Stiprinti tarptautiškumo aspektą pasiryžusiame Dailės teatre (Ryga, Latvija) didžiausio žiūrovų dėmesio šiuo metu sulaukia du garsių kviestinių režisierių pastatyti spektakliai. Lenkas Łukaszas Twarkowskis pasirinko savo tautietės, bendramintės Ankos Herbut pjesę „Rothko“ (premjera įvyko 2022 m. kovą), o britas Johnas Malkovichius – naujausią žinomo dramaturgo Tomo Stoppardo kūrinį „Leopoldštatas“ (premjera – 2023 m. rugsėjo 15 d.). Apie pastarąjį spektaklį latvių teatro kritikai rašė: „Paveikus ir jaudinantis“, „nuostabūs aktoriai, stipri dramaturgija“. Portale Lsm.lv recenziją paskelbė Latvijos universiteto literatūros, tautosakos ir meno instituto mokslininkė Kitija BALCARĖ, jos tekstą pateikiame kiek sutrumpintą.
—–
Mūsų kaimynai žydai
Dailės teatro aktorių ansamblio vaidinamas epinio užmojo spektaklis „Leopoldštatas“ nukelia į Vienos žydų būstą, į kurio langus atsimuša antižydiškų Krištolinės nakties pogromų aidai. Pjesę 2020 m. parašė anuometinėje Čekoslovakijoje gimęs britų dramaturgas Tomas Stoppardas (tikroji pavardė Tomášas Straussleris), savo žydišką kilmę ir savosios šeimos likimą iki galo atskleidęs tik praėjusio amžiaus dešimtame dešimtmetyje. Kai būsimajam dramaturgui buvo aštuoneri, jo motina ištekėjo už brito karininko (vaikas gavo patėvio pavardę) ir taip išvengė mirties nagų Aušvico mirties stovykloje. Pjesė, kurioje vaizduojami įvykiai Latvijos žiūrovo, tikėtina, nenustebins, yra neginčijamai vertinga temos sklaida tarptautiniu mastu: pasaulinės dramaturgijos stalčius pasipildė dar vienu nepatogios istorijos puslapių pluoštu.
Kad ir fragmentiškai, prie holokausto temos Latvijos menininkai pastaraisiais metais vis grįžta. Tiesa, dažniausiai tai vyksta nevalstybiniuose teatruose, įvairiomis alternatyviomis formomis. Pavyzdžiui, muzikinis dokumentinis Rėzeknės teatro „Joriks“ spektaklis „Mano kaimynas žydas“ (rež. Martiņš Eihe, 2021), rodytas miesto aplinkoje, priminė Latgaloje, kitų tautų atstovų kaimynystėje, gyvenusią žydų bendruomenę. Cėsyse menininkų Kristos ir Reinio Dzudzilo audiovizualinis performansas „Tylos krytis“ (2022) suskambo kaip pamaldos už tose apylinkėse nužudytus žydus. O štai spektaklyje „Nebuvau. Nežinau. Neatsimenu“ (rež. Paula Pļavniece; teatro trupė „Kvadrifrons“, 2023) panaudota holokausto nusikaltimais kaltinto Viktoro Arājo teismo medžiaga. Taigi nuo susipažinimo su žydais ir empatijos pratimų iki jungtinės atsakomybės klausimų įsisąmoninimo, kad mūsų istorijoje buvo ir toks metas, kai kaimynai žudė kaimynus.
Pavadinti vardu – ar veikiau sugrąžinti vardą – tokiu keliu dažniausiai suka tie, kurie ryžtasi pasakoti sunkią holokausto istoriją. Tragedijos mastą atskleidžia priartėjimas prie konkrečių žmonių. Visi minėti kūriniai išsirutuliojo iš mūsų istorijos – teatralai rėmėsi konkretybėmis. Jų darbai – istorinių faktų įtvirtinimas socialinėje atmintyje, sykiu tarpusavio supratimo skatinimas ir siekis pasergėti dabarties visuomenę nuo šiurkščių klaidų.
It storas romanas
O kaip į šį kontekstą įsiterpia „Leopoldštatas“?
