Kelias savaites socialiniuose tinkluose matant antraštes ir nuotraukas iš nesibaigiančių sambūrių bei protestų prie / dėl Romos teatro (Teatro di Roma), sunku likti abejingai. Teko girdėti, kad ilgą laiką ši įstaiga dirbo be generalinio direktoriaus ir vietos teatralai tikėjosi, jog išrinkus naująjį, Teatras pradės lipti iš sunkmečio.
Nutiko priešingai – sprendimas dėl naujo vadovo paskatino šimtus kultūros atstovų susiburti į protestą, tapusį naujo darinio – Steigiamosios spektaklio darbuotojų asamblėjos (it. Assemblea Costituente dei Lavorat_dello Spettacolo) – branduoliu. Kultūringa rimtimi dangstomo lietuviško pilietinio pasyvumo kontekste, šie už poros tūkstančių kilometrų vykdomi veiksmai stebina ir žavi. Kultūrinėje (ir ne tik) italų žiniasklaidoje matyti, kad jau kelis mėnesius Romoje reguliariai susirenka minios žmonių, reikalaujančių Teatro vadovybę veikti atsižvelgiant į miesto kultūros, o ne siauro rato politikų ir menininkų interesus.
Romos teatras yra vienas iš septynių Italijos nacionalinių dramos teatrų (kitus rasime Milane, Venecijoje, Turine, Genujoje, Florencijoje, Neapolyje). Šiuo metu jo dispozicijoje veikia trys pastatai: pagrindinė scena Teatro Agentina, nuo centro nutolusi ir viešuoju transportu sunkiau pasiekiama eksperimentinė Teatro India erdvė bei XIX amžiuje princo Alessandro Torloniaʼos įsaku pastatytas ir XX amžiaus pabaigoje miesto nuosavybe tapęs Teatro Torlonia, supamas Villa Torlonia sodų. 2025-aisiais ketinama atverti ir rekonstruojamos Romos teatro dalies – Teatro Valle – patalpas.
2023-iaisiais rekonstrukcijai užvertos Teatro Valle patalpos taip pat turi įdomią istoriją. 2010-aisiais valstybė apkarpė kultūros biudžetą ir šį teatrą uždarė. Čia pat pasklido kalbos, kad jį ketinama atiduoti į privačias rankas. 2011-aisiais būrys tam nepritariančių menininkų okupavo teatro patalpas, kurių nepaliko iki pat 2014-ųjų, kai tuometinis miesto meras išprašė „skvoterius“ grasindamas pavojumi jų gyvybei dėl prastos pastato būklės. Tad ne veltui susidaro įspūdis, kad romiečiai išskirtinai atsakingai žvelgia į teatro instituciją, prireikus apginti poziciją greitai susiburia į protestus, ir kovoja tol, kol priimami jiems reikalingi sprendimai.
Tačiau Italijoje gyvenantys kolegos nuslopino išankstinį susižavėjimą teigdami, kad panašūs protestai Italijoje labai reti, o pirmieji laikraščių puslapiai apie teatrą nerašo tol, kol situacijų į viešumą neiškelia politikai. Vadinasi, šių metų pradžioje susibūrusi Asamblėja laikytina precedentu: vienas protestas išaugo į Romos teatrui, scenos menams ir kultūros politikai neabejingų žmonių susivienijimą, nenustojantį priešintis jų netenkinantiems politikų sprendimams bei siekiantį perkelti susirinkimuose išdiskutuotas idėjas į mokesčių mokėtojų finansuojamos įstaigos planus.
Tad kas nutiko Romos teatre? Kaip minėta, Italijoje yra septyni nacionaliniai teatrai. Kai kuriuose generaliniai direktoriai kartu atsiveda dirbti meno vadovus, kituose repertuarą formuoja patys. Romos teatras priklauso pastariesiems. Tačiau 2019-aisiais į pareigas paskirtas žymus italų režisierius Giorgio Barberio Corsetti 2020-aisiais nusprendė pasilikti tik meno vadovo atsakomybes. Teatro Taryba sprendimą tenkino ir administracines atsakomybes laikinai perdavė Teatro prezidentui Emanueleʼei Bevilacquai, šias pareigas ėjusiam savanoriškai, be darbo užmokesčio.
