Racionalumo ir poetiškumo dermė – Eglės Švedkauskaitės režisūrinio braižo savybė. Jos kuriami sceniniai vaizdiniai emocionalūs, tačiau remiasi į gerai apmąstytą logišką dramaturginę konstrukciją. Savo spektakliuose, sukurtuose Jaunimo ir Nacionaliniame dramos teatruose, ji braižo savo ir visos kūrybinės komandos vaizduotės žemėlapius, dažnai apsistodama atpažįstamose, bet sykiu lyg iš sapno iškilusiose praeities salose.
—–
Egle, koks yra Tavo vaikystės miestas, kokį jį prisimeni?
Prisimenu, kaip pirmą kartą atvažiavau į Vilnių. Aš gimiau Vilniuje, bet kai man buvo treji, išvažiavome gyventi į kaimą, į mano tėčio tėviškę. Mirė mano senelis ir ten liko močiutė, tad mes trejus metus gyvenome kaime. Taigi aš vėl grįžau į Vilnių. Prisimenu, kaip ėjome į Gedimino pilį, prisimenu mašiną, pastatytą kažkur netoliese Taikomosios dailės muziejaus. Lietinga diena, labai daug medžių… Toks žalias miestas ir Gedimino pilis ant kalno… Toks pirmas prisiminimas. Paskui mes gyvenome Šnipiškių pradžioje, prie pat „Žalgirio“ stadiono, Sporto rūmų ir Neries. Tad man vaikystė labiausiai asocijuojasi su ta vieta ir tuo, kad perėjus tiltą atsidurdavai senamiesty, kuris vaikystėje man atrodė labai nepažinus. Tarsi ten buvo miestas, o aš gyvenau kažkur savo rajone. Prisimenu, kad daug vaikščiodavome tam mūsų kvartale su pirmomis draugėmis iš mokyklos ar su broliu ir kiemo draugais. Turbūt taip būna visiems vaikams – kai atrandi naujas vietas ir išeini iš zonos, kurios neturėtum palikti. Ir eini vis toliau ir toliau. Bet tuo pačiu mano vaikystė yra ir kaime. Mes labai dažnai važiuodavome pas senelius. Ir aš vienu metu pradėjau suvokti, kad esu vilnietė, bet su aiškiomis kaimietiškomis šaknimis, nes mano tėvai nebuvo atitrūkę nuo savo gimtų kraštų. Tad toks visą laiką tarsi dvigubas gyvenimas.
Sapnuoji tas vietas?
Anksčiau sapnuodavau. Būdavo daug sapnų, susijusių su mūsų pirmais namais, vaizdu pro langą. Kažkokie pasivaikščiojimai… Pirmas butas, kuriame mes gyvenome – matėsi visas Vilnius. Gyvenome devintame aukšte. Dabar vaizdas turbūt visiškai kitoks. Turbūt ta vieta dabar stipriai užstatyta, bet tuo metu ji buvo gana plokščia. Gerai atsimenu tuos vaizdus, jie aplankydavo mane ir sapnuose.
Gal galėtum papasakoti, kaip prisiminimai, sapnai, vaizduotės konstruktai atranda vietą spektaklyje?
Man atrodo, kad aš dažnai tuos prisiminimus pasakoju aktoriams. Kaip savo vaizduotės filmo kadrus ar ištraukas. Stengiuosi nupasakoti detales. Koks tai jausmas. Nors nupasakoti jausmą yra sudėtinga. Man atrodo, kad dažniausiai mano repeticijos tuo ir paremtos, kad aš bandau papasakoti, kaip vienur ar kitur jaučiausi. Kurdami „Jauno žmogaus memuarus“, pristatėme aktoriams scenografijos idėją – Sporto rūmų vaizdinį. Visų paprašiau papasakoti savo prisiminimus apie tą pastatą. Aktoriai pasakojo, kaip ten sportavo, ką lankė ar kaip jautėsi, arba kaip važiuodami kita upės puse troleibusu matė tą pastatą šviečiantį. Man tai tokie jausmiški dalykai… Atrodo, turėtų sukilti nedidelė euforija bežiūrint į tuos šviečiančius langus. O mano atveju – tai melancholiška vaikystė tokio vaiko, kuris ne tiek žaidžia, kiek įsivaizduoja, svajoja. Net eidama gatve daugiau svajodavau, nei matydavau realias gatves. Man atrodo, kad iki šiol aš daugiau gyvenu savo galvoj, savo vaizduotėje. Taigi tas svajones aš ir bandau papasakoti. Ir vizualiniai įvaizdžiai svarbūs. Kurdami „Jauno žmogaus memuarus“, ieškojome tokios erdvės, kuri būtų vieša atminties vieta. Ir kažkurią akimirką man tarsi užsidegė lemputė, kad veiksmas galėtų vykti Sporto rūmuose. Vaikystėje juos mačiau kaip labai keistą vietą. Kas vyksta už tų langų? Vidų pamačiau tik paskutinėje ekskursijoje 2019 metais.
