Vieno klausimo klaipėdietei choreografei, šokėjai, šokio pedagogei Agnijai Šeiko taip ir neuždaviau. Pamiršau. Norėjau pasiteirauti apie kone visuose interviu iš jos lūpų nuskambančias su likimu, fataliniais gyvenimo ar profesiniais vingiais susijusias istorijas. O gal, kai esi savo – šiuosyk šokio – kelyje, kiekvienas žingsnis, rodos, diktuojamas iš aukščiau? Tada ir klausti nereikia. Belieka klausytis judesį ar miesto politiką, kūrybos vizijas ar iššūkius, prasmingus susitikimus su žiūrovais paliečiančių pasakojimų ir žinoti: viskas yra taip, kaip turi būti.
Dialogo svarba
Tema jautri, bet būtina paliesti. Uostamiestyje panaikinta Kultūros ir meno taryba, priimta nauja projektų vertinimo tvarka. Klaipėdos kultūros bendruomenė, kurios nuotaikos pastaruoju metu, švelniai tariant, nekokios, pajuto iš Liepų gatvės dvelktelėjusį šaltį. Kokios mintys verda galvoje?
Jų daug ir visokių. Be galo gražu, kai mieste gyvena žmonės, kurie už jį „serga“. Mes visi turime siekti sukurti bendrą urbanistinę erdvę, kurioje galėtume jaustis esantys vertingi, laisvai kalbėtis. Juk prieš dažydami sienas savo namuose diskutuojame, kokios spalvos jos turėtų būti. Ieškant sprendimo, gali kilti konfliktų, bet juk niekas nieko nepasmerkia. Ta diskusija, į kurią reikėtų įtraukti įvairias bendruomenes, savo sričių profesionalus, tiesiog miestiečius, net padėtų spręsti opias Klaipėdos problemas. Naudą pajustų visi. Gerai pasakė mano bičiulė archeologė – na, nejau negalime kalbėtis?..
Kol kas socialiniuose tinkluose matyti vien menininkų vedamas monologas.
Kad bendruomenė reaguoja, nieko keisto. Vadinasi, žmonėms rūpi. Sunerimčiau, jei būtų priešingai. Visais amžiais valdžios ir kultūros lauko atstovų santykis buvo specifinis. Tai normalu. Normalu ir tai, kad menininkai savo jautriomis antenomis skenuoja ir išreiškia nuomonę, pasisako griežčiau. Tik ta kritika nėra nukreipta tiesiogiai į vienus ar kitus asmenis. Tiesiog norisi dialogo ir demokratijos principais grįstų procesų, leidžiančių kalbėtis, ar žadami priimti sprendimai pavykę, ar ne, geri jie, ar nelabai. Ir net jei kyla konfliktas, nieko tokio.
Baimės pojūtis
Juolab kad to konflikto baigtis gali lemti menininkų išlikimą?
Pinigų klausimas net nėra esminis. Tokia jau ta Europoje nusistovėjusi sistema, kai kūrėjams lėšos paskirstomos dalyvaujant konkursuose: vieną kartą pasiseka vieniems, kitą kartą – kitiems. Ne dėl finansų pasipiktino menininkai – susirūpinta pačia kultūrine Klaipėdos situacija. Esminis dalykas – kultūrinį miesto lauką matyti kaip galima labiau depolitizuotą. Ir neraminančių signalų jau yra. Ne taip seniai Kauno menininkų namams uždraudė vykdyti projektą, susijusį su LGBT. Mes galime sutikti, galime kritikuoti, bet cenzūruoti… Štai tada ir kyla pavojus reikštis asmeniniam tam tikrų žmonių požiūriui.
Klaipėdos kultūrininkai sunerimo ne dėl to, kas gaus pinigus ar liks be jų, o pajutę meno lauko įvairovei ir aukštam meniniam lygiui atsiradusią grėsmę. Kartais ima atrodyti, kad uostamiesčio kultūros bendruomene nepasitikima. Nors, pavyzdžiui, Šeiko šokio teatras ne vieną projektą dedikavo būtent Klaipėdai, į ją pakvietė dirbti užsieniečius menininkus, būrė ir įtraukė vietos bendruomenes. Stengiamės daryti viską, kad mūsų miestas būtų išskirtinis ir gyvas, dirbame būtent jam ir jo žmonėms. Jei vietinė valdžia galvoja, kad tam tikri procesai nėra reikalingi, ko gero, tokį požiūrį reikia priimti ir savo kūrybai ieškoti kitų kelių.
