Tarsi tris valandas stebėta įtampa ir keistumas niekur nebūtų nuvedęs. Tarsi atgauti vardą, susigrąžinti save ir teisę į savo netobulą gyvenimą būtų nesvarbu. O jeigu tai nesvarbu – kam tuomet iš viso statyti šią pjesę?
„Kastuko“ vaizdo projekcijos ir muzikiniai intarpai tikslinei spektaklio auditorijai leidžia pajusti, kad tikrosios kultūros vertybės nesensta ir netampa gėdingos – jos laiko erdvę, kurioje kuriame šiandien.
Spektaklis primena menininko atminimui skirtą ritualų parodą, kurioje lankytojas nuo vieno vizualinio kūrinio keliauja prie kito lydimas išraiškingos, žanriškai ir ritmiškai priderintos muzikos bei poetinių, garsinių epigrafų.
Tokia sankaupa Lenino ir Stalino atvaizdų, sąjungą garbinančių atvirukų ir kitos sovietinės atributikos sukelia šleikštulį. Bet kuo nemaloniau į visa tai žiūrėti, tuo stiprėja suvokimas, kad žiūrėti reikia.
O ko siekė „Trukdžio“ kūrėjai, vis pertraukdami veiksmą, neleisdami jam plėtotis, atsisakydami pasakoti Lisės Mundus istoriją? <...> Lisei nepaklusus numatytam scenarijui, spektaklis baigiasi.
Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“ spektaklį „Vienudu“ pristatys Bolonijoje, Londone, Kanuose, Panevėžyje ir Šiauliuose, dalyvaus renginiuose Amsterdame ir Zalcburge, tobulinsis rezidencijoje Italijoje.
„Lėlių teatre žiūrovas nustoja matyti aktorių ir pradeda tikėti pačia lėle, jos gyvybe. Tai labai subtili, bet galinga iliuzija“, – sako naujausią vaidmenį spektaklyje „Broliai Juodvarniai“ sukūręs aktorius.
Nauji menininkės darbai bus pristatyti prestižinėse erdvėse: kintanti instaliacija, virstanti performansu – Berlyne, naujas performansas Niujorke ir performansas-instaliacija Londone bei paroda Vilniuje.
Klaipėdoje rengiamo 10-ojo tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ užsienio programos svečiai atvyks iš Argentinos, Estijos, Graikijos ir Ispanijos / Didžiosios Britanijos.
„Kai pirmą kartą per repeticiją išgirdau lietuvišką ABBA dainos „One of Us“ tekstą, man teko pasislėpti už natų, nes pradėjau verkti“, – sako S. Lebrikaitė, dainuosianti Klaipėdoje statomame miuzikle.
Balandžio pabaigoje, Klaipėdos dramos teatre įvyks pirmojo spektaklio patiems mažiausiems žiūrovams premjera, kviesianti 6-18 mėnesių vaikus ir jų tėvus pasiplaukioti „Vandenyne“.
Kultūros ministerijos organizuotą konkursą eiti Valstybinio Šiaulių dramos teatro vadovo pareigas laimėjo Nomeda Šatkauskienė. Nuo 2021 m. ji dirbo šio teatro meno vadove.
„Man svarbūs du segmentai – filosofija ir energija. Tai, kas slypi už / virš teksto ir mizanscenų, oras tarp eilučių, gyvybinė energija, kuri atsiranda ne iš intonacijų“, – sako Jermos vaidmenį kurianti E. Špokaitė.
3-iasis scenos menų festivalis „Baltic Take Over“ šiemet vyks gegužės 8–10 d., Stokholme, Švedijoje. Lietuvai atstovaus Agnietė Lisičkinaitė ir Igoris Shugaleevas spektakliu „Clap&Slap“.
Iš pradžių spektaklis man lyg ir patiko, patiko gyvas kontaktas tarp žiūrovų ir aktorių. <...> Nejaugi edukacinė dvasia – būtinai visko mokyti, viską aiškinti nepaliekant paslapčių, o kartu ir suprimityvinant reiškinį – užvaldys ir lėlių sceną?
