Didžioji dalis Kauno publikos, galima numanyti, su nekantrumu ir tam tikra intriga laukė mūsų scenon sugrįžtančio režisieriaus Artūro Areimos. Žvelgiant retrospektyviai, nors teatro kūrėjo režisūrinis debiutas įvyko Vilniuje, tačiau netrukus, 2009 m. atvykus į Kauną, skleidėsi itin produktyvus jo kūrybinis etapas. Nuo Friedricho Schillerio pjesės inscenizacijos spektaklyje „Laimingi“ (tuometiniame Kauno valstybiniame dramos teatre), paskui to paties dramaturgo kūrinio interpretacijos „Plėšikuose“. Pastarasis darbas dažnai laikomas tam tikru lūžio tašku, vedančiu į drąsesnius Areimos režisūrinius eksperimentus, tuo laiku palaipsniui jam pradėta klijuoti teatro maištininko ar net chuligano, griovusio nusistovėjusias tradicijas, etiketė. Pastatymus dabartiniame Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) lydėjo pedagoginis darbas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) vaidybos studijų programoje, spektakliai kurti bendradarbiaujant su teatru „Mens publika“ bei VDU teatre. Šiuo laikotarpiu, 2013 m., sceną išvydo ir išties puiki Jeano-Paulio Sartreʼo novelių sceninė adaptacija, sumaniai, organiškai sujungianti du autoriaus kūrinius „Herostratas“ ir „Intymumas“.
2014 m. režisierius įkūrė autonomišką savo vardo teatrą (AAT), dalis jame sukurtų spektaklių, pasižyminčių tam laikui drąsia raiška – kūno fiziškumu, emocionaliai plūstančiais keiksmažodžių srautais, naujomis klasikos interpretacijomis – pasiekė ir Kauno žiūrovą. Pasitelktos ir kiek netradicinės erdvės, pavyzdžiui, monospektalis „Nevykėlis“ rodytas tuo metu dar gyvavusioje POST galerijoje, „Ričardas II: Post factum“ (pagal Shakespeareʼą) vyko universiteto fojė ir kitose erdvėse.
Vėliau Areima kūrybą plėtojo Vilniaus scenose, produktyviai kūrybines vizijas, eksperimentus ir režisūrinį braižą formavo savo teatre. Taip pat rezidavo gimtojo miesto Valstybiniame Šiaulių dramos teatre, kuriame 2017 m. išleido premjerą „Kasykla“ (pagal Michalo Walczako pjesę). Jau nuo pirmųjų spektaklių sulaukęs dėmesio, teatro kūrėjas įsitvirtino kaip ryški figūra ne tik Lietuvos teatre, bet savo spektaklius pristatė ir tarptautinei publikai užsienyje. Stebint pastarojo laikotarpio režisieriaus darbus AAT („Klamo karas“, „Antikristas“, „Testas“, „Faust is Dead“ ir kt.), kurių dalis dar kiek primena apie kadaise jam klijuotą maištininko etiketę, o kita dalis, net prisimenant kino klasiką, šiek tiek ir „maištininką be priežasties“, tačiau jo bendradarbiavimą su valstybiniais teatrais galima matyti kaip kitokį, demonstruojantį nuosaikesnius kūrybinius sprendimus. Apie kitokius kūrybos procesus priešpremjeriniame interviu užsiminė ir pats Areima. Tik galima svarstyti, ar tas „kitoks“ kūrybinis procesas reiškia: tam tikrą kompromisą, organiškai kylančius sprendimus dirbant su nauja kūrybine komanda, aktorių trupe, ar vis dėlto išėjimą iš komforto zonos, kurį taip dažnai savo spektakliais žiūrovams siūlo pats režisierius, – galbūt tai yra savęs išbandymas, iššūkis, kurį kartkartėmis vis tik norisi sau iškelti?