Nuskambėjo žodis „priimti“. O gal reikėtų kilti į mūšį? Ar vis dėlto bergždžias tai reikalas?
Iš prigimties esu kovingas žmogus, bet kol kas situaciją stebiu. Batalijos atima daug jėgų ir laiko, energija nukeliauja ne ten, kur reikia. Imu galvoti, galbūt mano kova ir yra kurti toliau, nepaisant esamos situacijos? Nežinau. Visada džiaugdavausi, kai, kalbant apie netradicinius sprendimus, inovatyvias programas, Klaipėda žingsniu lenkdavo Vilnių ar Kauną. Apskritai mūsų mieste menininkai galėdavo laisvai komunikuoti. Dabar tarsi justi išgąstis. Bijoti savo mieste – ir apskritai bijoti – nėra gerai. Net jei klysti. Juk nė vienas nesame pažymėtas tiesos nešėjas.
O kažkada Klaipėdai buvo pranašauta tapti antruoju Amsterdamu.
Ir kieno ši idėja? Šviesaus atminimo Leonido Donskio. Jo uostamiesčio vizija buvo labai ambicinga. Deja, tam tikru metu L. Donskio miestui nebereikėjo. Nepriėmė Klaipėda šios asmenybės. Toks praradimas – jau nekalbu apie jo išėjimą – atrodo neįtikėtinas. Beje, dar šiandien rytą jį prisiminiau ir pagalvojau: jei anuomet tokio žmogaus neliko Klaipėdoje, ką galime mes?
Vis dėlto nyderlandiškų, vakarietiškų sėklų po studijų Roterdame į Klaipėdą atvežėte ir sudaiginote. Nepavyko politikams, pasisekė jums.
Taip vyksta visame pasaulyje. Be abejo, politikai turi atlikti savo darbą, bet gyvastį, naujas idėjas dažniausiai atneša kiti.
Laimės anatomija
Iš Klaipėdos trumpam persikelkime į Saulės miestą, kur lapkričio pabaigoje Šiaulių valstybiniame dramos teatre pristatėte spektaklį „Laimės žodynas“. Kurti, net jei galva ūžia nuo pašalinių problemų, vis dar džiaugsmas?
Taip. Tebėra. Didžiausias. Nežinau, kas turi įvykti, kad kūrybos procesas – tame giluminiame, esminiame sluoksnyje – taptų kančia. Bet džiugina ne tik tai. Pastaruosius kelerius metus Lietuvos dramos teatruose vyksta teigiamas poslinkis – į scenas įsileidžiama vis daugiau šokio pasaulio atstovų. Šiaulių dramos teatro meno vadovę Nomedą Šatkauskienę laikau puikiu pavyzdžiu, kaip skenuoti europinį teatro lauką, įžvelgti naujausias tendencijas, ieškoti būdų dar labiau atverti trupę. Nomeda jau seniai norėjo bendradarbiauti su mumis. Galiausiai vieną dieną pasiūlė sukurti spektaklį apie laimę.
Rodos, gerokai patyrinėtas objektas?
Pirma mano reakcija buvo panaši – tarsi banali tema. Tarsi. Galiausiai į komandą pakviečiau dramaturgę Sondrą Simaną, dizainerę Sandrą Straukaitę, scenografę Sigitą Šimkūnaitę, savo šokėjus. Mūsų komanda ir 16 šiauliečių aktorių, kurių santykis su judesiu, beje, labai skirtingas, kibo į darbus kūrybinėse laboratorijose, kuriose ir gimė mintis sukurti laimės žodyną. Jis lyg labai apibrėžia, apeliuoja į lingvistiką, žodžiu paremtus dramos teatro principus, bet scenoje kuriame visai kitą sluoksnį – mums svarbūs santykiai, susitikimai, individualūs ir kolektyviniai patyrimai. Šiose būsenose ir levitavome. Šiauliuose patyriau ne vieną laimės akimirką. Atrodo, karų, vietinės politikos ir niūraus rudens akivaizdoje buvau patekusi į jėgų suteikusią oazę.