Paminėjai, kad Tau svarbi atminties tema, grįžimas į praeitį, vaikystę. Šie motyvai ataidi daugelio menininkų kūryboje. Kokie impulsai verčia gręžtis į praeitį? Kas labiausiai joje domina?
Mane nuo paauglystės domino išlikę lietuvių meno, teatro, o gal net labiau kino artefaktai. Vienu metu, būdama paauglė, peržiūrėjau visus senus lietuviškus filmus, kiek tik galėjau jų rasti. Todėl man buvo aišku, kas yra Regimantas Adomaitis ar Vaiva Mainelytė, Eglė Gabrėnaitė ar Valentinas Masalskis. Gal tikrai mano melancholiškos svajonės susidūrė su tuo, ką transliavo senasis lietuvių kinas? Kuo daugiau sužinai, kuo labiau pasineri, tuo labiau nori dar giliau skverbtis į praeities pasaulį, suprasti, kodėl viskas taip buvo, ir iš to natūraliai atsiranda istorija. Man visada buvo įdomus lūžio laikotarpis, Nepriklausomybės atgavimas, bandymas paklausti tėvų, kur jie buvo tuo metu, ką jie veikė. Tai lyg bandymas su tais įvykiais susieti savo kilmę. Nes kas aš? Gimiau Vilniuje, bet man sunku susieti savo vaikystę su Vilniumi, nes mano vaikystė – kaime. Tokios, sakyčiau, asmeninio identiteto paieškos.
Spektakliuose „Žmogus iš žuvies“, „Jauno žmogaus memuarai“, „Sieros magnolijos“, „Fossilia“ bandai suprasti anuomet gyvenusius žmones – nebūtinai pateisinti, bet suvokti jų elgesio, pasirinkimų motyvus. Kaip manai, kas žmonėse labiausiai keičiasi laikui bėgant? O kas išlieka nekintama, stabilu ir nepriklauso nuo laikotarpio? Ką laikas labiausiai lemia?
Labai geras klausimas. Manau, kad keičiasi tik maskavimosi mechanizmai. Prisitaikymas prie pasaulio. Bet žmonių norai, troškimai ir geismai – tai nepasikeitė per amžius. Būti priimtam, suprastam, nelikti atstumtam, surasti bendramintį, surasti meilę. Savo teisybę įrodyti. Apsaugoti savo šeimą, turėti ją, apginti savo teisę į nuosavybę, turėti kažką savo, kad neatimtų iš tavęs – tai lietuviams labai būdinga. Tarkim, žemė lietuviui – ir materialus, ir tuo pačiu nematerialus dalykas.
Viename interviu man pasirodė įdomus Tavo pastebėjimas apie kartų skirtumus profesiniame kontekste. Paminėjai, kad vyresnei kartai labai svarbus autoritetas ir hierarchiniai santykiai. Ir kad jie bando išsaugoti status quo. O jaunoji karta, Tavo manymu, labiau linkusi bendradarbiauti, dalintis, kurti kolektyviškai. Kaip manai, kas slypi už šio pokyčio? Ar tai reiškia, kad jaunoji karta yra labiau humaniška? O gal čia yra atsakomybės ar kokios kitos baimės?
Galima pradėti bendruomeniškai, bet galų gale vis tiek iškyla kieno nors ego. Arba gali susikurti bendruomenė, bet ją vis tiek kas nors turi vienyti, turi prisiimti atsakomybę. Tačiau – man pačiai vyresnio žmogaus autoritetas sukelia nepasitikėjimą savo jėgomis. Atrodo, kad tas žmogus žino geriau, ir aš iš pagarbos jo žinojimui iš esmės negaliu prisiimti lyderystės. Jei kas nors turi daugiau žinių, vadinasi, jis geriau vadovauja situacijai. Ir tas paralyžiuoja. Bet jei apie tai negalvosi, gali lengviau įgyvendinti savo sumanymus. Po truputį silpsta įsitikinimas, kad vyresnį reikia gerbti ar jo klausyti. Imi klausti, ar tikrai tas vyresnis ir daugiau galios turintis žmogus yra savaime teisus. Bet kad šioje hierarchinėje sistemoje galėtum ką nors pakeisti, turi suburti masę, bendruomenę. Kartais tas vienas žmogus nebeatlaiko visos grupės svorio, o kartais vyresnio ir jaunesnių menininkų susidūrimas baigiasi ir liūdniau. Arba dabartinė situacija LNDT: meno vadovo pareigas turime trise, trys jauni menininkai. Bet net ir trims apimti visą tokio didelio teatro meninę veiklą yra didelis iššūkis. Tai tikrai ne vieno žmogaus jėgoms. Posovietinės visuomenės dažnai ilgisi vieno tėvo ar globėjo. Ne tik tam, kad jis priimtų sprendimus, bet ir kad būtų ką apkaltinti, jei kas nors nepavyktų. Nes bendruomenę turbūt sunku apkaltinti.
