Kas yra su tuo susidūręs, žino sąvoką „šiuolaikinė sakmė“, arba „šių laikų mitas“ (angl. urban legend). Tokiai kategorijai priskirčiau tarp teatralų vis praskriejantį posakį „juk visi jie – Vaitkaus mokiniai“. Iš pradžių nekreipiau dėmesio, bet po kažkurio karto ir labai skirtingų pažiūrų žmonių pakartojimų neatlaikė giliai užspausta teatrologės gysla, tad, pasinaudojusi proga, kaip TV laidoje „Mitų griovėjai“ (angl. „MythBusters“), nusprendžiau išsiaiškinti, ar tikrai VISI jie – Jono Vaitkaus mokiniai, kas tie „visi“ ir kas iš to.
Pradžioje reiktų pasakyti, kad Vaitkus, būdamas vienas produktyviausių režisierių bei pedagogų, papuola į Lietuvos teatro istorijos „tamsiąją“. Ryškiausias jo periodas (1990-1995) tuometiniame Akademiniame teatre (dabar – Lietuvos nacionalinis dramos teatras, LNDT) bei turiningas nepriklausomo kūrėjo kelias po atleidimo, nors ir, atrodytų, visiems žinomi, objektyviuose šaltiniuose tolygiai neužfiksuoti. Naujausias Lietuvos teatro istorijos tomas baigiasi 1990-aisiais, tik prof. Irenos Aleksaitės taip įvaldytu cliffhanger´iu skyriaus pabaigoje: „1990 m. Jono Vaitkaus režisūros ir jaunos trupės dėka Akademinis dramos teatras drauge su atgimusia, laisva Lietuva pradėjo kitą – ne mažiau sudėtingą ir konfliktišką savo meninio gyvenimo tarpsnį.“[1]
Po šio sakinio automatiškai keliauji atsiversti Daivos Šabasevičienės „Teatro piligrimo“, puošiančio ne vieno buvusio Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) studento lentyną. Deja, nors ir begalę svarbios informacijos surinko teatrologė, nemažai – itin naudingos šiam straipsniui, autoriniais minėtosios knygos tekstais kliautis kaip moksliniais, objektyviais negalima dėl išskirtinai subjektyvios, asmeniškos autorės pozicijos.
Taigi, teatro istoriją apžvelgiančiuose leidiniuose Vaitkaus portretas tartum skyla į dvi dalis: gana aiški jauno, talentingo režisieriaus pradžia, lydima nuolatinės meninės konfrontacijos, ir subrendusio, talentingo kūrėjo kelias, kuriame konfrontacijos iš scenos keliasi į užkulisius, įgaudamos daugiau sąmokslo atspalvių.
Kam apie tai kalbėti? Vaitkaus asmenybė mūsų teatre gana mistifikuota. Be minėtosios legendos, ne kartą tekę girdėti ir tokių jo charakterio apibūdinimų, kurių daugumą apibendrintų tiesiog įvardijimas „Pinčiukas“. Mintyse keliaujant per režisieriaus statytus spektaklius, tai nestebina. Vaitkaus teatro pasaulis visada buvo ne tik socialiai angažuotas, kritiškas, bet ir, visų pirma, mažiausiai tikintis žmogumi. Atrodo, kūrėjas niekuomet neturėjo iliuzijų apie žmonijos gerumą, – nuolatinis jo atspirties taškas buvo fizinis ir dvasinis žmogaus bjaurumas, šlykštumas. Sceninis Vaitkaus pasaulis iš esmės iškreiptas tam, kad jame atsirandantys „grožis“, „teisingumas“ negalėtų herojiškai iškilti – liktų lyg paklaida, lyg trumputė tiesos akimirka nesibaigiančiame bjaurasties karnavale.