Pamenu kelis Areimos spektaklius, statytus Panevėžyje – Juozo Miltinio dramos teatro scenoje. 2018 m. sukurtame „Pabudime“ (pagal Antaną Škėmą) svarbiu elementu tapo režisieriaus ir šviesų dailininko Eugenijaus Sabaliausko sukurta scenografija, žiūrovus įtraukusi į kūrinio atmosferą, pastatymą lydėjo intensyvus, dinamiškas ritmas, kuriamas vizualinių ir vaidybos priemonių sinteze. Taipogi atmintyje įstrigo „Fizikai“ (pagal Friedrichą Dürrenmattą), kuriame buvo įtraukta nemaža dalis trupės aktorių, taip pat ir vyresnioji karta, o greta literatūros kūrinio pasitelktas ir paties teatro bei aktorių biografijų leitmotyvas.
Taigi per pastarąjį dešimtmetį itin produktyviai dirbęs režisierius, išgryninęs gana atpažįstamą stilių bei jį dominantį temų lauką, neretai pasižymintį ir tęstinumu, sugrįžo į Kauną, į NKDT, su solidžios apimties spektakliu „Dviejų Korėjų susijungimas“. Prancūzų dramaturgo Joëlio Pommerat kūriniuose, atrodytų, analizuojamos visiems gerai pažįstamos temos, tačiau.... pasitelkiant specifišką formą, struktūrą, demonstruojant kone detektyvišką azartą, siekiant ištirti pasirinktą temą, reiškinį skirtingais pjūviais, čia dėmesys sufokusuojamas į mažas detales – fragmentus, tarsi žibintuvėliu apšviečiant vieną ar kitą aspektą. Pommerat yra taip pat ir režisierius, jo tekstai kuriami scenoje, o ne ateina iš knygų (nors intertekstų, nuorodų į jas taip pat rasime), todėl jis save vadina „spektaklių rašytoju“. Pjesėje „Dviejų Korėjų susijungimas“ tyrinėjama meilės sąvoka pasitelkiant fragmentiškas situacijas, paviršiun iškeliant gal ir įprastus, dažnai apeinamus, bet reikšmingus klausimus. Nagrinėjama kaip skirtingi žmonės suvokia ir išgyvena, perteikia ir (ne)geba iškomunikuoti meilę, kaip susitikę prieštaringi poliai nesusikalba, nors, rodos, kalba apie bendražmogiškus dalykus. Pjesės veikėjai reprezentuoja visuomenės „santrauką“ – įvairius mikrokosmosų variantus. Ši pjesė sudomino ir kitus Lietuvos teatro kūrėjus: 2018 m., Klaipėdos jaunimo teatre režisierė Kamilė Gudmonaitė pristatė savąją versiją spektakliu „Dvi Korėjos“, o praėjusiais metais, pjesės pavadinimą atkartojančio spektaklio premjerą – režisierė Monika Klimaitė.
Naujausios, kaunietiškos premjeros režisierius Artūras Areima teigia: „Tai gera, universali pjesė apie meilės rūšis, porūšius, apie tai, kaip šis jausmas skleidžiasi skirtingomis spalvomis“. Pjesėje užfiksuota keliasdešimt scenų, leidžiančių fragmentiškai pažvelgti į skirtingą meilės, tarpusavio santykių reprezentaciją, tai daryti be išankstinio nusiteikimo, konteksto ar kitokio situacijos pažinimo, tarsi netikėtai atsivėrus kokios nors institucijos ar privataus buto durims. Scenoje išvystame, berods, 19 skirtingų scenų, kuriose skleidžiasi platus santykių variacijų ir išraiškų spektras, išlaikoma kinematografiška pjesės struktūra, kurią dargi nužymi ir vizualiniai sprendimai – ekrane pristatomi mini-istorijų pavadinimai, nuolat vyksta scenovaizdžio kaita. Scenografo Olesio Makukhino, vaizdo dailininko Kristijono Dirsės ir šviesų dailininko Juliaus Kuršio dėka šiuos intensyvius pokyčius matome, drįstu teigti, preciziškai sklandžius. Mobili scenografinė konstrukcija transformuodamasi žiūrovo akyse jam atveria vis naują personažų gyvenimą, su jį reprezentuojančiais reikiamais, bet nepertekliniais atributais. Kostiumų dailininkė Valdemara Jasulaitytė personažų vizualizavimui ieškojo charakteringų sprendimų; kaip minėjo pati menininkė, ji siekė, kad nebūtų „aštrių kampų“, personažų kostiumais norėta perteikti tarsi tam tikrą nušlifavimo įspūdį.
