„Kontakt“ malšina ilgesį tokio teatro, kokį palyginti retai siūlo pažangos atžvilgiu sėkmingas mūsiškis scenos menas. <...> Istorijas pasakojo Robertʼas Lepage’as, Christophas Marthaleris, Milo Rau, Maja Kleczewska, Janas Klata, Wiktoras Rubinas.
Nuo birželio 18 d. iki pačios liepos pabaigos Bavarijos sostinėje vyko tradicinis Miuncheno operos festivalis, sudominęs operos ir baleto spektakliais, koncertais bei rečitaliais, keletą kurių pavyko pamatyti.
Nors miestelio ramybė kviečia atsipalaiduoti ir ilsėtis, festivalio programa daro viską, kad tik nebūtų patogu. Prioritetai: mažumų kuriamas menas, saikingos provokacijos, aktyvizmo bruožų turinti kūryba.
Birželio 5 ir 6 dienomis, Rygoje, Latvijos nacionalinio teatro Didžiojoje salėje bus rodomos Berlyno „Schaubühne“ teatre sukurtas Thomo Ostermeierio spektaklis „Smurto istorija“.
Vizualiniame teatre vaizdas nėra tikrovės pakaitalas ar paaiškinimas. Galbūt todėl šiandien, kai kasdienybėje nuolat daugėja vaizdų, teatras tampa viena iš nedaugelio vietų, kur dar mokomės į juos žiūrėti lėčiau.
Tokį klausimą kelia jaunosios kartos šokio kūrėjos Barbora Groblytė ir Beatričė Šaltenytė, pristatančios spektaklį „Rujoja. Dusliai loja. Dvesia“ – kūnišką pasakojimą apie meilę, instinktą ir artumą. Spektaklis bus pristatytas šokio teatro „Low Air“ 15-os metų jubiliejinėje programoje, Vilniuje.
„Spektaklis nėra apie tai, kaip nugalėti nerimą, veikiau apie tai, kaip priimti žmones tokius, kokie jie yra, su visu jų jautrumu“, – pasakoja lėlių spektaklio vaikams „Ponia Majer, paukštelė“ kūrėjos Justina Jukonytė ir Neringa Keršulytė.
„Tikiuosi, kad šis spektaklis parodys šiek tiek kitokią paauglystės pusę ir privers susimąstyti. Keliu klausimą: ar tikrai bendravimas socialiniuose tinkluose yra vien tik žalingas?“, – svarsto šokio spektaklį „meme“ pristatanti Ema Senkuvienė.
Akureirio teatre, Islandijoje, įvyko spektaklio pagal lietuvių dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės pjesę „NT Drama“ premjera. Reikjavike G. Labanauskaitė taip pat pristatė poezijos rinkinį „Lūpų tapetai“ ir vedė kūrybinio rašymo dirbtuves.
Nuo spalio į Vilniaus mažojo teatro trupę įsiliejo trys jauni aktoriai – Saulius Ambrozaitis, Alvydė Pikturnaitė ir Mindaugas Činčys; jie sukūrė vaidmenis ir pirmojoje šio sezono premjeroje „Vasarotojų karštinė“.
Eidamas 92-uosius metus, mirė Kauno valstybinio lėlių teatro legenda – aktorius, režisierius, ilgametis meno vadovas A. Stankevičius. Per 60 metų darbo lėlių teatre jis sukūrė 67 spektaklius, net 64 iš jų skyrė vaikams.
Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijai buvo pateikti ir patvirtinti 42 kūrėjai, kuriems siūloma skirti šią premiją. Tarp pretendentų – net 13 (14) scenos menų atstovų. Kasmet skiriamos ne daugiau kaip šešios premijos.
„Šiuolaikinis teatras yra pasiglemžtas formų. Už tų formų labai slepiamasi ir kartais žiūrėdamas premjeras pasijunti tarsi stebėtum to paties serialo seriją“, – sako spektaklio „Šūdmala“ premjerą pristatanti dramaturgė ir režisierė.
Kultūros ministerija iki lapkričio 15 d. kviečia siūlyti kandidatus ministerijos įsteigtoms premijoms gauti. Premijomis siekiama skatinti aukštą kultūros veiklos kokybę, įvertinti geriausius darbus, skatinti kūrybingumą ir profesinę veiklą įvairiose kultūros srityse.
