2023-iuosius susumavusi „Auksinių scenos kryžių“ ceremonija ne tik įvyko, bet ir gausiai apdovanojo Klaipėdoje teatrą kūrusius. Šešiose iš penkiolikos kasmet formuojamų nominacijų nugalėjo uostamiesčio menininkai. Keturi apdovanojimai apsistojo ceremoniją organizavusiame Klaipėdos dramos teatre, vienas iškeliavo į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą, ir dar vienas – menininkų grupės „Žuvies akis“ spektakliui.
Tačiau nugalėtojų sąrašus pasiskaityti jau galėjote, o gal ir ceremoniją stebėjote. Šiemet ją režisavęs Dalius Abaris, regis, įrodė esantis konkrečių ir minimalistinių sprendimų asas. Talkinant šviesų dizaineriui Andriui Stasiuliui, jis ištuštino sceną, pradžioje pristatydamas technines jos judesio galimybes, ir panaudojęs montažą televizijos žiūrovams pasiūlė veiksmą dvejose teatro erdvėse. Nežinia, kaip jaukiai, atskirti nuo visų žiūrovų, susodinti kitoje salėje jautėsi nominantai, tačiau stebint transliaciją, vis neapleido mintis, kad visiškai iššvarinęs ne tik sceną, bet ir salę, režisierius dar kartą atskyrė ir į nematomus užkulisius nustūmė kūrėjus. Kad ir kokį vėliau įspūdingą jų įėjimą „slaptais“ koridoriais sukurdamas. (Taip prisiminiau ir kadaise ant senosios Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiosios scenos puslankiu už stalo nejaukiai sėdėjusius nominantus.)
Tuo metu buvo smagu ekrane stebėti Dariaus Meškausko ir Antano Jasenkos su grupe „Pašaliniai“ ceremoniją „transliavusią“ radijo stotį, persmelktą tik Klaipėdai būdingos „svarbaus atsipalaidavimo“ nuotaikos. Išvalydamas sceną nuo „nereikalingų“ vedėjų, dažnai dirbtinio ar nejaukaus bendravimo intarpų, vakaro tėkmę režisierius paliko Meškausko ir jo skaitomų tekstų valioje. Tad iš esmės vakaro pirmame plane atsidūrė Mindaugo Nastaravičiaus scenarijus.
Pripažinsiu, poetizuoti ir kiek pritemptos filosofijos pripildyti Scenos monologai galėjo padvelkti perdėtu patosu, tačiau mistiką ceremonijoje atsverdavo Meškausko tekstų turinio ir formos paprastumas. Tikriausiai pirmą kartą ceremonijoje teko išgirsti tiek konkrečių kritikų citatų, ar vėliau, Kirilui Glušajevui atsiimant apdovanojimą (ir trumpam įsijautus į vakaro vedėjo pareigas) minimų jų pavardžių. Vakaro pabaigoje, Padėkos apdovanojimą už nuopelnus įteikus teatrologei Audronei Girdzijauskaitei, buvo galima tokį dėmesio pliūpsnį „pateisinti“ atidžiu dramaturginiu dėstymu. Nenustebčiau, jei tai buvo sąmoningas Nastaravičiaus sumanymas, – ne pirmus metus rašant scenarijus ceremonijoms, atsiranda dėmesys ne tik visumai, bet ir detalėms.
Ir taip, be dramaturgijos to nepasiektume. Kaip suprantu, apsvarsčius galimybę ceremoniją palikti be scenarijaus, reaguojant į nesamą dramaturgijos nominaciją, buvo rastas kitas sprendimas. Sąmoningai ar ne, pirmame renginio plane atsidūrė tekstai – vedantys, skelbiantys, kviečiantys. Ir, žinoma, dabar neišvengiamai kalbėsime apie dramaturgijos kategorijos problemą. O gal tiksliau – šių metų reakciją į faktą, kad jos nebuvo. Tai – ne pirmas kartas, kai komisija „paaukojo“ dramaturgiją ar jos atsisakė. Turbūt dauguma dar nepamiršo ir metų be moters vaidmens nominacijos.
Dažniausiai tam, kad šalies teatralų darbo metus ir peržiūrėtų apie 90-100 spektaklių[1] kontekstą sutalpintų į nustatytą penkiolikos nominacijų standartą, ekspertai nusprendžia dubliuoti kategorijas. Čia populiariausios dažniausiai būna ne dramos teatro pozicijos, pavyzdžiui, muzikinis teatras, opera, baletas, šiuolaikinis šokis; neretai suplakami ir tie, kurie papuola „po vienu stogu“. Retai išskiriami video menininkai ir šviesų dailininkai. Tačiau suplaktos ar nesuplaktos į vieną, kategorijos retai išnyksta.
