Nuo birželio 18 d. iki pačios liepos pabaigos Bavarijos sostinėje vyko tradicinis Miuncheno operos festivalis, sudominęs operos ir baleto spektakliais, koncertais bei rečitaliais, keletą kurių pavyko pamatyti.
Nors miestelio ramybė kviečia atsipalaiduoti ir ilsėtis, festivalio programa daro viską, kad tik nebūtų patogu. Prioritetai: mažumų kuriamas menas, saikingos provokacijos, aktyvizmo bruožų turinti kūryba.
Birželio 5 ir 6 dienomis, Rygoje, Latvijos nacionalinio teatro Didžiojoje salėje bus rodomos Berlyno „Schaubühne“ teatre sukurtas Thomo Ostermeierio spektaklis „Smurto istorija“.
Vizualiniame teatre vaizdas nėra tikrovės pakaitalas ar paaiškinimas. Galbūt todėl šiandien, kai kasdienybėje nuolat daugėja vaizdų, teatras tampa viena iš nedaugelio vietų, kur dar mokomės į juos žiūrėti lėčiau.
Latvijoje politikai inicijavo procesą prieš Rygos dailės teatre režisieriaus Valtero Sīlio statomą spektaklį „Dekretas Nr. 2“, skirtą penkiolikos metų senumo politiniams įvykiams reflektuoti.
Rugsėjo 25 d., erdvėje „Sodas 2123“ Vilniaus tarptautinį teatro festivalį „Sirenos“ atidarys vakarėlis „Alisa, sirenos!“; renginio svečių laukia „nepiktybiniai šokiai“ ir gyvi nutikimai.
14-ojoje Austrijos muzikinio teatro apdovanojimų ceremonijoje A. Grigorian buvo pripažinta geriausia pagrindinio moters vaidmens atlikėja už Normos vaidmenį Vincenzo Bellini operoje „Norma“.
Nuo šiol Lietuvos nacionalinio dramos teatro interneto svetainėje veikia dvi formos, kurias gali užpildyti visi, turintys bendradarbiavimo pasiūlymų teatrui – ir nepriklausomi menininkai, ir organizacijos.
„Spektaklis yra apie koreguliaciją. Apie tai, kad kartais reikia pagalbos ir pripažinimo, kad galėtum jausti, o ne bėgti nuo jausmų“, – sako režisierė Karolina Žernytė, ruošianti premjerą Klaipėdos lėlių teatre.
„Visi darbai kalba apie šalia esančius dalykus – nuo bendruomenės ir noro būti kartu iki žmogiškų nesėkmių, siekio nepasiduoti ar psichikos sveikatos“, – pasakoja „Tolyn gilyn“ meno vadovas Paulius Markevičius.
„Greitai supratau, kad čia ir bus tas trūkstamas dėmuo mano motyvacijai kalbėti prancūzams apie Ukrainoje vykstantį karą. Sulig Manto žūtimi tas karas tapo ir mūsų“, – sako pjesės „Dievų aušra“ autorius.
2026-2027 m. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sezone įvyks operos „Apversta tikrovė“ pasaulinė premjera, taip pat operos „Makbetas“, baletų diptiko „Gyvenimo pulsas“ bei baleto „Dama su kamelijomis“ premjeros.
Kaip Ciuriche studijuojanti Eglė Švedkauskaitė jaučiasi be svarbių pareigų teatre, kaip iš svetur žvelgia į savo sukurtus spektaklius ir kokius naujus darbus ji planuoja?
Žilvino Vingelio kuriamame spektaklyje „Naujasis nuomininkas“, pagal Eugène Ionesco pjesę, absurdo teatro tradicija susitinka su šiuolaikinio cirko, lėlių ir objektų, intermedialaus, technologinio ir vizualinio teatro sumanymais.
Premjeros, edukacinės iniciatyvos, tarptautinės gastrolės ir tarptautinis lėlių teatro festivalis „Materia Magica“ – tokį naująjį sezoną pristato Klaipėdos lėlių teatras, brėždamas viso sezono temą „Baltas lapas“.
„Mes netikri. Bet keičiame tikrovę“, – tokia žinia Klaipėdos dramos teatras pasitinka 91-ąjį sezoną. Pokalbis su teatro vadovu Anupru Juciumi ir meno vadovu Gintaru Grajausku apie teatro reikšmę šiandienoje.
