„Ir dabar kartais tenka matyti, kaip kai kuriems [teatro] darbuotojams tarsi kažkas gomury užstringa, kai jiems pastabų duoda už juos jaunesnė moteris“, – pastebi režisierė, teatro menininkė Laura Kutkaitė.
Pokalbis su teatro kritike Ramune Balevičiūte: „Šiandien man svarbiausia – mąstyti kartu su spektakliu. <...> Mano santykis su teatru pasikeitė nuo griežto vertinimo, kurio buvome mokomi, į empatišką įsiklausymą“.
„Iš Gintaro Varno pirmo išgirdau, kad tai, ką darau, yra gerai. <...> Jaučiausi geras – pirmą kartą gyvenime geras. Už tai būsiu dėkingas visą gyvenimą“, – tvirtina režisieriaus mokinys M. Sigliukas.
Minint Klaipėdos dramos teatro 90-metį: „Mūsų teatras šiuo atžvilgiu buvo išskirtinis, nes į visą tarybinę tikrovę žiūrėjo su humoru, iš satyrinės pusės“, – teigia ilgametė šio teatro aktorė J. Jankauskaitė.
„Suprantu, kad teatro traukinys važiuoja – nežinau kur, bet važiuoja. O aš važiuoju savo siauruku. Jų jau nedaug belikę, bet man patinka savo kelią turėti ir savo akimis žiūrėti“, – sako teatrologė Audronė Girdzijauskaitė.
Tokia sankaupa Lenino ir Stalino atvaizdų, sąjungą garbinančių atvirukų ir kitos sovietinės atributikos sukelia šleikštulį. Bet kuo nemaloniau į visa tai žiūrėti, tuo stiprėja suvokimas, kad žiūrėti reikia.
O ko siekė „Trukdžio“ kūrėjai, vis pertraukdami veiksmą, neleisdami jam plėtotis, atsisakydami pasakoti Lisės Mundus istoriją? <...> Lisei nepaklusus numatytam scenarijui, spektaklis baigiasi.
Finaliniai tonai tarsi neleidžia abejoti – spektaklis kuriamas iš meilės, ilgesio, pagarbos, susižavėjimo. <...> Vis dėlto, ilgiuosi kito reiškinio – teatro meilės laiško žiūrovui, kurį perskaičius pakyli aukščiau kasdienybės.
Ironiška, kad norėdami pabrėžti miesto gyvybę kūrėjai pasirenka eliminuoti pagrindinį jos elementą – gyventojus. Spektaklis subtiliai sufleruoja: nors miestas pavargęs nuo jį dusinančios žmonijos, be šios simbiozės negali egzistuoti.
Kaip ankstesniuose spektakliuose, Wilsonas išlieka estetu, precizikos ir sceninės dermės meistru. „7 vienatvės“ – atskirų scenų vėrinys, atminty išlaikantis vaizdų dramaturgiją ir begalinės vienatvės lyriką.
Reikia mokėti žiūrėti R. Wilsono darbus. <...> Jis nekvietė suprasti jo kūrinių – jis kūrė terpes, kuriose galime klajoti be tikslo, o jei labai norisi – susikurti savo prasmę.
Gintaras Varnas – teatro intelektualas, ir tai jį išskiria iš didžiųjų, padaro jo talentą ne didesnį už kitus, o tvaresnį, gebantį atsinaujinti, todėl ir „Vasarvidžio nakties sapne“ pamatėme naują, gaivią Varno viziją.
„Jūreivio“ pastatymas rodo, kad net ir statiškiausia dramaturgija gali turėti sceninio gyvybingumo. Kamerinės operos forma leidžia Pessoa tekstui skleistis kaip subtiliai pulsuojančiai garsų ir būsenų struktūrai.
Juokiamasi ne iš sistemos, o iš pačių mokytojų. Svarstau, kieno akimis spektaklyje į juos žvelgiama? Mokytojus toliau matome tik per paaugliško maišto prizmę – jie nekompetentingi, pasenę, nelaimingi, net juokingi…
Spektaklis virsta ilga kontempliacija, kasdienos minčių ir potyrių apmąstymu ir visos dienos suma, žvilgsnį nuolatos kreipiant nuo čia į Kitą laiką, Kitą amžinybę, į laiko slinktį „rytojaus žmogui kertant vakarykštį“.