Žinoma, sunku keliais sakiniais apibūdinti praktiškai pusės amžiaus kūrybinį kelią, bet tendencija yra. Kaip ir ankstyvas, aiškus režisieriaus suvokimas, jog be savo užaugintų aktorių kitokia raiškia teatre – neįmanoma. 1968-aisiais pradėjęs studijas Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas), 1973 m. praktiką Vaitkus atliko Panevėžyje, kur tuo metu Augusto Strindbergo „Mirties šokį“ statė Juozas Miltinis[2]. Maestro į teatro istoriją įrašytas ne tik už savo spektaklius, bet ir legendomis apipintą aktorių studiją, o štai Vaitkaus iš karto po paskyrimo į Šiaulius tais pačiais 1973-iaisiais įkurta studija dažnai lieka nepastebėta, mat jau po metų režisierius pradėjo darbą Kaune.
Šiauliuose Vaitkaus iniciatyva užkliuvo daugeliui, buvo pereita net prie fizinių veiksmų, gadinant įrangą, laužant duris[3]. Su studentais sukurto spektaklio tuometinė teatro vyriausioji režisierė Aurelija Ragauskaitė tvirtai negynė, nepadėjo ir iš Leningrado atvykęs mokytojas Jurijus Korogodskis[4]. Beje, vėlesniems Vaitkaus sprendimams tais pačiais metais rinkti aktorių ir režisierių kursus, be abejonės, įtakos turėjo jo paties studijos, kurių metu Korogodskio vadovaujamame Jaunojo žiūrovo teatre aktorystės bei režisūros studentai dirbdavo kartu, būdavo pratinami įsisavinti savarankiškumą kūryboje[5].
Archyvinius kadrus iš studijos Šiauliuose galima pamatyti čia.
Kaip ir Miltinis, Vaitkus mėgino dirbti su anksčiau teatro nesimokiusiu jaunimu, tik tam neturėjo tokių sąlygų bei laiko. Kita jo bandymų aikštele tapo Kauno valstybinis dramos teatras, kur 1978-aisiais buvo paskirtas vyriausiuoju režisieriumi. Kaip ne kartą pažymėta teatrologų, Vaitkus atkeliavo į Jono Jurašo įkvėpimu dar alsuojantį kolektyvą, jau supažindintą su režisieriaus, o ne dramaturgo ar „pirmaplanio“ aktoriaus teatru. Ta linkme ir toliau ėjo, sakydamas: „Repertuaras priklauso nuo to, ką turi. Neturi savo aktorių – negali statyti savo repertuaro, nes tik aktorius gali įkūnyti repertuarą. Repertuaras turi auginti aktorių, o režisierius visą laiką turi būti kryžminėj ugny…“[6]
Vėlgi, visos karjeros iš trijų sakinių neįvertinsi, bet yra tiesos, kad Vaitkus visuomet pirmoje vietoje matydavo savo (ne teatro) repertuarą, savo formą, kuriai visada buvo reikalingi savi aktoriai. Čia susidėjo pora dalykų: iš vienos pusės, režisierius, atrodytų, tiesiog kaip užsispyręs jautis ėjo ir kūrė tai, kas domino jį, ir taip, kaip jį tai domino. Kita vertus, Vaitkaus pasirinkta kryptis, tolstanti nuo dramaturgo teatro, buvo dalis didesnės tendencijos.
Tą jautė ir ano meto Kauno žvaigždės: Rūta Staliliūnaitė, Doloresa Kazragytė, Viktoras Šinkariukas, Viktoras Valašinas – visi jie, jau būdami pripažinti, Vaitkaus spektakliuose kūrė sau nebūdingus, tačiau įspūdingus ir kritikų pastebimus vaidmenis. Kaip rašo Audronė Girdzijauskaitė, neilgai trukus šalia jų iškilo Jūratė Onaitytė, Valentinas Masalskis, Remigijus Sabulis, Robertas Vaidotas, o vėliau – ir Juozas Budraitis, sutartinai vertinamas už Solneso įkūnijimą Vaitkaus spektaklyje, kaip peržengimą iš kino į teatro vaidybą[7]. Šie tuomet dar jaunosios kartos aktoriai studijas baigė vadovaujami kitų dėstytojų, nelankė ir Kaune įkurtos Vaitkaus studijos. Vis dėlto, pirmieji profesionalūs darbai teatre neišvengiamai padaro nemažą įtaką.
