Emilijos Tumės herojė ir jos kūryba „Nomadės šokyje“ nei padidinta, nei suvulgarinta. Autorė šokio ir laiko tėkmę tiria su akademiniu tvirtumu, o į pačią šokio stichiją žengia su nuolankia ir jautria viešnios pagarba.
Ieva: Festivalio šūkis „Teatras yra pabėgimas“ atrodo provokuojančiai apgaulingas, nes kad ir į kokį savitą scenos pasaulį nukelia kūrinys MAMI, jis „nepabėga“ nuo skaudžių būties aspektų. Rimgailė: O ar teatras yra pabėgimas iš tikrovės, ar būdas dar giliau į ją panirti?
Galbūt „Išeities taško“ vertė ir slypi galimybėje jaunąjį teatrą pamatyti ne kaip dar nebaigtą būsimojo versiją, o kaip teatrą, kurio kūrėjų pasirinkimai dar ypač gerai matomi. Taigi „išeities taškas“ čia nėra vien graži metafora.
„Kas nutinka, kai viskas, prie ko esame įpratę, tampa nevaldoma, absurdiška ir galiausiai – išnyksta?“ – klausia kūrėjai. O kas nutiktų, jei šią idėją pritaikytume kai kurių pasirodymų aprašymams? – klausiu aš.
Festivalio užduotis neapsiriboja vien pristatyti gerus spektaklius – jis taip pat kuria progą susitikti su dar neatrastais kūrėjais, o kartais būtent šis pirmasis susitikimas ir tampa vertingiausia festivalio patirtimi.
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, lapkričio 20 d. įvyks baletų diptiko „Gyvenimo pulsas“ premjera; choreografai – Martynas Rimeikis ir Davidas Dawsonas.
Spalio 25-ąją, Barletos miesto istoriniame Giuseppeʼės Curci teatre, šventinio GALA koncerto metu Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto artistai Kristina Gudžiūnaitė ir Andrea Canei paskelbti tarptautinio „ApuliArte“ apdovanojimo laureatais.
Čikagos trupei „Joffrey Ballet“ sukurtas spektaklis „Mammatus“ netrukus įsilies į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuarą. Šiuo darbu choreografė kviečia pažvelgti į gamtos pasaulį.
Spektaklyje „Sesės“ šokis, elektroninė muzika ir asmeninių archyvų tekstai atskleis įvairius seserų santykių sluoksnius, jų kaitą. Kartu šokėjos kuria ir savo seseriją – bendruomenę, kurią sieja ne giminystė, o kūryba ir patirtys.
„Čia veikia nesuvaldomas vidinis peizažas, kuriame siautėja stichijos tarp monumentalios, brutalistinės architektūros fragmentų ir tūkstantmečių olų nuotrupų“, – kuriamo spektaklio scenovaizdį pristato B. Šulniūtė.
„Pas mus šventė“ režisierius ir dramaturgas Paulius Markevičius sako, kad sumanymas į spektaklį įtraukti M. Pivoriūtės edukacinę paskaitą kilo iš noro bendruomenės būsenas atskleisti ne tik emociškai, bet ir intelektualiai.
Lapkričio 3–22 dienomis, Juozo Miltinio dramos teatre vyks 4-asis šiuolaikinio teatro festivalis „Naujas aplankas“; programoje – danų šokio teatro „Granhøj Dans“ pasaulinė premjera, penki lietuvių kūrėjų darbai ir eskizų konkursas.
Lapkričio 10–20 d. Kaune vyksiančio festivalio tema – žiūrovų įvairovė ir neuroįvairovė. Ar žiūrovas privalo visą spektaklį ramiai sėdėti savo vietoje, tylėti ir prisitaikyti prie įprastų elgesio taisyklių? O gal teatras gali ieškoti būdų, kaip priimti skirtingus žmones ir jų patirtis?
„Šalyje, kurioje, tikiuosi, nebus karo, bet kuri yra arti šalies, galinčios pradėti karą, turime gerą priežastį kalbėti apie herojaus kūrimo mitą“, – sako Klaipėdos dramos teatre „Koriolano sapnus“ repetuojantis ukrainietis Davidas Petrosyanas.
Po ilgametės teatro įkūrėjos Birutės Letukaitės vadovavimo prasideda naujas kūrybinis etapas. Naujuoju Kauno šokio teatro „Aura“ vadovu tapo Tadas Almantas. Jis nuo vasaros dirba šio teatro šokėju, o nuo rugpjūčio laikinai ėjo vadovo pareigas.