Nauji menininkės darbai bus pristatyti prestižinėse erdvėse: kintanti instaliacija, virstanti performansu – Berlyne, naujas performansas Niujorke ir performansas-instaliacija Londone bei paroda Vilniuje.
Klaipėdoje rengiamo 10-ojo tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ užsienio programos svečiai atvyks iš Argentinos, Estijos, Graikijos ir Ispanijos / Didžiosios Britanijos.
„Kai pirmą kartą per repeticiją išgirdau lietuvišką ABBA dainos „One of Us“ tekstą, man teko pasislėpti už natų, nes pradėjau verkti“, – sako S. Lebrikaitė, dainuosianti Klaipėdoje statomame miuzikle.
Balandžio pabaigoje, Klaipėdos dramos teatre įvyks pirmojo spektaklio patiems mažiausiems žiūrovams premjera, kviesianti 6-18 mėnesių vaikus ir jų tėvus pasiplaukioti „Vandenyne“.
Kultūros ministerijos organizuotą konkursą eiti Valstybinio Šiaulių dramos teatro vadovo pareigas laimėjo Nomeda Šatkauskienė. Nuo 2021 m. ji dirbo šio teatro meno vadove.
„Man svarbūs du segmentai – filosofija ir energija. Tai, kas slypi už / virš teksto ir mizanscenų, oras tarp eilučių, gyvybinė energija, kuri atsiranda ne iš intonacijų“, – sako Jermos vaidmenį kurianti E. Špokaitė.
3-iasis scenos menų festivalis „Baltic Take Over“ šiemet vyks gegužės 8–10 d., Stokholme, Švedijoje. Lietuvai atstovaus Agnietė Lisičkinaitė ir Igoris Shugaleevas spektakliu „Clap&Slap“.
Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras priims spektaklius iš Kauno valstybinio muzikinio teatro, o ir pats viešės šiame teatre. Klaipėdiečių gastrolės drieksis į Gdanską, o Klaipėdoje lankysis Estijos opera.
Iki 2026 m. pabaigos Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus Muzeoteka ir „Solo teatras“ pakvies į penkis Birutės Mar spektaklius apie žymias kultūros asmenybes, taip pat vyks teatro tyrėjų paskaitos.
Šių metų „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremoniją būtų galima pavadinti skoningu kompromisu – kažkuo tarp išlaikyto santūrumo ir gebėjimo neįklimpti į gryną patosą, gebant jame atrasti žiupsnius sveikos ironijos.
Aidai ir interpretacijos man artimesnės: žiūrėti atkartojimą ar tikslų vienos meno rūšies kūrinio vertimą į kitos kalbą nėra itin įdomu. Kaip tik mačiau gero knygos ir teatro ryšio pavyzdį – Mildos Mičiulytės spektaklį apie autizmą.
Skirtingų teatrinių kalbų sambūvis čia veikė ne kaip atsitiktinė repertuaro įvairovė, o kaip nuoseklus bandymas regiono žiūrovui pasiūlyti platesnį šiuolaikinio teatro patyrimo horizontą.
Tai retas LRT radijo teatro bandymas sujungti dokumentiką ir fikciją. „Ne ryšio zona“ leidžia skambėti konkrečioms žmonių patirtims, todėl pasakojimas apie gyvenimą pasienyje yra itin tikslus ir skaudus.
Aleksandros Jacovskytės parodoje „Teatras. Kostiumai. Eskizai“ – daugiausia kostiumų eskizų operoms ir baletams. Kartais atrodo, kad matai pirmą, dar neišbaigtą, tik svarstomo „užmetimo“ variantą. Bet ekspozicijos visuma daro gerą įspūdį.
Daug kalbėta apie bendruomenę ir bendrystę – matyt, reikėtų nepamiršti ir to, kad kiekvienas kartu esame ir jos variklis, turintis ją įgalinti rūpintis ne tik dėl (n)esamų nominacijų, bet ir mūsų laisve.