Kitas dalykas – aktorių parinkimas bei pozicionavimas kiekviename spektaklyje. Akivaizdu, jog tai Kaune padėti pagrindai būsimai Masalskio karjerai. Jis, bene ryškiausiai iš visų kolegų, iki šios dienos tiek požiūrio kritiškumu, tiek beribiu siekiu įkurti savąją teatro komuną išlieka labai artimas Vaitkaus pasaulėvaizdžiui. Dabar Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) trupėje yra 4 tiesiogiai Vaitkaus studijose dalyvavę arba LMTA jas baigę aktoriai. Iki šiol tarp visų kartų čia daugiausia Algės Savickaitės studentų.
Beje, ne veltui sakoma, kad su Vaitkumi susidūrę ar pas jį mokęsi aktoriai labai paklausūs bei dažnai įvertinami. Tikra tiesa, ir tai susiję su jo siekta teatro, o sykiu – ir aktorystės forma, kuri visų pirma remiasi fiziškumu ir tik ilgainiui užsipildo turiniu, nebūtinai antrinančiu tekstui. Šiandien tai skamba banaliai, tačiau įsibėgėjant profesionaliai režisieriaus karjerai, Vaitkus tebebuvo vienas ryškiausių formos teatro kūrėjų, itin kraštutinis savo raiška (kaip jau minėjau, ši tendencija buvo žymiai platesnė, net pasaulinė). Taigi, ir jo vienaip ar kitaip ugdyti aktoriai išmoko pirmiausia valdyti formą, vėliau ją papildydami turiniu, neatmetant idėjos, kad kartais forma gali pati būti turinys. Kalbėdamas apie savo aktoriaus viziją, Vaitkus nuolat akcentavo visumą, tačiau norint suprasti, kuo tokie išskirtiniai jo pirmieji oficialūs kursai, verta kreipti dėmesį į raišką, kurioje svarbiausia – forma. Ypač turint omenyje faktą, kad režisierius siekė lietuvių aktoriams įnešti kuo daugiau muzikos, šokio, judesio praktikos.
Jau 1981-aisiais Vaitkus surinko pirmąjį aktorių kursą, kuris, studijas baigęs 1985 m., nuo 1986-ųjų įsiliejo į Kauno valstybinio dramos teatro trupę. Jį sudarė: Diana Anevičiūtė, Saulius Balandis, Remigijus Bučius, Povilas Budrys, Neringa Bulotaitė, Arūnas Sakalauskas, Ramunė Skardžiūnaitė (šiuo metu – LNDT aktoriai)[8], Tauras Čižas (ilgametis režisieriaus asistentas E. Nekrošiaus teatre, dabar – Valstybiniame jaunimo teatre), Ingeborga Dapkūnaitė (laisvai samdoma teatro ir kino aktorė), Virginija Kelmelytė.
Visi vėlesni Vaitkaus kursai pakluso logikai „režisierius renka savo teatrui“, tad, nors turėję dirbti Kaune, 1989-aisiais jo studentai patraukė į Vilnių, kur Vaitkus pakeitė Henriką Vancevičių ir tapo Akademinio dramos teatro meno vadovu. Tų metų kursas – legendinio jaunimo, kurį su savimi atsivežęs režisierius atleido nemažą dalį senosios trupės, taip sukeldamas iki šiandienos ataidintį skandalą, pagrindas.
Jau 1988-1992 m. bakalauro studijų susirinko antrasis Vaitkaus kursas: Remigijus Bilinskas, Martynas Budraitis (šiuo metu – LNDT direktorius), Algirdas Dainavičius, Jolanta Dapkūnaitė, Dalia Michelevičiūtė, Šarūnas Puidokas, Rimantė Valiukaitė, Jūratė Viliūnaitė (šiuo metu – LNDT aktoriai), Vidmantas Fijalkauskas (šiuo metu – Vilniaus senojo teatro aktorius), Vytautas Kaniušonis (laisvai samdomas TV, kino, teatro aktorius), Daiva Lialytė, Ingrida Lileikytė, Audrius Nakas, Edita Šakalytė, Audrius Žukas, Lorencija Medeišaitė-Bužinskienė.