„Mane domina kūnas, kuris scenoje dažnai lieka paraštėse. <...> Darbas su vyresniu atlikėju yra be galo įdomus – jo kūnas jau turi savo istoriją, patirtį, atmintį, savo judėjimo būdą“, – sako spektaklį „Vienat“ Senajame teatre kurianti choreografė.
Kiekvienas veiksmas „Šūdmaloje“ yra apiplepamas ir apkaišomas žodžiais – turbūt tokiu būdu pasireiškia šūdmaliavimo konceptas. <...> Kyla nuogąstavimų: jei pasiduotų formos eksperimentams, tekstas rizikuotų tapti savo paties kritikos objektų auka.
Tai galbūt ir yra įdomiausias režisieriaus Oliverio Frljićiaus atsakymas Gustaveʼui Flaubert’ui: ne išsaugoti visą romano psichologinį sudėtingumą, o leisti Emai egzistuoti keliuose gyvenimo tarpsniuose ir kūnuose.
„Vasarotojų karštinė“ neapsimetinėja tuo, kuo nėra: atėję pažiūrėti komedijos tokį rezultatą ir gaus. <...> Kas tikra visame šiame atostogautojų ir pramogautojų parade – tai akivaizdus aktorių mėgavimasis savo darbu.
„Madam Bovari“ pasigedau paties Oliverio Frljićiaus, jo laiko pajautos, nerimo ir gebėjimo pjauti ten, kur ir taip skauda. Ši versija – kaip pamoka mokykloje pagal programą, vis dėlto nutylinti tai, kas už programos.
Pastarojo laiko šaižių ir provokacijomis besimėgaujančių premjerų kontekste „Poveikis“ stebina tylia ir jautria režisūrine prieiga. <...> Veikiau kviečia pažvelgti niūriai realybei į akis nei leidžia žiūrovams būti užliūliuotiems rožinės placebo dozės.
Spektaklio „Troliai Mumiai. Kometa atskrieja“ kūrybinė komanda nesiekia dangstyti sudėtingų istorijos aplinkybių ir patirčių, o kviečia suprasti, kad gyvenime gražūs ir gąsdinantys jo aspektai dažnai eina išvien.
Ryškiausia „Apverstos tikrovės“ dalimi galima laikyti dailininkės Sarah Mittenbühler sukurtus kostiumus. Kai kurių personažų kostiumai – kaip atskiri objektai (ypač išraiškingas Šamanas), o kai kurie – tiesiog modernios judančios skulptūros.
Atsisakęs tradicinio kostiuminio spektaklio, pasirinkęs nuosaikią formą, režisierius nuėjo vidurio keliu tarp šių ir istorinių laikų, tik paskutinę akimirką paskelbdamas vėl aktualią žinią: „karui ne“. Savo žinią, bet ne spektaklio.
„Tas, kuris matė tamsoje“ yra pasiilgtas Lietuvos teatro reiškinys. Spektaklis jaudina savo turiniu, palikęs formą antroje vietoje. Jame yra vietos aktorinei raiškai – puikiam Vidmanto Fijalkausko sukurtam Jokūbo portretui.
„Kontakt“ malšina ilgesį tokio teatro, kokį palyginti retai siūlo pažangos atžvilgiu sėkmingas mūsiškis scenos menas. Istorijas pasakojo Robertʼas Lepage’as, Christophas Marthaleris, Milo Rau, Maja Kleczewska, Janas Klata, Wiktoras Rubinas.
Nuo birželio 18 d. iki pačios liepos pabaigos Bavarijos sostinėje vyko tradicinis Miuncheno operos festivalis, sudominęs operos ir baleto spektakliais, koncertais bei rečitaliais, keletą kurių pavyko pamatyti.
Nors miestelio ramybė kviečia atsipalaiduoti ir ilsėtis, festivalio programa daro viską, kad tik nebūtų patogu. Prioritetai: mažumų kuriamas menas, saikingos provokacijos, aktyvizmo bruožų turinti kūryba.
Birželio 5 ir 6 dienomis, Rygoje, Latvijos nacionalinio teatro Didžiojoje salėje bus rodomos Berlyno „Schaubühne“ teatre sukurtas Thomo Ostermeierio spektaklis „Smurto istorija“.
Vizualiniame teatre vaizdas nėra tikrovės pakaitalas ar paaiškinimas. Galbūt todėl šiandien, kai kasdienybėje nuolat daugėja vaizdų, teatras tampa viena iš nedaugelio vietų, kur dar mokomės į juos žiūrėti lėčiau.