Taryba įsipareigojo rasti naują generalinį direktorių, tačiau dėl viešai nežinomų priežasčių to padaryti nepavyko. Negana to, buvo nuspręsta keisti Romos teatro administracinį statusą ir pertvarkyti jį į vadinamąjį fondazione (liet. fondas). Esminis pokyčio skirtumas glūdi Teatro Tarybos sudėtyje: iki tol jai priklausė tik Teatrą finansuojančių įstaigų – Romos savivaldybės, Lacijaus regiono administracijos ir Italijos kultūros ministerijos – atstovai bei teatro prezidentas. Romos teatrui tapus fondu (nuo 2022-ųjų pabaigos), prie Tarybos gali prisijungti daugiau narių, be to, jie neprivalo priklausyti anksčiau minėtoms įstaigoms. Viešai šis pokytis buvo mažai komentuotas, o jį prižiūrėję vadinamieji komisarai – Gianluca Sole, vėliau Giovanna Marinelli – aiškino, kad jis buvo būtinas siekiant suvaldyti įstaigos biudžetus. Po pertvarkos paskelbtame naujame statute generalinio direktoriaus ir meno vadovo atsakomybės vėl numatytos vienam žmogui. 2023-iųjų lapkričio 25-ąją pagaliau paskelbtas viešasis konkursas šioms pareigoms užimti.
Iki gruodžio 16-osios paraiškas pateikė 42 žmonės, iš kurių Taryba įpareigota sudaryti trumpąjį 3-5 kandidatų sąrašą. Nors tarp kandidatų buvo skirtingų lyčių ir įvairaus amžiaus menininkų, „finale“ svarstytos paraiškos, kurias pateikė, anot Italijos kritikų, tradicinį šalies teatro vadovo paveikslą atitinkantys kandidatai – vyresnio (60+) amžiaus vyrai. Tai – Luca De Fusco, Marco Giorgetti ir Onofrio Cutaia.
Sausio 20 d. vakarą žiniasklaidos atstovai „WhatsApp“ programėlėje buvo netikėtai pakviesti į kitą (šeštadienio) rytą suorganizuotą spaudos konferenciją, kurioje naujasis Romos teatro prezidentas Francesco Siciliano (išrinktas Romos teatrą pertvarkius į fondą) paskelbė, jog išvakarėse vykusiame susitikime vadovas nebuvo išrinktas, tad posėdis nukeltas. Jis akcentavo posėdyje jautęs kolegų spaudimą rinktis jiems priimtiną kandidatą, kurį norėta paskelbti po poros valandų diskusijų. Kitą susitikimą planavęs surengti šeštadienio rytą, tačiau jam kalbant konferencijoje, kolegos susirinko patys ir posėdžiavo be prezidento ir be Romos savivaldybės atstovės Natalios Di Iorio.
Lietuvos valstybinių kultūros įstaigų kontekste bus netikėta išgirsti, tačiau čia į areną žengė politinės partijos. Lacijaus regione, kaip ir Italijos vyriausybėje, vyrauja dešinieji politikai. Šių administracijų atstovai Romos teatro Taryboje palaikė režisierių Lucą De Fusco. Su kandidatūra nesutiko kairiųjų pažiūrų nariai – savivaldybės atstovė Di Iorio ir prezidentas Siciliano, teigę, kad Romos teatrui šiuo metu reikalingas ne menininkas, o stiprus administratorius, bei palaikę Onofrio Cataiaʼos, vadovaujančio Florencijos operos teatrui, kandidatūrą.
Kitaip sakant, iš esmės teisėtu būdu (naują susitikimą traktavo kaip ankstesniojo tęsinį, o jam vadovauti paskyrė prezidento pavaduotoją), tačiau nedalyvaujant kairiųjų pažiūrų atstovams, dešinieji vadovu išrinko savo kandidatą. Visa tai Siciliano paskelbė skubiai sušauktoje spaudos konferencijoje. Tą patį vakarą būrys menininkų prie Teatro Argentina pastato surengė protestą, prieštaraudami Lucos De Fusco išrinkimui.
Protestą palaikė kairiajai partijai priklausantis Romos meras Roberto Gaultieri, emocionaliai sureagavęs į dalies Tarybos narių „sąmokslą“ bei išnaudojęs progą apkaltinti dešiniuosius užimant visas vietas kultūros ir komunikacijos įstaigose bei siekiant pasiimti ir Romos teatrą. Pareiškimai padėjo istorijai patekti į pirmuosius didžiausių Italijos laikraščių puslapius. Apie tai kalbėta radijuje, rašyta įvairiuose žurnaluose.
