Ko gero, patraukliausias „Šok, Edita, šok“ aspektas yra tas, kad veiksmas vyksta 10-ajame dešimtmetyje. <...> Kūrybinė komanda iš Rimanto Kmitos romano išsunkė visą įmanomą nostalgiją.
Pažiūrėjus Vilniaus senajame teatre pristatytą „Jermą“, neapleidžia jausmas, kad režisieriaus Artūro Areimos ir spektaklyje vaidinančių moterų aktorių požiūriai į kūrinio problematiką nebūtinai sutampa.
Telenovelė žymi ne tiek vaidybos raišką, kiek meksikietišką estetiką, paveikiausiai atsiskleidžiančią charakteringuose kostiumuose. <...> Kauno „Figaro vedybos“ turi parako – to užtaiso, dėl kurio įdomu žiūrėti operą.
Režisieriaus Karolio Kaupinio spektaklyje „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ sugyvena nusilenkimas Lietuvos teatrui ir kandi pašaipa. Švelniai gelianti, bet tikrai ne pikta.
Istoriniai įvykiai, sumišę su asmenine patirtimi, kūrinį paverčia daugiasluoksniu, įdomiu, įtraukiančiu. Čia viskas pajungiama ne istorijos apžvalgai, o apeliavimui į dabartinę sąmonę, į neakivaizdžiai tebesitęsiančius įvykius.
Sudėtingas, emociškai sunkus ir netgi liūdnas „miške“ yra savalaikis ir labai reikalingas kūrinys – juk ne tik ekologiniu ar istoriniu požiūriu miškas jau seniai nėra savaiminė, nekintanti duotybė ar prieglobstis.
Tarsi tris valandas stebėta įtampa ir keistumas niekur nebūtų nuvedęs. Tarsi atgauti vardą, susigrąžinti save ir teisę į savo netobulą gyvenimą būtų nesvarbu. O jeigu tai nesvarbu – kam tuomet iš viso statyti šią pjesę?
„Kastuko“ vaizdo projekcijos ir muzikiniai intarpai tikslinei spektaklio auditorijai leidžia pajusti, kad tikrosios kultūros vertybės nesensta ir netampa gėdingos – jos laiko erdvę, kurioje kuriame šiandien.
Spektaklis primena menininko atminimui skirtą ritualų parodą, kurioje lankytojas nuo vieno vizualinio kūrinio keliauja prie kito lydimas išraiškingos, žanriškai ir ritmiškai priderintos muzikos bei poetinių, garsinių epigrafų.