Ar kurdama spektaklį įvardijote sau, kas pagaliau ta laimė?
Vargu, ar egzistuoja aiškus atsakymas. Iš esmės laimė yra apie akimirką. Kažkas atsiranda, blyksteli – įvyksta kontaktas – ir išnyksta. Visas gyvenimas toks. Kaip tai Merei Popins, kuriai pasisuko vėjas.
Stovėjimas ant slenksčio
Ir tie ryšiai, susitikimai – su savimi, kitais, istorija – be galo svarbūs. Jūsų kūrybai apibūdinti dažnai vartojamas saviarcheologijos terminas. Apskritai žmogus jums nesvetimas visomis to žodžio prasmėmis. Į savo spektaklius įtraukiate miesto bendruomenę, senjorus, neįgaliuosius, nagrinėjate socialiai jautrias temas. Ką per ilgus kūrybos metus, kasinėdama giliausius sluoksnius, sužinojote apie žmogų?
Išties judesys, ypač, jei jis atliekamas neprofesionalo, gali padėti nuskaityti žmogų ir pasakyti viską. Jokia paslaptis, apie tai šneka ir psichologai, šokis, kūno kalba yra natūraliausios mūsų būsenos, dažnai atskleidžiančios net tai, ko patys nesame įsisąmoninę. O žmogus?.. Mano supratimu, tai nuolat besikeičianti esatis, niekada nenustojanti judėti kreivė. Nors sakoma, kad iš principo išliekame tokie patys, su šiuo teiginiu iki galo nesutikčiau. Taip, galbūt pamatiniai dalykai nekinta, bet, kad ir kaip ten būtų, jei jau esame kelionėje, ji mus transformuoja.
Vieni dar sako, kad esame skirtingi, kiti akcentuoja panašumus.
Nors mūsų nuomonės, požiūriai, patirtys nevienodos, labiau tikėčiau antru variantu. Žinoma, kai pradedi galvoti apie vykstančius karinius konfliktus, šia mintimi gali suabejoti, rodos, su kai kuriais žmonėmis nesieja niekas, bet – gal ir naiviai – vis dėlto noriu tikėti kažkokiame pamatiniame taške įvykstančiu susitikimu, susiformuojančia bendryste.
Tokių tyrėjų bus ir ateityje. Kaip galvojate, ką jie pasakys apie dabartinius žmones? Kokį šokį atras?
Turbūt mus jie matys kaip išgyvenusius didelių virsmų laikotarpį, stovėjusius ant slenksčio, gal net bedugnės. Žinoma, žvelgiant iš istorijos perspektyvos, pokytis yra amžinas, visos kartos jį patiria. Bet, man atrodo, dabar ta pereinamoji būsena itin ryški. Jaunoji karta pasaulį suvokia kardinaliai skirtingai, tokio didelio atotrūkio nuo savo tėvų, senelių, kaip dabartiniai paaugliai, nejautėme. Gal todėl mes, vyresni, šių dienų pasaulyje esame kiek pasimetę, sunerimę. Ir pati dažnai iš naujo grįžtu prie vertybių, giluminių prasmių, vėl ir vėl apmąstau tam tikrų dalykų svarbą.
O šokis… Manyčiau, jį įvardys kaip labai įvairų. Jei norime apibendrinti baroko, renesanso ar net XX a. šokį, tapome labai aiškų, nesunkiai išskiriamais bruožais pasižymintį paveikslą. To, kas šokio pasaulyje vyksta dabar, neįmanoma sudėti į vieną apibrėžimą. Ko gero, toks ir jo išskirtinumas – jis nevienalytis, negrynas. Šiuolaikinis šokis labai individualizuotas, byloja įvairiomis temomis, taiko plataus spektro raiškos priemones, jo forma nebeturi aiškių rėmų. Nors, ko gero, kažkada į scenas grįš ir švarus, grynas judesys. Juk viskas gyvenime sukasi ratu.
Tvarumo tendencijos
Šokio pasaulyje ir apskritai teatre tobulėja technologiniai įrankiai, pagalbinės priemonės, atsirandi vis naujų smulkių žanrų. Numarinus autorių, rodos, gyvename laikais, kai tik tiek ir gali stebinti, visa kita tėra jau sukurtų dalykų interpretacijos. Žmogaus kūnas dar gali parodyti kažką, ko niekada nematėme?