Sprendžiant iš scenoje matyto kūrybinio rezultato – komunikacija su gausia aktorių trupe (net 22 aktoriai) pavyko: režisūriškai suvaldytos ir pajungtos bendrai spektaklio koncepcijai daugumos aktorių stipriosios pusės, apgalvoti jiems skirti personažai, jų charakteristikos. „Dviejų Korėjų susijungime“ personažus kūrė NKDT aktoriai: Andrius Alešiūnas, Arnas Ašmonas, Eugenija Bendoriūtė, Mantas Bendžius, Deividas Breivė, Tomas Erbrėderis, Martyna Gedvilaitė, Vilija Grigaitytė, Motiejus Ivanauskas, Gytis Laskovas, Liubomiras Laucevičius, Kamilė Lebedytė, Vaidas Maršalka, Pijus Narijauskas, Miglė Navasaitytė, Inesa Paliulytė, Goda Petkutė, Dainius Svobonas, Sigitas Šidlauskas, Ugnė Žirgulė, Ridas Žirgulis, taip pat prie kauniečių aktorių komandos prisijungė Monika Poderytė, nuolat kurianti vaidmenis Artūro Areimos teatre. Scenoje šiems aktoriams tenka „įsivelti“ į skirtingas istorijas, o žiūrovams stebėti besikeičiančius charakterius, jų atspalvius.
Spektaklyje publika įtraukiama į intensyvų skirtingas emocijas, nuotaikas keliančių scenų sūkurį. Spektaklį pradeda kiek formalus, bet tuo pačiu ir sentimentalus dviejų veikėjų pokalbis apie trūkinėjantį ryšį, meilės nebuvimą. Po kurio netrukus pasipila kriminalo įkalčių dangstymas, įvairiausi konfliktai, praeities poelgių interpretacijos, nuoskaudų aiškinimasis ar dabarties patirčių dramatizacijos. Reflektuojami santykiai tarp esamų, buvusių mylimųjų, tarp draugų; tiriami kontroversiški ryšiai su vaikais; meilė matuojama žodžiais arba piniginiais vienetais; vieni ryšį siekia išsaugoti, kiti nukirsti. Aštrių temų ir subtilesnių potemių čia yra daugybė, bet visos jos analizuoja tam tikrą problemą, situaciją, klausimą – su dauguma jų bendražmogiškai, galbūt ir asmenine patirtimi turėtų būti nesunku tapatintis šiuolaikinės visuomenės atstovams.
Turbūt viena komiškiausių scenų pasakoja apie vestuvinį fiasko, kurį patiria aktoriaus Motiejaus Ivanausko kuriamas Jaunikio personažas dėl savo praeities „nuotykių“ su nuotakos seserimis. Šioje istorijoje išties efektingai, nors itin trumpai scenoje blyksteli Deivido Breivės komentarai, skirti šiai melodramatinei situacijai įvertinti. Manto Bendžiaus kuriamo Šventiko sutrikimas nelegaliuose santykiuose sėkmingai kontrastuoja su savo rankose galios svertus turinčia Eugenija Bendoriūte. Itin estetiškai apipavidalinta, su ypatingu jautrumu artumo ryšį transliuoja Liubomiro Laucevičiaus ir Vilijos Grigaitytės kuriamų personažų istorija.