Kaip žinia, su jais kartu Vaitkus išleido ir pirmąjį Lietuvoje režisierių kursą, taip ne tik įgyvendindamas pačiam studijų laikais užprogramuotą sistemą, bet ir leisdamas susikurti natūraliai tąsai, kai režisieriai turi savo aktorius. Minėtame kurse, be nuolat linksniuojamų Oskaro Koršunovo ir Gintaro Varno, 1988-1993 m. studijavo: Kęstutis Bražiūnas (TV ir kino režisierius), Olegas Kesminas (studentų teatro „Palėpė“ režisierius), Valdas Pranulis, Artūras Valudskis (Austrijoje dirbantis teatro režisierius).
Įdomus ir trečiasis dokumentuotas Vaitkaus aktorių kursas, studijavęs iš esmės tuo pačiu metu (1989-1993): Lina Budzeikaitė (teatro ir TV aktorė), Vaidotas Martinaitis (laisvai samdomas teatro ir kino aktorius), Eglė Mikulionytė (šiuo metu – NKDT aktorė), Rasa Rapalytė, Džiugas Siaurusaitis, Arūnas Vozbutas (šiuo metu – LNDT aktoriai), Rasa Misevičiūtė, Ramunė Svinkūnaitė-Pečiulienė (dabar – Kurienė, buvusi TV laidų vedėja). Atrodo, Vaitkus skubėjo „prigaminti“ kuo daugiau savųjų Akademiniam teatrui užpildyti.
1991-aisiais ėmęsis Felikso Bajoro „Dievo avinėlio“, jau 1993-1997 m. režisierius kartu su kompozitoriumi išleido naują – ketvirtąją – dramos aktorių laidą, turinčią sustiprintą muzikinį paruošimą, kuriai priklausė: Kristina Jakubauskaitė, Asta Jastremskaitė, Dalia Jankaitytė, Irmantas Jankaitis (šiuo metu – Vilniaus teatro „Lėlė“ aktorius), Airida Gintautaitė, Rytis Saladžius, Sonata Visockaitė, Margarita Žiemelytė (laisvai samdomi teatro ir kino aktoriai), Tomas Kizelis (ilgametis Valstybinio jaunimo teatro aktorius), Rasa Kulytė, Gabrielia Kuodytė (laisvai samdoma aktorė), Mindaugas Lungis, Karina Metrikytė (ilgametė LRT radijo kultūros žurnalistė), Andrius Paulavičius (TV ir kino aktorius), Gintautas Ryliškis, Daiva Rudytė, Rasa Samuolytė (šiuo metu – LNDT aktorė), Daiva Siurblytė (buvusi Kultūros ministro patarėja, TV ir teatro aktorė), Audronė Šakalienė, Haroldas Šilioniokas, Živilė Šliužaitė-Šimkienė, Eglė Valytė-Zago (šiuo metu – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choristė), Gilija Vėževičiūtė (dabar – Žukauskienė, šokėja, aktorė, studijos „Spokšok“ vadovė), Alina Zujytė, Henrikas Žukauskas („Dialogų portiko“ bendradarbis).
Režisierius – be teatro, aktoriai – be vietos. Šis ir tolimesni kursai masiškai pozicijų LNDT nebeužima. Daugėja „nubyrėjusių“ artistų, nors, tiesa, neužsiimantys vaidyba ar teatro menu tiesiogiai iki šiol dirba kultūros sektoriuje: savivaldybės lygmeniu, privačiose įstaigose, pedagogikoje ar tokiose programose kaip „Kūrybinės partnerystės“. Vyksta ir vidiniai Akademijos mainai – naująją magistro studijų programą pas Vaitkų kartais baigia bakalauro jo kurse nestudijavę arba bakalauro laipsnį įgyja anksčiau šios pakopos studijas nutraukę aktoriai.