Susimąstau apie tai. Turime tokias duotybes, kokias turime. Faktas, kad trečia koja žmogui neišaugs. Nežinau, ar fizinės galimybės, šokio technika gali vystytis dar labiau. Vos prieš 30 metų niekas nejudėjo kaip dabar – kai kurie baleto šokėjai šiandien sukasi panašiu į čiuožėjų ant ledo greičiu. Išvystytos metodologijos kūną paruošė ir išlavino taip, kad, rodos, pasiekti visi įmanomi limitai.
Kas lieka choreografams ir šokėjams?
Jie vis dar gali atrasti autentišką šokio kalbą, unikalų savo braižą, kai pats judesys jau nėra esminis dalykas. Bet į šokio novatoriškumo klausimą galima pažvelgti ir kitu kampu – per ekologijos, tvarumo prizmę. Apie tai daug kalbama dabar vykstančiuose seminaruose, konferencijose. Išgyventi norintys menininkai tarsi įkinkyti į sistemą, verčiančią nesustojant kurti vis kažką naujo. Ir šis nenutrūkstantis ratas yra spąstai. Kaip iš jų ištrūkti, nežinau.
Kokios teorinės išeitys siūlomos?
Kurti tvariau. Per metus pristatyti ne tris, o vieną premjerą. Ar vieną per dvejus metus. Tokia sistema leistų kūrybinius sumanymus ištobulinti, į juos pažvelgti giliau. Kartais meną galima prilyginti greitajai madai. Visi kepa, kepa, kepa. Tarsi esi priverstas. Jei nepasirodys naujas spektaklis, apie tave pamirš, prarasi auditoriją, iškrisi iš konteksto. O tam tikrus sprendimus jau priima ir prancūzai, ir airiai, ir kitų šalių atstovai. Menininkams skiriamos išmokos, kad per ilgą idėjoms subrandinti skirtą kūrybinį laikotarpį nereikėtų eiti plauti indų. Aišku, yra ir kitas aspektas. Prašydami tokios paramos, menininkai save lyg pozicionuoja kaip privilegijuotus. Kitų specialybių atstovams tai gali atrodyti neteisinga. Bet tai sudėtingi klausimai. Paprastų atsakymų į juos nėra.
Kritiškumo sindromas
Kažkas meno pasaulio žmones gali palaikyti privilegijuotais, o kai kuriems ir šios meno rūšies gerbėjai atrodo specifiniai. Suprasti šokį – nedeklaratyvų metaforų, simbolių meną – ne taip paprasta?
Mūsų smegenys veikia specifiškai. Joms reikia suvokti, racionalizuoti. Bet koks stebimas reiškinys įjungia analizės mygtuką. Kaip skirtingai matome dalykus, įsitikinau dirbdama su dramaturge S. Simana. Ji, būdama žodžio žmogus, ieško semantinių reikšmių, logiškų jungčių, aš, judesio atstovė, kartais mėgstu atsisakyti kontrolės, kai kuriems procesams tiesiog leidžiu įvykti. Šokis patenka į mažiausiai apibrėžtą lauką. Tai ir jo stiprybė, ir silpnybė. Deja, kartais, nutinka taip, kad į tą teritoriją papuola viskas, bet sykiu nėra nieko.
Vadinasi, reikia mokėti atskirti, būtina lavintis, domėtis?
Taip. Pavyzdžiui, Prancūzijoje net į radikalų šiuolaikinį šokį žiūrima visai ramiai, jis turi savo gerbėjų. Pasirodo, gal nuo 1980-ųjų mokyklose buvo vykdoma šiuolaikinių menų programa. Į pirmą klasę atėję vaikai kurdavo tai šiuolaikinį šokį, tai operą, tai dramos spektaklį. Koks rezultatas? Moksleiviai nebūtinai pasirenka menininko kelią, bet prisiliečia prie kūrybinio proceso, susipažįsta su meno įrankiais, kitaip tariant, tampa išsilavinusiais vartotojais, kuriems šiuolaikinis menas yra natūralus. Bet kiekviena šalis skirtinga, todėl skirtingai reaguoja į kultūrinius reiškinius.