91-ojo sezono pirmasis pusmetis Klaipėdos dramos teatrui yra itin intensyvus gastrolėmis – spektakliai bus rodomi Lietuvoje ir užsienyje: „Kai kurios erelių rūšys“ – Sakartvele, Varėnoje ir Vilniuje, „Kalės vaikai“ – Mažeikiuose, „Requiem“ – Turkijoje.
Atsisakęs tradicinio kostiuminio spektaklio, pasirinkęs nuosaikią formą, režisierius nuėjo vidurio keliu tarp šių ir istorinių laikų, tik paskutinę akimirką paskelbdamas vėl aktualią žinią: „karui ne“. Savo žinią, bet ne spektaklio.
„Tas, kuris matė tamsoje“ yra pasiilgtas Lietuvos teatro reiškinys. Spektaklis jaudina savo turiniu, palikęs formą antroje vietoje. Jame yra vietos aktorinei raiškai – puikiam Vidmanto Fijalkausko sukurtam Jokūbo portretui.
„Apversta tikrovė“ – kūrinys, atsietas nuo mums pažįstamų kontekstų, nukeliantis į tolimą, baltą, šviesią ir pažeidžiamą Arktį, kur tirpsta ledynai, gyvena savitos tautos, o laikas teka kitaip, gal net yra sustojęs.
Likimo ir misticizmo motyvai tampa „Raganos ir lietaus“ sceninės interpretacijos vedliais. <...> Likimas čia tampa ir socialiniu mechanizmu: tuo, ką moteriai iš anksto priskiria aplinka, ir ką ji pati pradeda priimti kaip neišvengiamybę.
XVIII a. vasarotojais buvo buržua, dabar šis veidrodis atsigręžė į mus. Juokimės juokimės, o jei pasijusime įžeisti, visada galime šią pajuoką priskirti tiems, į kurių kruopščiai retušuotas atostogas žiūrime naršydami po instagramą.
Spektaklis „Chapel B“ sukurtas besikeičiančių paveikslų principu: veikiau primena vizualinę partitūrą nei tradicinį draminį pasakojimą, todėl žiūrovas kviečiamas ne sekti istoriją, o pats jungti rodomų ženklų reikšmes.
Šokio spektaklio „Abraxas“ kūnai tarpusavyje sąveikauja: kartais pinasi, liečiasi, kartais vienas kitam kažką šnabžda, tačiau dažniausiai šie kūnai leidžiasi į klejones vieni, tarsi paveikti kurios nors mistinės miško būtybės.
Paulius Markevičius savo nerimastinga maniera sugeba empatiškai priartinti žiūrovą, ir Tomo nerimas virsta nerimu, kad Tomui pasisektų. <...> Tačiau būtent tuomet, kai Tomas pats patiki savo sėkme, žiūrovas atitolsta.
Režisierė Nicola Panzer primena: kad ir kur išvyktum ar nukeliautum – nuo savęs nepabėgsi. Visa mūsų praeitis vis vien stovi išsirikiavusi už nugarų. Mūsų tėvai, vaikai, mylimieji. Ir visos per gyvenimą sutiktos meškos.
Galbūt „Išeities taško“ vertė ir slypi galimybėje jaunąjį teatrą pamatyti ne kaip dar nebaigtą būsimojo versiją, o kaip teatrą, kurio kūrėjų pasirinkimai dar ypač gerai matomi. Taigi „išeities taškas“ čia nėra vien graži metafora.
„Kas nutinka, kai viskas, prie ko esame įpratę, tampa nevaldoma, absurdiška ir galiausiai – išnyksta?“ – klausia kūrėjai. O kas nutiktų, jei šią idėją pritaikytume kai kurių pasirodymų aprašymams? – klausiu aš.
Festivalio užduotis neapsiriboja vien pristatyti gerus spektaklius – jis taip pat kuria progą susitikti su dar neatrastais kūrėjais, o kartais būtent šis pirmasis susitikimas ir tampa vertingiausia festivalio patirtimi.
„ConTempo“: apie pirmus profesinius žingsnius, jaudulio neslepiančius jaunuolius ir improvizacijos išsisukti iš bet kokios situacijos meną pažabojusius scenos senbuvius.
Teatro kritiko santykis su premjera visuomet kiek paradoksalus. <...> Todėl kyla klausimas: ar kritikas turėtų vertinti kūrinį būtent jo gimimo akimirką, ar vis dėlto palaukti, kol spektaklis įgaus didesnį stabilumą?