Konkrečioje vietovėje vykstantis veiksmas, epiška laiko atkarpa, gausus veikėjų būrys, valstybinis teatras – visi šie požymiai būdingi apie tautas bylojantiems spektakliams, taip pat ir „Leopoldštatui“. Kaip teigia britų teatro tyrinėtojas Danas Rebellato, tokie tautą iškeliantys kūriniai dažniausiai vaizduoja jos patirtus sukrėtimus, o jų turinį formuoja tiek dokumentiniai faktai, tiek dramaturgo vaizduotė. „Tu gyveni, tarsi neturėtum savo istorijos“, – sako vienas iš pjesės veikėjų. Išties atminties tyrinėtojai pabrėžia, kokia jos gyvasčiai svarbi yra vieta. Dramaturgas jau lakonišku pjesės pavadinimu pažymi tašką istoriniame žemėlapyje: Leopoldštatas – Vienos rajonas, nuo 1624 m. žinomas kaip žydų gyvenimo centras. Dailės teatras, pasirinkęs naujausią, autobiografišką Stoppardo pjesę, holokausto temą pateikia ne individo, bet giminės medžio lygmeniu ir nukelia ją į Austriją.
Malkovichius savo karjerą pradėjo kaip aktorius, bet kartkarčiais jis imdavosi režisūros teatro trupėje „Steppenwolf“, kuri siekė kurti revoliucingą, inovatyvų, provokuojantį, bet įtraukų meną. Mačiusieji spektaklį Dailės teatre neretai apibūdina jį kaip „tikrą“ teatrą, veikiausiai turėdami omenyje suprantamą draminio teatro kalbą, nepaveiktą postdraminio fragmentiškumo, kai tekstą „suvalgo“ kitokios raiškos priemonės. Išties, nei inovacijos, nei provokacijos čia nebus. „Leopoldštatas“, galima sakyti, yra „skaitymo pjesė“, ją „vairuoja“ tiršti dialogai, o ne fizinis ar vizualiai raiškus sceninis veiksmas. Taigi tiems, kurie eis į spektaklį, reikėtų nusiteikti panašiai, kaip į rankas imant storą istorinį romaną su negausiomis iliustracijomis.
Įvairiabalsiame gausme
Šeimos kronikos, pristatančios tris kartas ir apimančios daugiau nei pusšimtį metų (1899-1955), iliustracijomis tampa mizanscenos. Trys kartos tarp to paties būsto sienų. Laiko bėgsmą aiškiai perteikia niuansuoti dailininkės Birgit Hutter kartu su Jurate Silakaktiņia sukurti kostiumai. Santykius tarp gausių personažų, kurių giminystės ryšiai žiūrovą gali painioti, nužymi dialogai, o ne sceninis veiksmas. Spektaklio ritmui koją kiša tarsi iš enciklopedijos nurašyti intarpai, aiškinantys įvairių žydų bendruomenių tradicijas.
Pradžia lėta, neskubri, net ištęsta (kitur spektaklis pagal šią pjesę truko dvi valandas be pertraukos, Dailės teatro versija – trys valandos dešimt minučių): tai atodairos į praeitį, taikos meto buities „nuobodis“. Aktoriai scenoje kalba vienas per kitą, personažai gyvena savo gyvenimą, protarpiais aptardami su asimiliacija susijusius klausimus. Kuo arčiau baisieji įvykiai, tuo atskiros scenos, regis, trumpesnės.
Kaip didžiojoje Dailės teatro scenoje atrodo mažne keturios dešimtys įvairaus amžiaus ir patirties aktorių? Vieniems tai galimybė sukurti tikslų laiko dvasios atspindį. Lidija Pupurė tiesiog blyksteli atlikdama Emilijos vaidmenį; asmeninės audros nepalaužia Artūro Skrastiņio Hermanio – šeimos „kamieno“; Vita Vārpiņia vos keliomis mizanscenomis atskleidžia visą Gretlės gyvenimą; Imantas Stradas Ernsto tragizmą atveria be žodžių; ekstravagantiškai ryški Dārta Daneviča (Roza) nepraranda saiko pojūčio. Kitiems jau sudėtingiau rasti savo vietą bendrame paveiksle; įvairiabalsiame gausme jie kartais atrodo praradę dalį savo bruožų tarsi apšviestoje nuotraukoje.