Vis dėlto šiemet kūrėjų peticijoje iškeltas siūlymas dramaturgijos kategoriją paversti nuolatine, nors suprantamas emociniu aspektu, pasirodė nelogiškas ir, deja, savanaudiškas. Šiuo metu „Auksinių scenos kryžių“ komisija turi teisę keisti ir savaip formuluoti visas 15 nominacijų[2], priklausomai nuo konkrečių metų konteksto, siekiant atliepti matytų tendencijų visumą. Fiksuotos yra tik dvi papildomos – „Boriso Dauguviečio auskaro“ ir Padėkos premijos. Taip pat į skaičių „15“ neįeina LATGAʼos teikiamas apdovanojimas populiariausiam dramos autoriui. Jau vien nuo jo, atrodo, būtų galima atsispirti argumentams apie tai, ar įmanoma, kad nebūtų kategorijos, kurios kūrėjai kasmet, be išimties, dalyvauja „populiariausiojo“ rinkimuose?
Suprantu ir palaikau dramaturg(i)ų norą nebūti pasirinktinai ištrintiems iš sezono, tačiau staiga „įšaldyti“ vieną iš komisijos laisvai formuojamų penkiolikos kategorijų atrodo kiek neetiška kolegų atžvilgiu, arba nurodo nenorą įsigilinti į tai, kaip iš tiesų veikia apdovanojimus organizuojanti sistema. Juk ar nebūtų logiškiau, jei peržiūrėjus įstatus, komisijos darbo organizavimą ir jos paskyrimo principus, kiltų klausimas, kas „Auksinių scenos kryžių“ komisijoje atstovauja dramaturgams?
Atrodo svarbi visiems, bet vis pamirštama, lyg esanti visur ir kartu niekur, liečianti visus, bet ne kiekvieną asmeniškai. Komisiją sudaro sąjungų ir asociacijų atstovai: dailininkų, kompozitorių, kritikų, šokio, Nevyriausybinių scenos meno organizacijų, kaip ir Lietuvos teatro sąjungos atstovas. Dar trys nariai yra skiriami kaip Kultūros ministro atstovai. Tad galbūt vienas šių ekspertų turėtų būti paskirtas turint omenyje būtent dramaturgijos sritį? Ypač šiandien, kai pati dramaturgija tampa suprantama vis plačiau ir įvairiau, bei gali būti vertinama ne tik kaip į sceną perkeltas literatūros kūrinys. Manau, jog tikslinis žvilgsnis ir atstovavimas dramaturgijai yra labai svarbus.
Bet kuriuo atveju – tikiu, kad laikui bėgant komisija turės būti kuo įvairesnė, nes toks yra ir šiuolaikinis teatras. Šiemet ekspertų darbo rezultatai susifokusavo į labai tradicinį teatro modelį ir jo suvokimą. Dėl to, pavyzdžiui, režisūros nominacija akivaizdžiai skiriama pagal „suvaldytos“ scenos dydį ir nebūtinai už koncepcijos stiprumą. Tokiu būdu išryškėja ir nelygybė, kylanti ar vainikuojama lyties pagrindu, – kai bendrakursiai atsiduria kardinaliai skirtingose kategorijose, nepaisant jų patirties. Jokūbas Brazys – pagrindinėje režisūros, o štai Laura Kutkaitė – pradedančiosios, nors jų biografijos mažai skiriasi darbų kiekybe, o už kokybę Kutkaitė įvertinta ir pastebėta jau ir anksčiau – tiek Lietuvoje, tiek svetur, – net ir praėjusiais metais jai klausimų iškėlusioje „Auksinių scenos kryžių“ „Socialinio rezonanso“ kategorijoje. Tačiau ji nedirba Didžiojoje scenoje.
Bet viskas jau praėjo. Komisija šiemet darbą atliko ir nugalėtojai liks nugalėtojais, o jų gretose – daug to vertų žmonių. Džiaugiuosi galėjusi Teatro dieną šiemet sutikti Dauguviečio auskarą pelniusių Manto Jančiausko ir Rimo Ribačiausko spektaklyje „Vedami“. Linkiu apsilankyti ir jums, kas dar nepatyrėte. Svarbiausia – tikiuosi, kad įvairesnės teatro formos vis dažniau bus vertinamos ne dėl savo „tradiciškumo“, o dėl profesionalumo ir paveikumo, pastebint jų tęstinumą ir nešamus pokyčius. Galbūt įvairovė grąžintų ir tą malonų jaudulį, stebint ceremoniją tiek salėje, tiek namuose.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
[1] Žr. prieigą per internetą: https://lrkm.lrv.lt/lt/naujienos/i-auksinius-scenos-kryzius-pretenduoja-daugiau-kaip-90-scenos-meno-darbu/
[2] Cit.: „komisija gali keisti nominacijų pavadinimus, kiekį ir pobūdį“; prieiga per internetą: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/91a694c0150311ea9d279ea27696ab7b