Totalitarinę praeitį reflektuojančiuose Tavo spektakliuose išryškėja anuomet gyvenusių žmonių bejėgiškumo ir pasmerktumo išgyvenimas. Kaip manai, ar to dar likę žmonėse šiandien?
Lietuva labai nevienalytė. Gyvenu Vilniuje, kur tokias frazes kaip „aš nieko nesprendžiu“ arba „čia mums valdžia tą ir aną pasakė“ galiu išgirsti nebent užmezgusi pokalbį su taksistu. Net ir Vilnius nėra homogeniškas. Jeigu mes būtume išsivadavę nuo to „nusigalinimo“, turbūt daugiau pilietinės valios turėtume įvairiais klausimais, tarkim, dabartiniu kainų klausimu. Prancūzai arba lenkai turbūt seniai jau būtų gatvėje. Žmonės pirmiausia turi patenkinti savo bazinius poreikius ir oriai gyventi, kad galėtų kovoti dėl kultūros arba dėl kitų dalykų. O Lietuvoje didžiosios dalies visuomenės poreikiai nėra patenkinti ir oriai žmonės niekada negyveno. Kartais susimąstau apie tai, kad Lietuvoje nėra paveldėjimo tradicijos, nėra ką paveldėti, viskas buvo išdraskyta. Pagyveni šiek tiek gerai – kas nors ateina ir tai sudrasko. Todėl pastebiu tokį dalyką tarp vyresnių žmonių – „juodos dienos“ laukimą. Nes jie žino, kad šitoje šalyje ji visada ateina. Ir aš tai esu perėmusi iš savo tėvų. Man dėl to ir skaudu, ir pikta. Suprantu, kad pykstu ant žmonių už tai, ko jie negali pakeisti… Bet dėl to nusižeminimo, bejėgiškumo, susigūžimo – tikrai, ir pykstu, ir nemyliu. Bet tuo pačiu per savo darbą bandau pamilti savo tautiečius.
Kai režisuodama kalbi apie praeitį, remiesi kokio nors kito autoriaus medžiaga – ar tai būtų grožinės literatūros kūrėjas, ar memuarų autorius. Greta dar atsiranda dramaturgas ar konsultantas. Kaip pavyksta suderinti skirtingus žvilgsnius į praeitį, siekiant kalbėti per save ir savo kartos žmonėms?
Manau, svarbiausias veiksnys, kad aš esu režisierė, ir galutinis sprendimas vis dėlto priklauso man. Tarkim, pakeisti tekstą, rašant adaptaciją. Kaip pavyksta suderinti skirtingus požiūrius? Turbūt svarbiausia susiderinti su dramaturgu, o paskui jau tenka susitaikyti, kad žmonės mato įvairiai. Bet kokiu atveju vienokį ar kitokį sutarimą pavyksta pasiekti, kitaip nebūtų premjeros. Nežinau, ar beverta grįžti, kiek mes su Mindaugu diskutavom, bet apibendrindama pasakyčiau, kad pamatinis mūsų požiūris į Gavelio kūrinį buvo toks pat. Mes metus laiko vis susitikdavome pasikalbėti. Apie knygas, spektaklius. Pamažu supratau, kad mūsų suvokimas panašus. O kūrybiniame procese jau atsiranda ir nesutapimų. Bet pamatinis sutarimas išgelbsti.
Kurdama „Fossilia“, dar neprasidėjus procesui, pagarbos dėlei susitikau su Vytene Saunoriūte, kuriai priklauso Grinkevičiūtės kūrinio teisės. Papasakojau jai, kokie epizodai man labiausiai įstrigę ir kaip aš įsivaizduoju, ko tikrai nebus spektaklyje. Tada ji pasakė: „Kaip įdomu, kad paminėjai tuos du epizodus, nes jie man irgi svarbiausi.“ Tad tapo aišku, kad mes nesiginčijam dėl pamatinio dalyko. Niekada nebūna taip, kad pasakyčiau viena, o padaryčiau visai kita. Jaučiu, kad kūryba mane atveda ten, iš kur viskas ir prasidėjo. Pirminė idėja. Vis tiek kažkokiu būdu aš prie jos grįžtu. Gal dėl to ir pavyksta, nes pernelyg nenutolsti nuo pirminio impulso.