Mero reakcija protestuojantiems suteikė viltį, kad De Fusco kandidatūra nebus patvirtinta. Tačiau viltis nepasiteisino. Kovo pradžioje savivaldybės, regiono administracijos ir ministerijos atstovai priėmė galutinį sprendimą ir sutarė pasidalyti postais: De Fusco leista formuoti meninę kryptį (jam pažadėta vadybinė ir finansinė autonomija), o savivaldybė įsipareigojo išrinkti generalinį direktorių (kuriam bus patikėtos fondo administracinės ir apskaitos veiklos). Kada ir kokiu būdu tai įvyks – kol kas neaišku. Paradoksalu, kad anksčiau režisieriaus kandidatūrai griežtai prieštaravęs Siciliano, kovo pradžioje jau gynė susitarime įtvirtintą diarchiją.
Laimei, visuomenė nenurimo: po sausio 20-osios spaudos konferencijos užgimusi Asamblėja veikia iki šiol. Jos nariai rengia reguliarius (gyvus ar nuotolinius) susirinkimus ir stengiasi suprasti, kokių legalių veiksmų gali imtis, kad pagerintų teatro situaciją bei keistų romiečių mąstymą apie teatrą. Ir nors dėmesio centre yra teatro įstaiga, į Asamblėjos veiklas įsitraukia vizualiųjų menų, muzikos bei kitų kūrybos formų atstovai. Tai – apie du šimtai įvairaus amžiaus žmonių.
Tad kur šiandien atsidūrė Romos teatras? Jam vadovauja sutartį pasirašęs Luca de Fusco, kuriam patikėta formuoti artimiausių penkerių metų kūrybines veiklas. Miesto savivaldybė teigia, kad generalinis direktorius turėtų būti įvardytas balandį arba gegužę, tačiau tikslios informacijos nei apie datą, nei apie konkursą nepateikia. O vasario mėnesį visuomenė sujudo dar vienu klausimu: į istorijos sūkurį įsijungė interneto naujienų portalas fanpage.it, paviešinęs anonimines istorijas apie daug metų Romos teatre tvyrančius: mobingą, seksizmą, numanomą korupciją. Atsakomybę priskyrė dešiniųjų profsąjungai „Liberskind“ priklausančiai technikų komandai ir darbuotojų skundus gaunantiems, tačiau daug metų veiksmų nesiimantiems teatro skyriams. Kovo 8 dieną, prie Teatro Argentina įvyko ir šią situaciją smerkiantis protestas.
Kaip Romos teatro atsakingieji toliau spręs daugybę problemų – neaišku. Tačiau spręsti teks, nes palikti ramybėje neketina nei kultūrinė žiniasklaida, nei Asamblėjos nariai. Vienas susirinkimų tikslų – išsiaiškinti, ar įmanoma legaliai pakeisti De Fusco. O jei ne – neleisti jam jaustis patogiai dirbant metodais, kuriais jis yra pratęs dirbti.
Apie dabartinio Romos teatro vadovo metodus interviu Mariannai Masselli pasakojo „La Repubblica Napoli“ teatro temų žurnalistas, buvęs kritikas Alessandro Toppi, atidžiai stebėjęs Neapolio teatro (vieno iš nacionalinių teatrų) situaciją, kai jam vadovavo De Fusco. Darbą jis įvertino kaip režisieriaus pastangas pasinaudoti valstybės finansavimu ir pačiam statyti daug spektaklių, neturėjusių jokios išliekamosios vertės. Pašnekovas pažymėjo, kad De Fusco vadovavimo laikotarpiu moterys režisierės sudarė vos 10 proc. kūrėjų, kad šokio ir naujosios dramaturgijos pastatymų beveik nebuvo, o santykiai su kitais Europos teatrais dažniau rėmėsi asmeniniais interesais nei meninės kokybės auginimu. Be to, jaunesnių nei 40-ties metų režisierių čia dirbo dvigubai mažiau negu peržengusių 75-erių slenkstį.