Šių metų „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremoniją būtų galima pavadinti skoningu kompromisu – kažkuo tarp išlaikyto santūrumo ir gebėjimo neįklimpti į gryną patosą, gebant jame atrasti žiupsnius sveikos ironijos.
Aidai ir interpretacijos man artimesnės: žiūrėti atkartojimą ar tikslų vienos meno rūšies kūrinio vertimą į kitos kalbą nėra itin įdomu. Kaip tik mačiau gero knygos ir teatro ryšio pavyzdį – Mildos Mičiulytės spektaklį apie autizmą.
Skirtingų teatrinių kalbų sambūvis čia veikė ne kaip atsitiktinė repertuaro įvairovė, o kaip nuoseklus bandymas regiono žiūrovui pasiūlyti platesnį šiuolaikinio teatro patyrimo horizontą.
Tai retas LRT radijo teatro bandymas sujungti dokumentiką ir fikciją. „Ne ryšio zona“ leidžia skambėti konkrečioms žmonių patirtims, todėl pasakojimas apie gyvenimą pasienyje yra itin tikslus ir skaudus.
Aleksandros Jacovskytės parodoje „Teatras. Kostiumai. Eskizai“ – daugiausia kostiumų eskizų operoms ir baletams. Kartais atrodo, kad matai pirmą, dar neišbaigtą, tik svarstomo „užmetimo“ variantą. Bet ekspozicijos visuma daro gerą įspūdį.
Daug kalbėta apie bendruomenę ir bendrystę – matyt, reikėtų nepamiršti ir to, kad kiekvienas kartu esame ir jos variklis, turintis ją įgalinti rūpintis ne tik dėl (n)esamų nominacijų, bet ir mūsų laisve.
Atrodo, kad skirtinguose miestuose, skirtingose scenose kūrėjai ieškojo ne tik naujų formų, bet ir naujo kalbėjimo būdo – intymesnio, rizikingesnio, sąmoningai atsisakančio patogios reprezentacijos.
Ar tau artimesnė interpretacija, ar inscenizacija? Apie tai jau kalbėjome kitų spektaklių kontekstuose, tačiau, rodos, tokių „antrinių“ kūrinių vis daugėja. Net ir „Lietuviškos Vėlinės“ tam tikra prasme yra antrinis kūrinys.
Latvijoje politikai inicijavo procesą prieš Rygos dailės teatre režisieriaus Valtero Sīlio statomą spektaklį „Dekretas Nr. 2“, skirtą penkiolikos metų senumo politiniams įvykiams reflektuoti.
Kas skatina dykumų sultonus, diktatorius ir demokratijas statyti operos teatrus? Kas juose stebina europietį operos mėgėją? Ar galime sau leisti lankytis tuose teatruose?
Šį rudenį po ketverių metų pauzės DIALOG-WROCLAW vėl atsidarė. Programa, kurią sudarė dvylika spektaklių, akivaizdžiai skilo į teatrų iš Azijos ir Europos pristatymus.
Spektaklį pagal vienos svarbiausių šiuolaikinių kroatų dramaturgių Tenos Štivičić pjesę Zagrebo jaunimo teatre režisavo Antanas Obcarskas, scenografiją kūrė Barbora Šulniūtė.
Latvijos teatro vitrina „Skate 2025“ suteikia galimybę žiūrinčiųjų smegenyse varžytis technologiniams monstrams su kukliais lėlių spektakliais vaikams ar aukščiausios klasės aktoriams – su studentų darbais.
Carolina Bianchi patirtis dėlioja kone tobulai: prikausto žiūrovus prie nemalonios informacijos, tačiau leidžia suprasti, kad pati išgyveno kur kas daugiau. <...> „Brolija“ padeda suprasti, kam reikalinga Stambulo konvencija.
Nors Baltijos šalių programa buvo nedidelė Pasaulinio lėlių teatro festivalio panoramos dalis, ji įsipynė į festivalio audinį kaip unikalus bendro rašto tęsinys, o ne kaip akis badantis lopas.
