Dauguma rašančiųjų apie teatrą šios veiklos imasi ne kartą, vis grįžta su naujomis temomis ir naujais tyrimo objektais. Vadinasi – verta. Ne tik skaitytojams, visam laukui, šaliai, bet ir rašytojams.
Kaip veikia kūnas Lauros Kutkaitės režisuotame spektaklyje „tremolo“: atsisakiusios geismo ženklų, atlikėjos nuogumą paverčia tiesiog dar viena išraiškos priemone, padedančia perteikti pagrindinę spektaklio žinutę.
Garsas ir įvairios jo formos yra menininko Arturo Bumšteino apsėdimas ir kasdienybė. Jo kūrybai išties galioja Johno Cageʼo idėja, kad „kiekvienas garsas yra muzika“.
Lėlininkai erdvę išpreparavo įvairiais masteliais: nuo mechaninio modelio iki žmogaus pojūčių, nuo teatro salės iki Visagino miesto, nuo šiandienos iki ateities po 5000 metų, nuo Žemės iki kosmoso tolybių.
Ankstesnėse kartose skaičiuodami nuo Rūtos gal dar atrastume keletą, bet dabar tokių kandidačių nematau. Nors kiekviename teatre yra gerai vaidinančių, publikos mėgstamų aktorių, bet kultinių, savo epochos teatro „žvaigždžių“ nebematyti.
Nuo tamsaus bunkerio iki dailaus universiteto fontano, nuo sinagogos iki laike sustingusios renginių salės, šiemet „ConTempo“ vėl suteikė progą leistis vedamam į įdomiąsias scenos menų paraštes.
Peizažas tampa performatyvia erdve, kurią pagauna mūsų akis, kai esame pasodinami priešais lauke vykstantį spektaklį. Todėl, kad patirtume meną, nebeužtenka įgūdžio stebėti meną – reikia įgusti stebėti ir kraštovaizdį.
Režisierius Árpádas Schillingas: „Šiuolaikinei cenzūrai naudojamų minkštų poveikio technikų tikslas – savicenzūra. Svarbu sukurti situaciją, kai menininkai patys susipranta, kur yra ribos, ir nereikia jų garsiai įvardyti.“
O gal ir nebuvo jokios režisieriaus koncepcijos, jei spektaklyje tik iškeliamas klausimas? <...> Režisierius praėjus dvejiems metams po repeticijų Nacionaliniame ėmėsi Ibseno pjesės antrąsyk, bet atėjo į repeticijas be režisūrinio sprendimo.