Latvijoje politikai inicijavo procesą prieš Rygos dailės teatre režisieriaus Valtero Sīlio statomą spektaklį „Dekretas Nr. 2“, skirtą penkiolikos metų senumo politiniams įvykiams reflektuoti.
Kas skatina dykumų sultonus, diktatorius ir demokratijas statyti operos teatrus? Kas juose stebina europietį operos mėgėją? Ar galime sau leisti lankytis tuose teatruose?
Šį rudenį po ketverių metų pauzės DIALOG-WROCLAW vėl atsidarė. Programa, kurią sudarė dvylika spektaklių, akivaizdžiai skilo į teatrų iš Azijos ir Europos pristatymus.
Latvijos teatro vitrina „Skate 2025“ suteikia galimybę žiūrinčiųjų smegenyse varžytis technologiniams monstrams su kukliais lėlių spektakliais vaikams ar aukščiausios klasės aktoriams – su studentų darbais.
Pokalbis su menininke Lina Lapelyte, savo kūriniuose sujungiančią muziką, performansą ir vizualųjį meną: apie jos kūrybinį kelią, meno poveikį ir mažus pokyčius, darbą po „Saulės ir jūros“ sėkmės ir naujus kūrinius.
„Įdomu, kaip kūrinys gali pataikyti į žiūrovo nervą, suburti daug panašių patirčių turinčių žmonių, net jei ir negauna apdovanojimų, nesulaukia daugybės recenzijų“, – sako režisierius Mantas Jančiauskas, kurį paribių temos ir žmonės inspiruoja kurti.
„Net jei ryžtumėmės tave pakeisti, tai nėra taip paprasta… Viskas susiję ne tik su begale planų, bet ir su tuo, kad mudu pasirinkome apie visa tai kalbėti kartu“, – svarsto spektaklio „Clap & Slap“ autoriai.
„Atlikdama tyrimą daug piešiu. Nuo teksto kartais pereinu prie piešinio, nuo piešinio – prie objekto, nuo objekto – prie fizinio tyrimo“, – apie savo šokio kūrybos būdus pasakoja choreografė ir šokėja Liza Baliasnaja.
„Man autoritetai yra žmonės, kurie žavi ne tik savo darbais ar profesija, bet ir tuo, kokios asmenybės jie yra – kaip susitvarko su savo sėkme, kokį santykį kuria su darbu“, – tikina aktorius.
Scenografė Sigita Šimkūnaitė kūryboje vadovaujasi tvirta nuostata: „Nenoriu kenkti nė vienam aktoriui ar solistui. Labai svarbu išlaikyti pagarbą kiekvienam žmogui, todėl kad ir ką norėtum sukurti, vis tiek pirmiau yra žmogus, o ne grožis“.
Pokalbis su režisieriumi Justinu Vinciūnu: „Svarbiausia pradėti nuo paprasto žmogiško santykio – jei jis atsiranda, pats procesas jau tampa dovana, o kartu su tuo gali gimti ir geras spektaklis“.
„Ir dabar kartais tenka matyti, kaip kai kuriems [teatro] darbuotojams tarsi kažkas gomury užstringa, kai jiems pastabų duoda už juos jaunesnė moteris“, – pastebi režisierė, teatro menininkė Laura Kutkaitė.
Vaidmuo nebėra sutelktas vien gyvame aktoriaus kūne – jis gali vienu metu reikštis scenoje, ekrane, garso įraše, tiesioginėje transliacijoje ar montaže.
Akivaizdu, kad šiauliečiams yra itin brangūs ir svarbūs jų tapatybę tyrinėjantys ir steigiantys spektakliai. Kūriniai, kurie kultūrinėmis patirtimis apaugina miesto erdves ir pačius miestiečius, tyčia ar netyčia tampančius spektaklių dalimi.
Didelė dalis Vokietijos kritikų renkasi estetikos analizę ir palyginti retai ryžtasi analizuoti teatrą šiuolaikinių socialinių ir politinių reiškinių kontekstuose. Ar tikrai, ir jei taip – tai kodėl?
Aktualu ir smalsu patyrinėti Panevėžio kultūrinį gyvenimą – aktyvų, įkvepiantį, atsinaujinantį, atkuriantį stabilumą ir ryšį su publika po nuolatinių skandalų teatre, – visos Lietuvos ir tarptautiniu mastu vis labiau matomą kultūros centrą.