Antrojoje spektaklio dalyje tvirtai į sceną žengia aktorių Sigito Šidlausko ir Dainiaus Svobono duetas, energingai demonstruojantis komplikuotą santykį, vietomis kupiną ir ciniško pasitikėjimo savo prisiminimų versijomis, kurios klampina į nesusikalbėjimą. Pijaus Narijausko Gydytojo ir Miglės Navasaitytės kuriamos psichikos sutrikimą turinčios, kūdikio besilaukiančios Pacientės dialogas sugrąžina rimtį, atgręžia į aktualią problemą. Vaidas Maršalka, Monika Poderytė dėmesį fokusuoja į šeimos dramą – (ne)egzistuojančių vaikų meilę. Įsitvertų principų „kainą“ įtaigiai reflektuoja Goda Petkutė ir Tomas Erbrėderis. Viena jautriausiai, įtaigiausiai perteiktų istorijų – aktorių Gyčio Laskovo ir Martynos Gedvilaitės – kalba apie tai, kas bene baisiausia gali nutikti, kai dingsta atmintis, kai nebegali atpažinti net savo mylimojo, šeimos, – kasdien kartojasi žymiojo filmo „Švilpiko diena“ (rež. Haroldas Ramisas, 1993) efektas, kai kasdien savąjį gyvenimą vis tenka pažinti iš naujo.
Personažų istorijose esama ir integruotų nuorodų apie teatro gyvenimą. Vienas iš Arno Ašmono kuriamų veikėjų, netikėtai įsibraunantis į kitos poros pokalbį, buvęs vyras prisistato kaip Konstantinas Stanislavskis ir savo trumpą vizitą užbaigia komentaru: „kai prieš dešimt metų išėjau, pamiršau pasakyti svarbų dalyką, mano sistema neveikia“. O kitoje istorijoje išnyra žymioji Antono Čechovo „Vyšnių sodą“ (kurį Areima šioje scenoje statė 2013 m.) žyminti mintis: „Mes geriame arbatą, o tuo metu dūžta žmonių likimai“. Šiais teatriniais intarpais, galima numanyti, režisierius primena apie savo santykį su teatro tradicijomis, kurių vis nepamirštama, bet siekiama konvertuoti į šiuolaikinį pavidalą.
Kompozitorius Mantvydas Leonas Pranulis siekė varijuoti spektaklio nuotaikomis, atmosfera, pildyti jį muzikiniais komentarais, autoriniais kūriniais. Kai kuriuos jų aktoriai ir gyvai atlieka scenoje. Nors kuriamas bendras įspūdis atrodo pagrįstas, tačiau atskirose atlikimo dalyse buvo galima nugirsti tam tikro „nesuvedimo“, galbūt aktoriai-atlikėjai dar nenušlifavo savo pasirodymų, bet spektaklis juk gyvas, augantis, tad galbūt ateityje bus galima išgirsti sklandesnį rezultatą.
Visą spektaklio vyksmą palydi kino medijos: kiekvieną pasakojamą istoriją, mizansceną sekė kino kamera, kurios dėka, mes, žiūrovai, matome ne tik gyvai vaidinančius aktorius, bet ir stebime juos ekrane, kartais stambiu planu, fokusuojant žvilgsnį į detales, parinktais rakursais ar kt. Keturių valandų trukmės spektaklyje ne kartą kilo klausimas, kodėl vis žvilgsnis krypsta į ekraną, o ne į čia ir dabar gyvai savo personažus reprezentuojančius aktorius? Galbūt tai nulemia ir taikyto apšvietimo būdas, nes ne visuomet jis buvo nukreiptas į tuo metu istorijos epicentre esantį, verbalinį turinį transliuojantį aktorių; o gal tai yra tiesiog mus užvaldžiusių technologijų-ekranų nuolatinio vartojimo pasekmė? „Dviejų Korėjų susijungimas“ yra fragmentiškas, gal kiek ištęstas, tačiau sugebėjęs sukurti išbaigtumo įspūdį kūrinys, kuris, tikiu, neliks nepastebėtas ir Kauno publikos.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