Kokie esame mes?
Teko dirbti su vienu prancūzų choreografu. Po kelių repeticijų dienų jis pagyrė lietuvių atsidavimą, motyvaciją, bet pabrėžė neįtikėtiną kritiškumą vienas kitam. Šie žodžiai privertė apsidairyti – taip ir yra. Daug traumų patyrusi ir, ko gero, nesaugumą jaučianti mūsų visuomenė yra be galo kritiška. Tada ir atsiranda visi tie „aš nesuprantu“. Terpė užaugti susitraukia.
Nors… Ne taip seniai Lazdijuose rodėme spektaklį „Užpustyti“. Po jo vienas moksleivis mano kolegei parašė žinutę ir prisipažino, kad liko toks sužavėtas, jog nori studijuoti šokį. Arba kita istorija, nutikusi mažame miestelyje prie Kryžkalnio. Šokome pagal Algirdo Martinaičio muziką, kuri, reikia pripažinti, tikrai nelengva. Atėjo du akivaizdžiai išgeriantys vyrukai. Pasibaigus pasirodymui, jie bučiavo rankas, sakydami, kad nieko gražiau nebuvo matę. Tada tu pagalvoji: galbūt jie nieko nesuprato – nors gal ir nereikėjo suprasti, – o tiesiog buvo, ir tas buvimas juos palietė. Tokie susidūrimai su žiūrovais – ypatingi.
Šešėlio našta
Nukonkuruoja bet kokius „kryžius“ ar kitus apdovanojimus?
Absoliučiai. Apskritai regionai yra mano meilė. Nuvykusi į juos, išgyvenu prasmingiausius susitikimus, pamatau žmones visiškai tikrus, tokius, kokie jie yra. Pamenu, tokia močiutė po vieno pasirodymo liepė mums pastovėti. Kol laukėme, ji iškasė ir atnešė gėlių sodinukų. Tas gėles ir dabar auginu namie. Gal skambės banaliai, bet tai ir yra didžioji kūrybos prasmė. Žinoma, šokti svarbiose salėse puiku. Net į apdovanojimus ilgai žiūrėjau kaip į kažką, kas mūsų nevalstybiniam teatrui suteikia stiprybės, tampa įrodymu, kad kuriame ne šiaip.
Vis dėlto egzistuoja ir kita medalio pusė. Štai matai nacionalinėms premijoms nominuojamus menininkus, bet tą pačią akimirką pagalvoji, kad kokiame nors kultūros centre visą gyvenimą atsidavęs dirbo žmogus ir nuveikė nuostabių dalykų. Deja, jis nėra toks matomas, kaip kuriantieji didžiosiose scenose. Puikiai suprantu sudėtingumą būti šešėlyje. O juk kiekvienas kultūros lauko atstovas yra be galo svarbus, jis – vienos didelės dėlionės dalis.
Dirbti periferijoje, nešti šviesą mažiau mačiusiems, ne tokiems išlepintiems žmonėms, juos edukuoti – gal net dviguba prasmė. Sykiu – iššūkis. Lengva, kai esi dėmesio centre, viskuo aprūpintas. Jaučiate, kad ne visada komfortiškos sąlygos užgrūdina?
Kadaise Sporto rūmuose rodė belgo Jano Fabre´o spektaklį, kuriame scenografijai sukurti buvo panaudota labai daug gyvų gėlių. Pamenu, tada Benas Šarka atsiduso: duotų man tokį finansavimą. Negali nesutikti. Ko gero, jis realizuotų kažką dar įspūdingesnio. Tokie momentai priverčia susimąstyti. Iš vienos pusės, imi savęs klausti, kiek gali būti kūrybingas, kai turi labai ribotas galimybes: jokia paslaptis – limitai kartais tampa stimulu atsirasti įdomiems dalykams. Kita vertus, to paties Beno atvejis. Unikalus žmogus. Kokius rezultatus pamatytume suteikę daugiau finansinės laisvės? Ir kiti pavyzdžiai. Šeiko šokio, Klaipėdos jaunimo, Taško teatrai. Kas būtų, kur galėtume nukreipti potencialą, jei nereikėtų galvoti, kaip susimokėti už salės nuomą ar spręsti kitų buitinių problemų? Ko gero, išloštų visi.