Paties Malkovichiaus talentą persikūnyti liudija šiuo metu Rygoje veikianti amerikiečių fotografo Sandro Millerio paroda „Malkovichius, Malkovichius, Malkovichius: duoklė fotografijos meistrams“ (ši paroda Latvijos nacionaliniame dailės muziejuje veikė rugpjūčio 26-spalio 29 d. – red.). Su „Leopoldštato“ scenografu Pierreʼu-François Limboschu režisierių sieja sena kūrybinė draugystė. Scenografas yra sukūręs dokumentinį filmą „Džono Malkovičiaus paradoksas“ (2014): užfiksavo, kaip režisierius dirba su aktoriais statydamas spektaklį „Pavojingi ryšiai“. Malkovichius pjesės „Leopoldštatas“ pasirinkimą grindžia savo domėjimusi Viena ir jos istorija – kūrinyje gausu su šiuo miestu susijusių kultūrinių nuorodų. Tarp kitko, netrukus Malkovichius statys Bulgarijoje, šįkart George´o Bernardo Shaw komediją „Ginklai ir vyras“ apie serbų ir bulgarų 1885 m. karą.
Po didinamuoju stiklu
Kalbėdamas apie nacionalizmą tyrinėtojas Stevenas Grosby vartoja dvi sąvokas – tauta kaip namas (house) arba erdvinė, fizinė struktūra ir tauta kaip namai (home), kuriuose pasilieka visų kartų dvasia. Viena scenografinė „Leopoldštato“ erdvė – šeimos butas, namai – sykiu yra vienas visų likimas. Ilgainiui keičiasi buto gyventojai, politiniai gniaužtai, o klimtiškais motyvais puoštos tamsraudonės sienos lieka ir, regis, viską mena.
Šioks toks iliustratyvumas būdingas scenoms, kuriose skamba išorės pasaulio tikrovę (antskrydžiai, bombardavimai) apibūdinantys garsai. Laiką, kai keičiama scenos įranga, užpildo filmuoti sepijos tonų intarpai, vaizduojantys laimingas šeimos gyvenimo akimirkas. Jų galėjo ir nebūti, verčiau žiūrovas būtų paliktas su savo paties apmąstymais – kompozitoriaus Timofejaus Pastuchovo sukurtoje garsinėje erdvėje.
Spektaklio pabaigoje vaiduokliškame bute susitinka trys žmonės – tie patys, kurie žvelgia į mus iš reklaminės spektaklio nuotraukos. Čia vaidina aktoriai Dārta Daneviča, Kasparas Dumburas, Meinardas Liepiņis, visu rimtumu iškyla tapatybės klausimas. Į santūrų britų jaunuolį Leo pjesės autorius perkėlė save, todėl „Leopoldštatas“ vadinamas asmeniškiausia Stoppardo pjese. Per dešimt pabaigos minučių po didinamuoju stiklu padedamas itin sudėtingas klausimas, prie kurio buvo einama per visas ankstesnes scenas. Jis ypač sunkus tiems, kurių šaknys vienu ar kitu metu buvo išrautos.
Spektaklio finalas: avanscenoje išnyra visi matyti giminės atstovai. Apie tragedijos mastą byloja rodomi jų vardai ir žinios apie mirtį. Aktoriai tyli – ir tai garsiausias priminimas apie istorijos nutildytus balsus.
Žiūrovai kaip liudininkai
Prisiminimai neegzistuoja patys sau. Jie visada kam nors priklausys. Mokslininkai tvirtina, kad darbai, kurių pagrindas – meno kalba išreikštas gedėjimas, sielvartas, gali padėti ne tik išgyventi traumos sunkybę, bet ir paprastų paprasčiausiai – nepamiršti. Britų teatro tyrinėtojos Nadine Holdsworth teigimu, teatras pajėgus įveikti laiko distanciją – jis leidžia žiūrovams tapti savotiškais liudininkais. „Leopoldštatas“ – kolektyvinės atminties pratybos: atsispiriant nuo viešai asmeninių prisiminimų, pasitelkus empatijos mechanizmą primenama, kaip svarbu neužmiršti. Tiesa, iš arti neparodant blogio veido, vien skriaudą. Blogis Mercų šeimą ir jos būstą apsupa tarsi nematomos nuodingos dujos.
O Ukrainoje istorija ir toliau kasa duobę, į kurią žmonija sykį jau buvo įkritusi.
—–
Parengė ir vertė Audrius Musteikis
„Krantai“, 2023 m., Nr. 4