Patekę į „Limbo“ erdvę mes, vietoje žadėtų dešimties šio žodžio prasmių ir galbūt iš to kylančių dešimties skirtingų pasakojimo registrų galimybės, liekame plaukioti vis viename ar dviejuose. Ir tai prailgsta.
Jeigu spektaklį pasižiūrėtų įvairias demografijos gerinimo idėjas žarstantys politikai – pamatytų, kad vaiko atėjimas ar neatėjimas į pasaulį gali turėti gerokai daugiau priežasčių, negu valstybinių diskotekų trūkumas.
Klaipėdos teatro baleto trupės artistai vėl patvirtino aukštą profesionalumo lygį, fizinį ir emocinį pasirengimą imtis sudėtingų kūrinių. <...> Sukurti skirtingų choreografų, diptiko kūriniai artimi savo konceptualiu įmantrumu.
Atrodo, kad kuriamas artumas yra labai tikslingas pasirinkimas: viena vertus, kūrėjas pažeidžiamumą išlaiko gana privačiai, jo nepaverčia preke, kita vertus, suteikia galimybę patirti šią įgalinančią transformaciją iš itin arti.
Pantomima „Operomanijos“ ir Vilniaus senojo teatro spektaklyje „Acis ir Galatėja“ – ir elegancijos, ir komizmo išraiška, ir, kas atrodytų svarbiausia, itin glaudžiai su muzikine medžiaga besisiejantis elementas.
Estijos „Von Krahl“ teatro spektaklis „Kiekviena diena kaip sekmadienis“ – retai scenoje matomas dramaturginio švarumo, aktorinės precizikos ir kvailos, tačiau puikiai veikiančios fizinės komedijos pavyzdys.
Neišjungtos šviesos žiūrovų salėje kuria neprasidėjusio spektaklio įspūdį, kuris gali suveikti kaip tyčinis suerzinimas, o aktorės kartais užduodami klausimai gali suskambėti kaip provokacija. Ar bent kvietimas pagalvoti.
„Acis ir Galatėja“ sujungė didelę dirigento Trevoro Pinnocko patirtį ir meilę barokiniam skambesiui, bei atidžią, subtilią, bet kartu dar labai atsargią režisieriaus Pauliaus Markevičiaus intuiciją, – debiutas operoje įvyko.
Paskutinio laikotarpio Nauberto Jasinsko kūryboje („Agnijos magija“, „Velnio nuotaka“, „Chroma“) – vis daugiau dialogų ir vis apsčiau tuštumos jausmo. Vidinės tuštumos, kuri gena žmogų į alinančią paiešką.
Dauguma rašančiųjų apie teatrą šios veiklos imasi ne kartą, vis grįžta su naujomis temomis ir naujais tyrimo objektais. Vadinasi – verta. Ne tik skaitytojams, visam laukui, šaliai, bet ir rašytojams.
Kaip veikia kūnas Lauros Kutkaitės režisuotame spektaklyje „tremolo“: atsisakiusios geismo ženklų, atlikėjos nuogumą paverčia tiesiog dar viena išraiškos priemone, padedančia perteikti pagrindinę spektaklio žinutę.
Garsas ir įvairios jo formos yra menininko Arturo Bumšteino apsėdimas ir kasdienybė. Jo kūrybai išties galioja Johno Cageʼo idėja, kad „kiekvienas garsas yra muzika“.
Lėlininkai erdvę išpreparavo įvairiais masteliais: nuo mechaninio modelio iki žmogaus pojūčių, nuo teatro salės iki Visagino miesto, nuo šiandienos iki ateities po 5000 metų, nuo Žemės iki kosmoso tolybių.
Ankstesnėse kartose skaičiuodami nuo Rūtos gal dar atrastume keletą, bet dabar tokių kandidačių nematau. Nors kiekviename teatre yra gerai vaidinančių, publikos mėgstamų aktorių, bet kultinių, savo epochos teatro „žvaigždžių“ nebematyti.
Nuo tamsaus bunkerio iki dailaus universiteto fontano, nuo sinagogos iki laike sustingusios renginių salės, šiemet „ConTempo“ vėl suteikė progą leistis vedamam į įdomiąsias scenos menų paraštes.