Šiųmetė festivalio Šarlevilyje-Mezjere programa, regis, pasakojo apie tai, kad šiuo metu vizualusis teatras – įvairiausios jo formos ir naudojamos medžiagos – ima viršų prieš lėles ir jų valdymo amatą.
2025–2026 m. sezono planų Latvijos teatruose apžvalga: blaumaniada, latvių dramaturgijos ir jaunųjų režisierių bumas, brangiausias pastatymas Latvijos teatro istorijoje ir scenografija iš dviejų kėdžių.
„Ir dabar kartais tenka matyti, kaip kai kuriems [teatro] darbuotojams tarsi kažkas gomury užstringa, kai jiems pastabų duoda už juos jaunesnė moteris“, – pastebi režisierė, teatro menininkė Laura Kutkaitė.
Pokalbis su teatro kritike Ramune Balevičiūte: „Šiandien man svarbiausia – mąstyti kartu su spektakliu. <...> Mano santykis su teatru pasikeitė nuo griežto vertinimo, kurio buvome mokomi, į empatišką įsiklausymą“.
„Iš Gintaro Varno pirmo išgirdau, kad tai, ką darau, yra gerai. <...> Jaučiausi geras – pirmą kartą gyvenime geras. Už tai būsiu dėkingas visą gyvenimą“, – tvirtina režisieriaus mokinys M. Sigliukas.
Minint Klaipėdos dramos teatro 90-metį: „Mūsų teatras šiuo atžvilgiu buvo išskirtinis, nes į visą tarybinę tikrovę žiūrėjo su humoru, iš satyrinės pusės“, – teigia ilgametė šio teatro aktorė J. Jankauskaitė.
„Suprantu, kad teatro traukinys važiuoja – nežinau kur, bet važiuoja. O aš važiuoju savo siauruku. Jų jau nedaug belikę, bet man patinka savo kelią turėti ir savo akimis žiūrėti“, – sako teatrologė Audronė Girdzijauskaitė.
„Visas menas turi būti prieinamas visiems, bet norint tai įgyvendinti, reikia įdėti nemažai darbo. <...> Net gauti finansavimą nėra labai sudėtinga, bet dažnai stabdo „kitokio žmogaus“ baimė“, – pastebi režisierė Karolina Žernytė.
Pokalbis su aktore, teatro pedagoge Gabrielia Kuodyte: „Spektakliuose turi būti įvairių emocijų, bet pabaigoje vis tiek turi pasirodyti šviesos spindulys. Ką beišgyventum, vis tiek reikia lįsti į gylį, eiti į šviesą, nebijoti jautrumo ir tiesos.“
„Į scenografiją, medijas ir net į patį teatrą kartais renkuosi žiūrėti žaidžiančio vaiko akimis ir man patinka, kai aktoriai daro tą patį“, – sako režisierius Žilvinas Vingelis.
Aktualu ir smalsu patyrinėti Panevėžio kultūrinį gyvenimą – aktyvų, įkvepiantį, atsinaujinantį, atkuriantį stabilumą ir ryšį su publika po nuolatinių skandalų teatre, – visos Lietuvos ir tarptautiniu mastu vis labiau matomą kultūros centrą.
Keičiant negalios supratimą, santykį su ja ir pasakojimus apie ją, teatras gali atlikti labai svarbų vaidmenį. Tam vienodai svarbios yra visos trys pagrindinės teatro erdvės: scena, užkulisiai ir žiūrovų salė.
Teatras nėra vien tekstas, todėl adaptuoti reiškia suteikti prozai naują formą. Scenoje tekstas kelia grėsmę teatrui tapti iliustratyviu, kai nesuvokiamos jo pritaikomumo galimybės ir būtinybė keisti pavidalą.
Kas nutiko šalyje, kurią Lietuvoje žinome kaip vieną palankiausių kūrybai bei jos sklaidai? 2025-aisiais Berlynui teks susiveržti diržus, o tai iššaukė judėjimą #BerlinIstKultur.