Įdomu, kad vadovauti Neapolio teatrui De Fusco atvyko taip pat ne be pasipriešinimo. Pasikeitusi regiono valdžia (atėjo dešinieji) teatre pareikalavo permainų, tad tuometinis vadovas Andrea De Rosa (jam buvo likę dveji darbo metai) buvo pašalintas ir vietoje jo įdarbintas De Fusco. Neapoliečiai protestavo, tačiau nesulaukę atsakingų asmenų reakcijų prarado viltį.
Interviu Toppi iškelia ir bendresnius kultūros politikos klausimus. Kodėl nacionalinių įstaigų vadovų konkursų sistema palanki tiems patiems žmonėms migruoti tarp vadovų kėdžių (prašoma turėti vadovavimo nacionaliniam teatrui patirties)? Kodėl viešajame sektoriuje vyrauja kūrybinės energijos stokojantys vyresni nei vidurio amžiaus vadovai?
Veiklos nutraukti neketinanti Asamblėja taip pat kelia šiuos klausimus. O greta jų – aibę konkretesnių, į kuriuos reikalauja atsakyti viešai. Pavyzdžiui, kaip Romos teatro Taryba sugebėjo trumpąjį kandidatų sąrašą sudaryti per labai trumpą laiką, kurio fiziškai nepakanka išnagrinėti 42 paraiškas (Toppi teigė, kad daugiau laiko buvo skirta net ankstesnio konkurso, kuriam buvo pateikta 19 paraiškų, diskusijoms)?
Taip pat Asamblėja reikalauja paaiškinti, kodėl pertvarkant Romos teatrą į fondą ir pakeitus jo statutą, nutarta darkart jį pakeisti tam, kad poste būtų išlaikytas De Fusco. Ir kodėl naikinti fondo statusą žadėjusi savivaldybė (gausiausiai finansuojanti Romos teatrą), po pokalbių su kitais valdytojais, persigalvojo.
Taip pat iki šiol nesulaukiama atsakymų į procedūrinius klausimus. Pavyzdžiui, kaip ketinama ieškoti generalinio direktoriaus, kuris būtų pasiryžęs finansiškai atsakyti ne už savo, o už kito žmogaus jau parengtą programą? Kaip bus užtikrinta, kad generalinis direktorius iš tiesų vadovaus teatrui, o ne vien dės meno vadovui reikalingus parašus? Taip pat – ką ketinama daryti su De Fusco atlyginimu? Teigiama, kad jo pasirašytoje sutartyje nurodyta kasmet išmokėti po 150 tūkstančių eurų, tad ar sumažėjus pareigų mažės ir atlygis, jį perkeliant naujai išrinktam žmogui?
Asamblėja persvarsto ir kūrybai tinkamų, tačiau nenaudojamų Romoje esančių patalpų problematiką. Nariai siekia įveiklinti erdves jaunų žmonių darbais, taip pat dalijasi idėjomis, kuria strategijas ir planus, kuriuos galėtų pateikti už pastatus atsakingai miesto valdžiai.
Taip pat Asamblėja mėgina apskritai keisti požiūrį į teatrą. Maždaug dviejų šimtų žmonių komanda siekia užimti neformalių auditorių poziciją ir spausti De Fusco nuolat primindami, kad jo kūryba ir veikla yra stebimos. Jei pasiseks, protestuotojai tikisi, kad režisierius supras negalįs likti griežtai konservatyvus ir privalės gerbti kitaip nei jis mąstančius darbuotojus bei miesto gyventojus.
Akivaizdu, kad naujojo vadovo rinkimai ne tik neišsprendė, bet stipriai pagilino Romos teatro problemas. Vis dėlto, čia dera ne nuogąstauti, o džiaugtis ir imti pavyzdį, nes vietinė kultūros bendruomenė (įskaitant ir dalį paties Teatro darbuotojų) rado jėgų ir kantrybės susiburti bei imtis priemonių formuojant Romos teatro ir viso miesto kultūros politiką. Svarbiausia – tai daroma ne vien emocingais pareiškimais, bet nuosekliai gilinantis į įstatymus, žinant, ko norima, tikrinant, ko galima prašyti, ir darant viską, kas yra jų rankose. Tai yra pavyzdys, kaip asmeninės piliečių pastangos gali neleisti politikams įtvirtinti už uždarų durų pasiektų, tačiau visuomenės netenkinančių sprendimų.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