Peizažas tampa performatyvia erdve, kurią pagauna mūsų akis, kai esame pasodinami priešais lauke vykstantį spektaklį. Todėl, kad patirtume meną, nebeužtenka įgūdžio stebėti meną – reikia įgusti stebėti ir kraštovaizdį.
Režisierius Árpádas Schillingas: „Šiuolaikinei cenzūrai naudojamų minkštų poveikio technikų tikslas – savicenzūra. Svarbu sukurti situaciją, kai menininkai patys susipranta, kur yra ribos, ir nereikia jų garsiai įvardyti.“
O gal ir nebuvo jokios režisieriaus koncepcijos, jei spektaklyje tik iškeliamas klausimas? <...> Režisierius praėjus dvejiems metams po repeticijų Nacionaliniame ėmėsi Ibseno pjesės antrąsyk, bet atėjo į repeticijas be režisūrinio sprendimo.
„Net jei ryžtumėmės tave pakeisti, tai nėra taip paprasta… Viskas susiję ne tik su begale planų, bet ir su tuo, kad mudu pasirinkome apie visa tai kalbėti kartu“, – svarsto spektaklio „Clap & Slap“ autoriai.
„Atlikdama tyrimą daug piešiu. Nuo teksto kartais pereinu prie piešinio, nuo piešinio – prie objekto, nuo objekto – prie fizinio tyrimo“, – apie savo šokio kūrybos būdus pasakoja choreografė ir šokėja Liza Baliasnaja.
„Man autoritetai yra žmonės, kurie žavi ne tik savo darbais ar profesija, bet ir tuo, kokios asmenybės jie yra – kaip susitvarko su savo sėkme, kokį santykį kuria su darbu“, – tikina aktorius.
Scenografė Sigita Šimkūnaitė kūryboje vadovaujasi tvirta nuostata: „Nenoriu kenkti nė vienam aktoriui ar solistui. Labai svarbu išlaikyti pagarbą kiekvienam žmogui, todėl kad ir ką norėtum sukurti, vis tiek pirmiau yra žmogus, o ne grožis“.
Pokalbis su režisieriumi Justinu Vinciūnu: „Svarbiausia pradėti nuo paprasto žmogiško santykio – jei jis atsiranda, pats procesas jau tampa dovana, o kartu su tuo gali gimti ir geras spektaklis“.
„Ir dabar kartais tenka matyti, kaip kai kuriems [teatro] darbuotojams tarsi kažkas gomury užstringa, kai jiems pastabų duoda už juos jaunesnė moteris“, – pastebi režisierė, teatro menininkė Laura Kutkaitė.
Pokalbis su teatro kritike Ramune Balevičiūte: „Šiandien man svarbiausia – mąstyti kartu su spektakliu. <...> Mano santykis su teatru pasikeitė nuo griežto vertinimo, kurio buvome mokomi, į empatišką įsiklausymą“.
„Iš Gintaro Varno pirmo išgirdau, kad tai, ką darau, yra gerai. <...> Jaučiausi geras – pirmą kartą gyvenime geras. Už tai būsiu dėkingas visą gyvenimą“, – tvirtina režisieriaus mokinys M. Sigliukas.
Vaidmuo nebėra sutelktas vien gyvame aktoriaus kūne – jis gali vienu metu reikštis scenoje, ekrane, garso įraše, tiesioginėje transliacijoje ar montaže.
Akivaizdu, kad šiauliečiams yra itin brangūs ir svarbūs jų tapatybę tyrinėjantys ir steigiantys spektakliai. Kūriniai, kurie kultūrinėmis patirtimis apaugina miesto erdves ir pačius miestiečius, tyčia ar netyčia tampančius spektaklių dalimi.
Didelė dalis Vokietijos kritikų renkasi estetikos analizę ir palyginti retai ryžtasi analizuoti teatrą šiuolaikinių socialinių ir politinių reiškinių kontekstuose. Ar tikrai, ir jei taip – tai kodėl?
Aktualu ir smalsu patyrinėti Panevėžio kultūrinį gyvenimą – aktyvų, įkvepiantį, atsinaujinantį, atkuriantį stabilumą ir ryšį su publika po nuolatinių skandalų teatre, – visos Lietuvos ir tarptautiniu mastu vis labiau matomą kultūros centrą.