Atrodo, kad skirtinguose miestuose, skirtingose scenose kūrėjai ieškojo ne tik naujų formų, bet ir naujo kalbėjimo būdo – intymesnio, rizikingesnio, sąmoningai atsisakančio patogios reprezentacijos.
Ar tau artimesnė interpretacija, ar inscenizacija? Apie tai jau kalbėjome kitų spektaklių kontekstuose, tačiau, rodos, tokių „antrinių“ kūrinių vis daugėja. Net ir „Lietuviškos Vėlinės“ tam tikra prasme yra antrinis kūrinys.
Autorei [Rūtai Oginskaitei] įdomios visokios gyvenimo apraiškos, neiškeliant profesinės veiklos kaip vienintelės, vertos aprašymo. Jos žvilgsniui niekas nėra per mažai svarbu: viskas įausta į pasakojimą.
Latvijoje politikai inicijavo procesą prieš Rygos dailės teatre režisieriaus Valtero Sīlio statomą spektaklį „Dekretas Nr. 2“, skirtą penkiolikos metų senumo politiniams įvykiams reflektuoti.
Kas skatina dykumų sultonus, diktatorius ir demokratijas statyti operos teatrus? Kas juose stebina europietį operos mėgėją? Ar galime sau leisti lankytis tuose teatruose?
Šį rudenį po ketverių metų pauzės DIALOG-WROCLAW vėl atsidarė. Programa, kurią sudarė dvylika spektaklių, akivaizdžiai skilo į teatrų iš Azijos ir Europos pristatymus.
Spektaklį pagal vienos svarbiausių šiuolaikinių kroatų dramaturgių Tenos Štivičić pjesę Zagrebo jaunimo teatre režisavo Antanas Obcarskas, scenografiją kūrė Barbora Šulniūtė.
Latvijos teatro vitrina „Skate 2025“ suteikia galimybę žiūrinčiųjų smegenyse varžytis technologiniams monstrams su kukliais lėlių spektakliais vaikams ar aukščiausios klasės aktoriams – su studentų darbais.
Carolina Bianchi patirtis dėlioja kone tobulai: prikausto žiūrovus prie nemalonios informacijos, tačiau leidžia suprasti, kad pati išgyveno kur kas daugiau. <...> „Brolija“ padeda suprasti, kam reikalinga Stambulo konvencija.
Nors Baltijos šalių programa buvo nedidelė Pasaulinio lėlių teatro festivalio panoramos dalis, ji įsipynė į festivalio audinį kaip unikalus bendro rašto tęsinys, o ne kaip akis badantis lopas.
Šiųmetė festivalio Šarlevilyje-Mezjere programa, regis, pasakojo apie tai, kad šiuo metu vizualusis teatras – įvairiausios jo formos ir naudojamos medžiagos – ima viršų prieš lėles ir jų valdymo amatą.
2025–2026 m. sezono planų Latvijos teatruose apžvalga: blaumaniada, latvių dramaturgijos ir jaunųjų režisierių bumas, brangiausias pastatymas Latvijos teatro istorijoje ir scenografija iš dviejų kėdžių.
Aktualu ir smalsu patyrinėti Panevėžio kultūrinį gyvenimą – aktyvų, įkvepiantį, atsinaujinantį, atkuriantį stabilumą ir ryšį su publika po nuolatinių skandalų teatre, – visos Lietuvos ir tarptautiniu mastu vis labiau matomą kultūros centrą.
Keičiant negalios supratimą, santykį su ja ir pasakojimus apie ją, teatras gali atlikti labai svarbų vaidmenį. Tam vienodai svarbios yra visos trys pagrindinės teatro erdvės: scena, užkulisiai ir žiūrovų salė.
Teatras nėra vien tekstas, todėl adaptuoti reiškia suteikti prozai naują formą. Scenoje tekstas kelia grėsmę teatrui tapti iliustratyviu, kai nesuvokiamos jo pritaikomumo galimybės ir būtinybė keisti pavidalą.
Kas nutiko šalyje, kurią Lietuvoje žinome kaip vieną palankiausių kūrybai bei jos sklaidai? 2025-aisiais Berlynui teks susiveržti diržus, o tai iššaukė judėjimą #BerlinIstKultur.