Vasaros spektaklių užrašai: nuo Atėnų iki Alytaus, nuo Kauno iki Rygos šios vasaros maršrutai priminė, kad teatras nebūtinai prasideda tada, kai užsidaro durys į salę. Kartais jis prasideda tada, kai tos durys apskritai išnyksta.
Dauguma rašančiųjų apie teatrą šios veiklos imasi ne kartą, vis grįžta su naujomis temomis ir naujais tyrimo objektais. Vadinasi – verta. Ne tik skaitytojams, visam laukui, šaliai, bet ir rašytojams.
Kaip veikia kūnas Lauros Kutkaitės režisuotame spektaklyje „tremolo“: atsisakiusios geismo ženklų, atlikėjos nuogumą paverčia tiesiog dar viena išraiškos priemone, padedančia perteikti pagrindinę spektaklio žinutę.
Garsas ir įvairios jo formos yra menininko Arturo Bumšteino apsėdimas ir kasdienybė. Jo kūrybai išties galioja Johno Cageʼo idėja, kad „kiekvienas garsas yra muzika“.
„Įdomu, kaip kūrinys gali pataikyti į žiūrovo nervą, suburti daug panašių patirčių turinčių žmonių, net jei ir negauna apdovanojimų, nesulaukia daugybės recenzijų“, – sako režisierius Mantas Jančiauskas, kurį paribių temos ir žmonės inspiruoja kurti.
„Net jei ryžtumėmės tave pakeisti, tai nėra taip paprasta… Viskas susiję ne tik su begale planų, bet ir su tuo, kad mudu pasirinkome apie visa tai kalbėti kartu“, – svarsto spektaklio „Clap & Slap“ autoriai.
„Atlikdama tyrimą daug piešiu. Nuo teksto kartais pereinu prie piešinio, nuo piešinio – prie objekto, nuo objekto – prie fizinio tyrimo“, – apie savo šokio kūrybos būdus pasakoja choreografė ir šokėja Liza Baliasnaja.
„Man autoritetai yra žmonės, kurie žavi ne tik savo darbais ar profesija, bet ir tuo, kokios asmenybės jie yra – kaip susitvarko su savo sėkme, kokį santykį kuria su darbu“, – tikina aktorius.
Scenografė Sigita Šimkūnaitė kūryboje vadovaujasi tvirta nuostata: „Nenoriu kenkti nė vienam aktoriui ar solistui. Labai svarbu išlaikyti pagarbą kiekvienam žmogui, todėl kad ir ką norėtum sukurti, vis tiek pirmiau yra žmogus, o ne grožis“.
Pokalbis su režisieriumi Justinu Vinciūnu: „Svarbiausia pradėti nuo paprasto žmogiško santykio – jei jis atsiranda, pats procesas jau tampa dovana, o kartu su tuo gali gimti ir geras spektaklis“.
„Ir dabar kartais tenka matyti, kaip kai kuriems [teatro] darbuotojams tarsi kažkas gomury užstringa, kai jiems pastabų duoda už juos jaunesnė moteris“, – pastebi režisierė, teatro menininkė Laura Kutkaitė.
Pokalbis su teatro kritike Ramune Balevičiūte: „Šiandien man svarbiausia – mąstyti kartu su spektakliu. <...> Mano santykis su teatru pasikeitė nuo griežto vertinimo, kurio buvome mokomi, į empatišką įsiklausymą“.
Vaidmuo nebėra sutelktas vien gyvame aktoriaus kūne – jis gali vienu metu reikštis scenoje, ekrane, garso įraše, tiesioginėje transliacijoje ar montaže.
Akivaizdu, kad šiauliečiams yra itin brangūs ir svarbūs jų tapatybę tyrinėjantys ir steigiantys spektakliai. Kūriniai, kurie kultūrinėmis patirtimis apaugina miesto erdves ir pačius miestiečius, tyčia ar netyčia tampančius spektaklių dalimi.
Didelė dalis Vokietijos kritikų renkasi estetikos analizę ir palyginti retai ryžtasi analizuoti teatrą šiuolaikinių socialinių ir politinių reiškinių kontekstuose. Ar tikrai, ir jei taip – tai kodėl?
Aktualu ir smalsu patyrinėti Panevėžio kultūrinį gyvenimą – aktyvų, įkvepiantį, atsinaujinantį, atkuriantį stabilumą ir ryšį su publika po nuolatinių skandalų teatre, – visos Lietuvos ir tarptautiniu mastu vis labiau matomą kultūros centrą.
