Kuriant kultūros legendas - naratyvus apie praeities kūrėjus ir jų darbų reikšmę - paprasta likti elegijos, mitologizavimo rėmuose. Epo formai būdinga prarasti reflektyvų ryšį su dabartimi, ypač kalbant apie nacionalinio teatro, pastaraisiais dešimtmečiais netekusio savo svorio, mitą. Žurnalistės, televizijos laidų autorės ir dokumentikos režisierės Aistės Stonytės darbuose apsieinama be kultūrinio fetišizmo. Laidų cikle „Legendos“ ir naujame dokumentiniame filme ryšys su žiūrovu užmezgamas kuriant laikmečio kultūros atmosferą, kurios vėjyje šios legendos buvo įpūstos arba uždusintos. Tačiau „Mamutų medžioklės“ (Lietuva, 2023) atveju svarbus ne tik vienmatis istorinis fonas: būtent laikmečių kaita, kontrastas tarp „tada“ ir „dabar“ transformuoja naratyvą iš panegirikos į daugiasluoksnį filmą, užduodantį platesnius klausimus apie kūrybinio palikimo tęstinumą.
Kitoniško laikmečio idealai ne tik atvaizduojami per „Mamutų medžioklės“ siužeto prizmę, bet ir įkūnijami pačia filmo dvasia: autorės pagarba nykstančiai kultūrai, ryžtas ne tik prisiminti, bet ir kruopščiai ištirti pamiršto spektaklio istoriją atspindi dvasią, artimesnę praeities laikotarpiui, nei esamajam. Faktas, kad filmas apie prarastą spektaklio įrašo juostą buvo kuriamas septynerius metus, yra savitas paradoksas medijų persotintame greito vartojimo amžiuje. Akivaizdu, kad Stonytei ši istorija turi didelę reikšmę ir dėl asmeninių žymių; vienoje iš peržiūrų režisierė pati įvardijo, jog draugiškas ryšys su dauguma kalbinamų herojų buvo svarbus filmo įgyvendinimui. Vis dėlto šiame pasakojime neskiriama daug laiko nei sentimentalumui, nei nostalgijai: nė vienas iš personažų nėra tobulas, nė vienas kūrėjas nėra didesnis už bet kurį kitą žmogų sistemoje.
Keliaujant sovietmečiu uždrausto spektaklio „Mamutų medžioklė“ pėdsakais ir ieškant prarasto spektaklio vaizdo įrašo, žiūrovui nebandoma tiesiogiai įdiegti, kokia gi tiksliai buvo šio Jono Jurašo pastatymo ar Kazio Sajos pjesės reikšmė. Filmas dėliojamas iš kontrastingų, vienas kitam prieštaraujančių veikėjų pasakojimų, susipinančių su jų pačių biografinėmis detalėmis ir subjektyviais prisiminimais. Taip pirmoje filmo dalyje - detektyviniame siužete - pamažu atsiveria kertinė filmo mintis: tuometė teatro kultūra iš esmės neatsiejama nuo veikėjų gyvenimo tėkmių ir asmeninių egzistencinių klausimų - tiek režisieriaus Jono Jurašo, tiek teatrologės Audronės Girdzijauskaitės, tiek teatro trupės, tiek ir žiūrovų, plūdusių į sales pro atvirus langus. Tai žvilgsnis į praėjusio laiko kultūrą, kuri ir vienijo, ir supriešino.
Viena iškalbingiausių scenų užfiksuota antroje, poetiškoje filmo dalyje, persikėlus į šiandieną, kai Jurašas nelyg praeities šmėkla žengia į dabartinio Nacionalinio Kauno dramos teatro erdves. Rutiniško darbo metu grimo kambaryje girdime tarsi efemerišką atsiminimų nuotrupą - Eglė Mikulionytė užsimena, kad studijų laikais vienas jos dėstytojų vis iškiliai kartodavęs Jurašo pavardę, ir „Mamutų medžioklė“ jiems buvusi kažkas tokio. Šios scenos negaubia jokia pompastika, o prisiminimo neseka jokia replika. Grimo kambaryje tvyro tik tyla ir santūrus darbas.
Pakitęs Kauno dramos teatras atveria kitą filmo plotmę ir suteikia erdvės nuoširdaus katarsio scenai - raudai dėl prarasto laiko. Galime ne tik įžvelgti subjektyvią nostalgiją, bet ir atkreipti dėmesį į įvykusį sociokultūrinį virsmą. Išsilaisvinimas iš partijos diktatūros gniaužtų atneša ir kitos formos galios kovas. Kritiškas žvilgsnis į dabartį atveria iki šiol nematytą susiskaldymą ir meno institucijų susvetimėjimą, o vienybės idėja tampa tolima. Svarbu pabrėžti, kad „Mamutų medžioklėje“ nesiekiama romantizuoti sovietmečio gyvenimo sąlygų. Gręžimasis atgal, taip pat viena esminių filmo temų, - tai praraja. Tačiau laikmečių kontrastai „Mamutų medžioklėje“ jaunosios kartos žiūrovui palieka daug vietos apmąstymams. Išeinant iš kino salės lydi klausimas: kas motyvuoja režisierę nešti deglą už laikmetį, ankstesnį nei jos pačios gyvenimas? Ar tai asmeninė duoklė jos pasaulėžiūrą formavusiai kultūrai, ar noras tiesti tiltą tarp praeities ir dabarties?
Išskirtinio dėmesio verta filmo montažo režisierė Audinga Kučinskaitė, kurios pastangomis prabyla filmo scenos ir portretai: subtiliai tikslingais kadro išlaikymais pabrėžiami kertiniai žodžiai ir skatinama refleksija, preciziškomis sandūromis akcentuojami charakterių bruožai, vietomis tobulai jaučiamas komiškas ritmas. Žiūrovui atveriama erdvė humorui, abejonei, susitapatinimui, išgyvenimui. Nuopelnus už netikėtumų užfiksavimą režisierė skiria operatorei Kristinai Sereikaitei, kurios darbas suteikia retą kino magijos pojūtį. Ne elegiškas, tačiau poetiškas dokumentinis filmas „Mamutų medžioklė“ leidžia žiūrovui užmegzti subjektyvų emocinį ryšį ir pačiam spręsti, kas šioje istorijoje reikšmingiausia - spektaklio juosta ar jos paieška, teatro kūrėjai ar juos gniaužusi sistema, atmintis ar nyksmas. Apnuoginantis ir kartu empatiškas žvilgsnis į sovietmečio kultūrą rodo unikalius lietuviškų legendų portretus: pažeidžiamus ir tarpais bejėgiškus, tačiau vis žmogiškesnius. Nesunku susitapatinti su filmo veikėjais, išgyventi jų ilgesį ir įvertinti, ką galime prarasti (ar išsaugoti) iš nykstančio laikmečio.
