Vieni kitų vedami

Sigita Ivaškaitė 2024-04-17 menufaktura.lt
Akimirka iš spektaklio „Vedami“ Pravieniškių pataisos namuose, dramaturgas Rimantas Ribačiauskas, režisierius Mantas Jančiauskas. Martyno Norvaišo nuotrauka iš „Artscape“ archyvo
Akimirka iš spektaklio „Vedami“ Pravieniškių pataisos namuose, dramaturgas Rimantas Ribačiauskas, režisierius Mantas Jančiauskas. Martyno Norvaišo nuotrauka iš „Artscape“ archyvo

aA

Pradžioje turiu įspėti, kad dar nepatyrusiems menų agentūros „Artscape“ ir Erikos Urbelevič prodiusuoto spektaklio „Vedami“, šis tekstas gali tapti pernelyg dideliu „išdaviku“. Ir taip sakau tik todėl, kad pati atėjau sėkmingai užmiršusi viską, ką iki tol teko girdėti ar skaityti apie projektą. Lemtingąją kovo 27 d., kelios valandos iki režisieriui Mantui Jančiauskui ir dramaturgui Rimantui Ribačiauskui atsiimant „Boriso Dauguviečio auskarą“ Klaipėdos dramos teatre vykusioje iškilmingoje „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijoje, mes matėmės Vilniaus 2-uosiuose pataisos namuose.

Pirmą kartą projektą pristatę praėjusią vasarą Pravieniškėse, kūrėjai su agentūros bei įkalinimo įstaigų darbuotojais „Vedami“ susitikimus nuo šių metų balandžio reguliariai organizuos abejose įkalinimo vietose. Tai, visų pirma, yra laimėjimas įkalintiesiems, kuriuos, pasak su jais dirbančių specialistų, šis projektas veikia ypač teigiamai. Žmogiškas bendravimas suteikia vilties ir orumo bandant integruotis, – tai nėra taip jau netikėta. Ypač – dažnai kritiškai vertinamoje mūsų šalies kalinimo sistemoje, garsėjančioje grubiu elgesiu tiek tarp prižiūrėtojų ir kalinių, tiek ir tarp pačių nuteistųjų susidarančiomis hierarchijomis.

Pasinerdama/-as į patirtį – dialogą su nuteistaisiais jų aplinkoje, sėdint vienas priešais kitą – galì iš tiesų greitai tapti nuoširdžiai empatišku, todėl kūrėjai išmaniuosiuose ekranuose, per kuriuos vyksta bendravimas, primena, jog tavo pašnekovai YRA kaliniai. Žinoma, tie patys ekranai taip pat klausia: kodėl „laisvuosius“ taip domina kriminalinis pasaulis dokumentikos, serialų, biografijų formomis? „Vedami“ patirtis pirmiausia ir yra apie šių dviejų kontekstų sankirtas: ką mes galvojame apie nuteistuosius, kaip juos įsivaizduojame, kaip vertiname save kasdien ir kaip save pamatome įkalinimo įstaigos ir joje kalinčiųjų kontekste, ar galime čia pamatyti save?

Žiūrovai vedami dar neprasidėjus spektakliui. Kita vertus, net ir neparašyti, nesurepetuoti patikrinimai, kuriuos turi pereiti iki atsisėdi pataisos namų salėje, nėra kasdieniai. Tam tikru aspektu duomenų patikrinimas, visų daiktų pridavimas, kruopšti patikra įeinant, skubiai įveda į tą kitą kontekstą, kai tavyje pirmiausia ieškoma blogio, – tikrinama, ar nesi kažkaip nusikaltęs. Žinoma, tai niekaip nepalyginama su kriminaline patirtimi, o labiau primena ir veda į baugumo, nesaugumo jausmą, patiriamą keliaujant „nusikalstamo pasaulio“ pusėn. Ir kaip gražiai tai kontrastuoja su pačių kūrėjų minimu perdėtu domėjimusi kriminalais, nusikaltėlių romantizavimu, pastaruoju metu vis garsiau kritikuojamu savo neigiamu poveikiu realiam suvokimui ir atsakomybei prieš aukas.

Būtent šią slidžią ribą ir išlaiko „Vedami“ kūrėjai, subtiliai prašantys išsaugoti budrumą, nors ir suteikiantys daug erdvės pasiduoti priešais sėdinčiųjų ir besikeičiančiųjų istorijoms. Tik šios patirties pabaigoje užduotas klausimas „ar šiandien neapsimetinėjai ir nemelavai“, dar kartą baksnoja į kritinį tavo paties žvilgsnį. Sėdėdami dvigubu ratu, lankytojai sudaro lyg išorinę sieną, – juk iš tiesų mūsų – „laisvųjų“ – sprendimu nuteistieji buvo įkalinti. Pastarieji sudaro vidinę rato dalį, kuri, žvelgiant iš viršaus, atrodo lyg sraigtelis: sukasi ratu, kol kiekvienas sugrįžta į pradinį tašką. Ir taip po valandos vedimo nebyliais ir garsiai tariamais klausimais bei atsakymais, ateini iki trijų minučių laisvės pasikalbėti apie bet ką.

