Visiškai skirtingi D. Svobono ir M. Zemlecko Dorianai šiame pasakojime veikia lyg veidrodis ir atspindys. Tai iš savęs besijuokiantis ir tuo pat metu savęs besigailintis benamis katinas ir lyg iš E. A. Poe pasakojimo išskridęs varnas.

Opera-baletas „Dievo avinėlis“ – vizualiai lėtas, per sceną slenkantis kūrinys, kurio muzikinė raiška – atvirkščiai – labai aukštos temperatūros. Sakyčiau, degi, jeigu kalbėčiau apie ją kaip apie medžiagą.

„Laukys“ žiūrovui siūlo susimąstyti apie šalia esantį žmogų ir kasdienybės bendruomenėje svarbą. Spektaklis klausia: kas yra gyvenimas?, – atsakymą, nevienareikšmį, bet pateikia.

Neabejotinai taiklus režisieriaus sprendimas buvo pasikviesti būtent Nelę Savičenko, puikiai žaidžiančią dramaturgo pasiūlytą intelektualų žaidimą su smalsiu žurnalistu, rašytojos atstovais, publika.