Peizažas tampa performatyvia erdve, kurią pagauna mūsų akis, kai esame pasodinami priešais lauke vykstantį spektaklį. Todėl, kad patirtume meną, nebeužtenka įgūdžio stebėti meną – reikia įgusti stebėti ir kraštovaizdį.
Režisierius Árpádas Schillingas: „Šiuolaikinei cenzūrai naudojamų minkštų poveikio technikų tikslas – savicenzūra. Svarbu sukurti situaciją, kai menininkai patys susipranta, kur yra ribos, ir nereikia jų garsiai įvardyti.“
O gal ir nebuvo jokios režisieriaus koncepcijos, jei spektaklyje tik iškeliamas klausimas? <...> Režisierius praėjus dvejiems metams po repeticijų Nacionaliniame ėmėsi Ibseno pjesės antrąsyk, bet atėjo į repeticijas be režisūrinio sprendimo.
Problemos auga pačios, mes jų nei sėjame, nei auginame, kita vertus, negalime jų nepaisyti. Apie problemas, tegu ryškias ir spalvingas, kalbėti būtina. Kalbėti raiškiai, be pykčio ir nuoskaudų, kartais net su humoru.
Ką gali suvokti Eimunto Nekrošiaus spektaklių nematęs žmogus, žiūrėdamas į aktoriaus Dainiaus Gavenonio kankinamai sukamą medį, į nykų režisieriaus tylėjimą – apie tai daugiau žino su režisieriumi kontaktavę.
Graudus ir juokingas, iki kaulų reikšmingas ir kartu viską nureikšminantis darbas – šio sezono brangakmenis, kuriame galima sustoti ir prabangiai mąstyti apie tai, kodėl mums, lietuviams, šitaip rūpi teatras.
Teatras nėra vien vadovo programa, repertuaro planas, tarptautinių vardų sąrašas ar sezono šūkis. Galbūt suderinti atsinaujinimą su tradicija galima pirmiausia pripažįstant, kad atmintis nėra trukdis pokyčiui, o viena iš jo sąlygų.
Nieko panašaus dar neteko regėti. Įsivaizduoju, kad šis spektaklis galėtų atvesti į šiuolaikinį šokį žiūrovus, kuriuos žavi kompiuteriai, technologijos, fantastika, futurizmas bei domina post ir transhumanizmo temos.
Jei reikėtų atvaizduoti patį festivalį, jam labiau tiktų ne teismo salė, o drabužių spintos metafora: ne vertinimas, o apžvalga geriau dera prie festivalio X esmės – juo įsteigto jaunosios kartos kūrybinio proceso.