Pokyčių nuojauta
Artėja metų pabaiga [pokalbis parengtas 2023-ųjų gruodį, – MF redakcijos pastaba]. Šeiko šokio teatras visada pateikia staigmenų, naujų formų, idėjų. Ką žadate įgyvendinti 2024-aisiais ar dar tolesnėje perspektyvoje?
Ir toliau norime dirbti su bendruomenėmis, į kūrybinius procesus įtraukti įvairius žmones. Galbūt tuo užsiimti kitose Lietuvos vietose. Dar vienas mūsų tikslas – gręžtis į vyresnius šokėjus, tiek kalbant apie mūsų trupę, tiek kuriant su kitų miestų atstovais. Šie iki šiol pedagoginį darbą atliekantys, bet savo norus į šoną nustumiantys žmonės tiek daug paaukojo šokiui. Norisi atiduoti jiems duoklę.
Labai tikiuosi, kad tęsime Klaipėdos ir Prancūzijos ryšius stiprinantį projektą „KlaipėDAnse“. Žinoma, ir toliau kursime spektaklius netradicinėse erdvėse.
O jie puikiai įvertinti, labai pamėgti.
Taip, bet mūsų sėkmė ir kitus paskatino įgyvendinti panašius sumanymus. Nesupraskite klaidingai, tai puiku. Tik vis dėlto turėsime ieškoti naujos kalbos, kitų tokių pasirodymų formų. Tarp kitko, norime į Neringą grąžinti su Pinos Bausch šokėju kurtas „Klajojančias kopas“ ir pasirodymą pritaikyti Smiltynei. Apskritai sena mano vizija – Klaipėda kaip stiprus ir vientisas regionas, į kurį įeina ir Kuršių nerija bei Palanga. Taigi, turint omenyje, kad esame savotiškoje tranzicijoje, laukia daug naujų dalykų.
Baisu?
Kaitos etapas, nors ir nelengvas, visada įdomus.
—–
Vizitinė kortelė
Agnija Šeiko gimė 1977 m. Klaipėdoje.
1996-2001 m. studijavo choreografiją Klaipėdos universitete, 2003-2005 m. – Roterdamo šokio akademijoje „Codarts“.
2005 m. įsitraukė į menininkų grupės „Žuvies akis“ ir jos rengiamo tarptautinio šiuolaikinio meno festivalio „Plartforma“ veiklą.
2012 m. su bendražygiais choreografu, šokėju Petru Lisausku ir prodiusere Goda Giedraityte įkūrė Šeiko šokio teatrą ir tapo jo meno vadove bei direktore.
A. Šeiko yra sukūrusi daugiau nei tris dešimtis šiuolaikinio šokio ir muzikinių spektaklių, nuolat dalyvauja projektinėje, edukacinėje veikloje, dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto Šokio katedros studentams.
Choreografė daug kartų nominuota ir įvertinta regioniniais, nacionaliniais apdovanojimais. 2016 m. jai skirtas Boriso Dauguviečio auskaras, 2019 m. – Vitos Mozūraitės premija, 2020 m. – Vyriausybės kultūros ir meno premija, o 2021-aisiais suteiktas Klaipėdos kultūros magistro titulas. Klaipėdietė ir jos vardu pavadinto šokio teatro kūrėjai ne kartą nominuoti ir apdovanoti „Auksiniais scenos kryžiais“.
Naujausias menininkės įvertinimas – „Auksinis scenos kryžius“, 2022 m. įteiktas už choreografiją šokio spektakliui „Indigo. Das Schliemann Projekt“.
A. Šeiko kūrybiniai darbai išsiskiria tarpdiscipliniškumu, atpažįstama estetika, socialinėmis temomis, formų įvairove. Į dalį choreografinių projektų įtraukiama miesto bendruomenė ir jautrios socialinės grupės. Jos spektakliuose dažnai naudojama gyvai atliekama muzika, skulptūrinės instaliacijos, vaizdo projekcijos. Greta šokio spektaklio žanro A. Šeiko kūryboje – ir šokio operos, performansai, tarpdisciplininiai spektakliai, o šokio ir violončelių muzikos spektakliai bei šokio spektakliai-ekskursijos jau tapo Klaipėdos kultūros vizitine kortele.
