Kiekvienas žmogus yra unikalus, bet kartu ir labai panašus į bet kurį kitą žmogų. Išorė, be abejo, skiriasi, tačiau kiekviename mūsų slypi kažkas, kas būdinga tik mūsų asmeniui. Galime tai pavadinti dvasia arba siela. Arba galime visai to neapibrėžti žodžiais ir tiesiog palikti ramybėje.
Nors ir skiriamės vieni nuo kitų, esame ir panašūs. Nepaisant mūsų kalbos, odos ar plaukų spalvos, žmonės iš visų pasaulio kraštų yra iš esmės giminingi. Tai skamba gana paradoksaliai: esame labai panašūs ir drauge visiškai skirtingi. Galbūt žmogus iš esmės yra paradoksali būtybė? Sujungę kūną ir sielą, savyje sutalpiname tiek pačią žemiškiausią, apčiuopiamą būtį, tiek kažką, kas peržengia šias materialias, žemiškas ribas.
Geras menas tik jam būdingu nuostabiu būdu sugeba sujungti tai, kas visiškai unikalu, su tuo, kas universalu. Jis mums padeda suprasti, kad tai, kas skiriasi – galima sakyti, tai, kas svetima – yra universalu. Taip menas peržengia kalbų, geografinių regionų ir šalių ribas. Jis sujungia ne tik kiekvieno žmogaus individualias savybes, bet ir, kitaip tariant, individualias kiekvienos žmonių grupės, pavyzdžiui, skirtingų tautų, savybes.
Menas tai daro ne viską suvienodindamas ir panaikindamas skirtumus, o priešingai, parodydamas tai, kas nuo mūsų skiriasi ir yra mums svetima. Visas geras menas savyje turi būtent tai – kažką svetimo; kažką, ko negalime iki galo suprasti, bet tam tikra prasme suvokiame. Jame slypi paslaptis. Kažkas, kas mus žavi ir stumia peržengti savas ribas, taip kurdamas transcendenciją, privalomą visai kūrybai, kurios link menas turi mus vesti.
Nežinau geresnio būdo priešybėms suartinti. Toks požiūris diametraliai skiriasi nuo šiame pasaulyje dažnų smurtinių konfliktų, kurie atsiduoda destruktyviai pagundai sunaikinti viską, kas svetima, unikalu ir skirtinga, dažnai naudodami pačius nežmoniškiausius technologinius išradimus. Pasaulyje egzistuoja terorizmas ir karai, nes žmonės turi ir gyvulišką pusę, kurią skatina instinktas patirti kitą, svetimą, kaip keliantį grėsmę mano egzistencijai, užuot vertinus jį (ją) kaip žavingą paslaptį.
Taip unikalumas – skirtumai, kuriuos visi matome – išnyksta, palikdamas kolektyvinį vienodumą, kuriame viskas, kas išsiskiria iš minios, tampa grėsme, kurią reikia panaikinti. Tai, kas išoriškai suprantama kaip skirtumai, pavyzdžiui, religijos ar politinės ideologijos, tampa tuo, ką reikia nugalėti ir sunaikinti.
Karas – tai kova su tuo, kas slypi giliai mūsų visų viduje: unikalumu. Drauge tai kova prieš meną ir jo paslaptį.
Aš čia kalbu apie meną apskritai, o ne apie teatrą ar dramaturgiją konkrečiai, ir tai darau todėl, kad, kaip jau sakiau, geras menas iš esmės sukasi apie vieną ir tą patį – gebėjimą paversti tai, kas visiškai unikalu, tuo, kas universalu; konkretumo sujungimą su universalumu menine raiška ne pašalinant, o pabrėžiant jo specifiškumą, taip aiškiai parodant tą svetimumą ir nežinomumą.
Viskas labai paprasta – karas ir menas yra tokios pat priešingybės, kaip karas ir taika. Menas yra taika.
—–
Jonas Fosse – garsus norvegų rašytojas, gimęs 1959 metais. Parašęs gausybę kūrinių, įskaitant pjeses, romanus, poezijos rinkinius, esė, knygas vaikams; išvertęs veikalų. Fosse rašymo stiliui būdingas minimalizmas ir jausminė gelmė. Dėl šių savybių jis tapo vienu populiariausių dramaturgų pasaulyje, pagal kurio pjeses statoma gausybė spektaklių. 2023 m. apdovanotas Nobelio literatūros premija už novatoriškas pjeses ir prozą, kuriomis geba apsakyti neįvardijamus dalykus.
Fosse kūryba išversta į daugiau nei penkiasdešimt kalbų, o pagal jo pjeses pastatyti spektakliai pristatyti daugiau nei tūkstantyje scenų visame pasaulyje. Jo minimalistinės ir introspektyvios pjesės dažnai primena lyrinę prozą ir poeziją bei tęsia Henriko Ibseno XIX a. sukurtą dramos tradiciją. Fosse dramaturgija siejama su postdraminiu teatru, o žymūs romanai dėl minimalizmo, lyriškumo ir netradicinės sintaksės laikomi postmodernistiniais ir avangardiniais.
Tarptautinį pripažinimą kaip dramaturgas Fosse pelnė pjese „Kažkas ketina ateiti“ (Nokon kjem til å komme, 1996), žymia drastiškai lakoniška kalba ir efektyvia žmogiškų emocijų raiška. Fosse, įkvėptas tokių menininkų kaip Samuelis Beckettas ir Thomas Bernhardas, jungia vietinius ryšius su modernistinėmis technikomis. Jo darbuose be nihilistinės paniekos vaizduojamas žmogiškosios patirties neapibrėžtumas ir pažeidžiamumas.
Savo pjesėse Fosse dažnai palieka nebaigtus žodžius ar veiksmus, sukurdamas neišspręstos įtampos jausmą. Neapibrėžtumo ir nerimo temos gvildenamos pjesėse: „Nakties dainos“ (Natta syng sine songar, 1998) ir „Mirties variacijos“ (Dødsvariasjonar, 2002). Fosse drąsa gilintis į kasdienio gyvenimo nerimą prisidėjo prie plataus rašytojo pripažinimo.
Fosse romanai „Rytą ir vakare“ (Morgon og kveld, 2000) ir „Alesė“ (Det er Ales, 2004) atskleidžia jo unikalią kalbą, kuriai būdingos pauzės, pertraukimai, neigimai ir gilūs klausimai. Trilogija (Trilogien, 2016) ir septologija, prasidedanti kūriniu „Kitas vardas“ (Det andre namnet, 2019), parodo Fosse meilės, smurto, mirties ir susitaikymo tyrinėjimus.
Fosse naudojami vaizdiniai ir simbolika puikiai matomi jo poetiniuose kūriniuose, ypač pjesėje „Stiprus vėjas“ (Sterk vind, 2021) ir poezijos rinkinyje (2021). Jis taip pat yra išvertęs į naująją norvegų kalbą Georgo Traklo ir Rainerio Marios Rilkės kūrinių.
Apskritai Jon Fosse savo kūriniuose gilinasi į žmogiškąją būklę ir imasi netikrumo, nerimo, meilės ir netekties temų. Unikalus jo rašymo stilius ir nuodugnus kasdienių situacijų tyrinėjimas padėjo rašytojui tapti viena pagrindinių šiuolaikinės literatūros ir teatro figūrų.
Tarptautinio teatro instituto informacija
Iš anglų kalbos vertė Tomas Marcinkevičius
