, atkuriantį stabilumą ir ryšį su publika po nuolatinių skandalų teatre, – visos Lietuvos ir tarptautiniu mastu vis labiau matomą kultūros centrą.