Man labai gražu, kad net dviejų Tavo spektaklių pavadinimuose yra žodis „žmogus“.
Taip, aš noriu trečią sukurt. Man reikia trilogijos (juokiasi).
Bet ir kitų kūrinių centre yra žmogus – jo santykiai, vertybės, pasirinkimai. Šiuolaikinis teatras labiau linkęs perteikti žmogaus būsenas, o ne analizuoti poelgių motyvus. Ar turi susikūrusi savitą būdą, leidžiantį scenoje analizuoti žmogų aktoriui ir publikai priimtina kalba?
Man atrodo, kad man visada svarbiausia yra vaidyba, neparemta jokia išankstine technika. Nė viename ankstesniame darbe, gal išskyrus diplominį, neprašiau aktorių ieškoti žanro kaip kažko, kas apgaubs ir ves per visą spektaklį. Įdomiausi man tie realūs žmonės, kurie su manim susirinko prie stalo. Noriu, kad jie save ten įdėtų. Nežinau, ar čia ne per didelis reikalavimas darbui, kuriame tu nuolat į ką nors turi įsikūnyti, ką nors suvaidinti, bet jeigu aktorius visiškai nuo manęs užveria savo asmenines patirtis, man atrodo, kad tada mes nelabai susikalbam. Visada kiekviename spektaklyje labiausiai padeda tai, kad bent jau iš pradžių žmonės asmeniškai žiūri į tai, ką jie darys. Bando surasti, kaip perleisti per save, kaip priartinti savo patirtį. Tada gimsta žmogaus analizė, bandymas prisiliesti prie kito žmogaus gyvenimo, o ne tiesiog abstrakčių, hipotetinių situacijų analizavimas naudojantis kokia nors technika, žanro paieška ir t. t. Man atrodo, kad savo kūryboje aš jokiam kitam elementui neskiriu tiek dėmesio, kiek vaidybai. Darbui su aktoriais.
Sakai, kad daugiausia dėmesio skiri darbui su aktoriumi, bet neprašai vadovautis viena konkrečia vaidybine technika. Kas tuomet tai yra, jei ne technika? Supratau, kad svarbus asmeninės patirties įtraukimas. Galbūt turi individualų savo metodą? Nes aktoriui dažniausiai nesaugu eiti „per save“.
Įdomus klausimas. Man atrodo, kad visuose mano spektakliuose aktoriai vaidina panašiai, nes su jais dirbu taip pat. Bet to metodo apibrėžti nemoku. Nėra taip, kad aš atsisėdu prie stalo ir iš karto žinau, ką pasiūlyti. Pavyzdžiui, dabar Šiauliuose pradedu statyti absurdo pjesę ir turiu surasti specifinį vaidybos būdą. Bet dar nežinau, kaip tai padaryti. Seku intuicija. Naudoju pokalbį kaip gidą. Tiesa, yra vienas metodas, kurį naudodavau iki šiol: daug kalbu statydama spektaklį, lyg tai būtų filmas. Jeigu filmuotume, kaip viskas atrodytų? Tarsi naudojant atsitraukimo efektą. Galima įsivaizduoti, kad privažiavo kamera, nors jos ir nėra iš tikrųjų.
Man atrodo, kad tai labiau pasiteisina, kai dirbi su patyrusiais aktoriais. Savo patirtis jie sujungia su tavo pasiūlymais, ir gimsta nauja kokybė. Spektaklyje „Fossilia“ jaučiu skirtumą tarp vyresnių ir jaunų aktorių. Man susidarė įspūdis, kad jauniesiems aktoriams pritrūko vaidybinių nuorodų.
Labai įdomu, kad jauni ir vyresni aktoriai visiškai kitaip supranta, kas yra organika. Jie vieni iš kitų švelniai juokdavosi, kad tau čia organiška, man čia – neorganiška. Ėmiau svarstyti, kas atsitiktų, jei jaunieji aktoriai „gautų“ griežtesnę arba ryškesnę formą? Manau, kad galėtų būti blogiau. Jaučiu, kad jie kratosi įprastos vaidybos.
Pabaigoje norėčiau grįžti prie miesto. Ar egzistuoja miestas, kurį norėtum aplankyti arba sukurti scenoje?
Realus miestas, kuriame nebuvau, yra Portas. Norėčiau pabūti ant paties krašto. Pagalvoti, kiek daug už nugaros – visas žemynas. O nerealus miestas – na, aš tikiuosi, kad praeis kažkiek laiko, ir aš vėl turėsiu ką papasakoti apie Vilnių. Po „Jauno žmogaus memuarų“ jaučiuosi savo Vilnių išsėmusi. Ir tas vaikystės vietas. Nesinori jų vėl tempti į sceną, nes jos jau ten buvo.
—–
„Teatro žurnalas“, Nr. 29