„Kaip jūs įsivaizduojate mus, čia sėdinčius?“, – klausia manęs pašnekovas. Ir nors ne kartą pokalbiuose pasijutau lyg per mažai atiduočiau bendravimo išalkusiems pašnekovams, perklausiu: „O kaip jums atrodo? Juk jūs kažkada irgi buvote laisvas?“. Jie YRA kaliniai, bet tai nėra visas jų identitetas ir galbūt būtent šis suvokimas yra sunkiausia, ką reikia perlipti tiek jiems, tiek ir aplink juos esantiems, – tam, kad būtų įmanoma pasikeisti, pasitaisyti. Ir galbūt taip aš suteikiu erdvę teisintis, nežinia ar tikru pasakojimu apie tėtį milicininką ir kažkaip su „prastais draugais“ iki įkalinimo įstaigos pasisukusį likimą. Pasakojama istorija yra tikra mums abiem, o spektakliui pasibaigus – tik jis žino visą tiesą, kaip ir aš permąstau pasirinktus atsakymus ar nutylėjimus bei jų priežastis. Ir tikriausiai kai kurie iš spektaklyje dalyvavusiųjų ir susitikusiųjų iš tiesų yra labai geri aktoriai.

„Vedami“ neprašo išteisinti, neveda prie galutinės išvados. Spektaklio pagrindinis įrankis – dramaturgija – iš tiesų subtiliai veda, moderuoja dviejų nedrąsiai susitinkančių asmenų pokalbius taip, kad kiekvienas susitikimų ratas atvertų vis didesnį pasitikėjimą ar bent laisvę (!) pasisakyti. Pirminės instrukcijos ir klausimai, lyg anketa, pralaužia ledus gyvam pokalbiui, kurio nuteistieji atrodo tokie išsiilgę. Tikriausiai šis momentas tampa esminiu, atsakant į viduje kylantį klausimą, ar nesielgiu kaip nejautrus turistas priešais uždarytuosius už grotų? Tam tikru momentu mes jiems tampame lygiai tokiais pat eksponatais ar gyvais muliažais, skirtais atgaivinti kasdienės komunikacijos įgūdžius.

Jančiausko ir Ribačiausko duetas dar kartą labai taikliai pasirenka iš pirmo žvilgsnio konkrečią ir „siaurą“ situaciją, joje rasdami ir subtiliai atverdami esminę ir dažniau juslėmis, nei protu užkabinamą žmogiškumo temą. Ar net, tiksliau sakant, atveda dalyvius prie savaip suformuluotų šios temos svarstymų, taip paversdami ją suprantamą kiekvienam. Tokiu būdu „Vedami“ Lietuvos įtraukiųjų, patyriminių spektaklių kontekste išryškėja savo socialine ir tęstine nauda, skirta bendruomenėms abejose spygliuotos vielos pusėse.

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

recenzijos
  • Nuo pažeidžiamumo prie stiprybės. Aktualiojo ukrainiečių teatro pavyzdys

    Spektaklio gyvybę formavo žodžių turinys ir energija, besiveržianti per kraštus tai kaip viltis, tai kaip baimė, nuovargis ar haliucinacijos ir kandi ironija, tačiau kaip kažkas absoliučiai autentiško, iš kitokios tikros patirties.

  • Aklumo paradoksai ir namų ilgesys

    „Molė Svini“. Senokai nemačiau spektaklio žmonėms apie žmogų. Tokio, kuris, išplėšęs iš šiandienos spąstų, teleportuotų į belaikę sielų buveinę. Gręžtųsi, raustųsi, smelktųsi į kiekvieną stojusį akistaton.

  • Voicekas šešėlyje

    Režisieriaus Mykolos Mishyno „Neužgimę herojai“ kviečia į teatrą – ir jis čia jaučiamas kiekvienoje scenoje. Tuo tikriausiai galima tiesiog mėgautis, neieškant neužgimusių herojų, kurių Georgo Büchnerio pjesėje tiesiog nėra.

  • Mūsų (ne)tobuli vaikai

    Viena yra iš arti matyti patyrusius profesionalus, visai kas kita – jaunus atlikėjus. Kitoks jaudulys, žymiai plikesnė emocija, nesuvaidinti patogūs ir nepatogūs momentai. Scenoje pirmiausiai skleidėsi pati jaunystė ir ją patyrusiųjų gaivališkumas.

  • Trylikos galia

    „Sesėse“ daug grožio, jautrumo ir tikro žmogiško artumo. Norėtųsi, kad su kiekvienu nauju rodymu šis artumas įgytų dar tvirtesnę choreografinę formą, o jaunosios šokėjos – daugiau sceninės laisvės.

  • Į sociologinį žemėlapį įspraustas popierinis miestas

    Tačiau kyla klausimas: ar kontekstualizavimas iš tiesų praturtina spektaklį „Pas mus šventė“, ar veikiau mėgina suteikti jam daugiau prasminio svorio, nei jis pats pajėgia sukurti?

  • Nėra namų be dūmų

    Šiek tiek žaismingu humoru apkaišytos realybės švelniai į vaikų pasaulį įpučia režisierė Jūratė Trimakaitė spektakliu „Namai namučiai“. <...> Tai jautrus ir atidus spektaklis vieniems mažiausių žiūrovų, kuris neapsiriboja vien pasakiška laime.

  • Būdravimo laikas

    Žilvino Vingelio režisuotame spektaklyje „Naujasis nuomininkas“ ryškus atsiribojimo, izoliacijos, pabėgimo nuo tikrovės absurdo į grynosios fikcijos, vaizduotės, fantazijos, sapnų pasaulį momentas.