1999-2003 m. kursas: Egidijus Bakas (laisvai samdomas aktorius), Arnoldas Jalianiauskas (šiuo metu – Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorius), Jurga Jalianiauskienė, Eimutis Kvoščiauskas (laisvai samdomas teatro, TV, kino aktorius), Edita Užaitė (laisvai samdoma TV ir kino aktorė), Eglė Vaičytė (dabar – Šulskė, buvusi TV ir radijo laidų vedėja, šiuo metu – „Klaipėdos šventės“ direktorė), Judita Zareckaitė-Seliutienė, Tomas Žaibus (laisvai samdomi teatro aktoriai).
Antroji Vaitkaus režisierių laida 1999-2005 m.: Paulius (Paul) Budraitis (JAV kuriantis teatro režisierius, priskirtas prie šio kurso, bet 2003 m. LMTA gavęs režisūros magistro diplomą), Vesta Grabštaitė (teatro ir kino aktorė, režisierė, pedagogė, šiuo metu – LNDT aktorė), Agnius Jankevičius (laisvai samdomas teatro režisierius, pedagogas), Linas Mikuta (kino režisierius), Judita Norvaišaitė (mokyklos teatro studijos „Moderato“ vadovė), Albertas Vidžiūnas (ilgametis Alytaus miesto teatro režisierius).
Tarp 2005 ir 2011 metų laidų pastebima tam tikra suirutė. Būtent tada, kaip minėjau, prasideda aktorių maišymasis. Reiktų nepamiršti, jog iki 2008-ųjų Vaitkus neturėjo etato, nors Jaunimo teatre ir sukūrė daug ryškių darbų. Vienas jų – 2007 m. „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“, apie kurį rašydama Šabasevičienė išskiria Severijos Janušauskaitės vaidmenį: „Jauna aktorė taip netikėtai įšoko į profesionaliausią teatro traukinį, kad nuo šios akimirkos galima pranašauti jai įdomią aktorės karjerą. Besimokydama antrame magistrantūros kurse, kur aktoriaus meistriškumą dėstė profesorius Vaitkus <...>“[9]
LMTA archyvai, kiek teko patirti ruošiantis šiam straipsniui, kaupiami pagal savitus principus, todėl išsiaiškinti smulkesnius dalykus, nei „kas tais metais įgijo aktoriaus specialybę“, – didesnio tyrimo reikalaujantis darbas. Faktas, kad, neturėdamas savojo teatro, Vaitkus kelerius metus Akademijoje nerinko kursų, tačiau niekur ir nedingo – kaip aktorinio meistriškumo dėstytojas prisidėjo prie Airos Naginevičiūtės aktorių-šokėjų bakalaurantų ugdymo. Tarp jį 2007-aisiais baigusių – šiuo metu LNDT spektaklius kuriantis aktorius Paulius Tamolė, šokėjos Agnė Ramanauskaitė, Rūta Butkus, choreografė Raimonda Gudavičiūtė ir kiti. Dalis jų kurį laiką sėkmingai dirbo su Jankevičiumi (mano galva, tai buvo vieni geriausių jo spektaklių), o šį režisierių su mokytoju aiškiai sieja ryškios formos, socialinės kritikos raiška, savojo teatro neturėjimas ir konfrontacijos.
2005 m. aktorystės magistrą pas Vaitkų baigė (be pasikartojančių pavardžių iš 2003 m. bakalaurų): Brigita Bublytė (meno daktarė, etninio vokalo tyrėja), Ona Gudaitytė (šiuo metu – Alytaus miesto teatro aktorė), Vita Sasnauskienė (Rusaitytė) (džiazo vokalistė, Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos direktorė), Rita Juodelienė (LMTA scenos kalbos ir retorikos dėstytoja). Kartu su jomis iš Vaitkaus režisūros diplomą atsiėmė ir Aidas Giniotis.
2007-aisiais dokumentuotas mišrus magistrantų kursas, kuriame galima rasti Rimo Tumino, Cezario Graužinio ir Vaitkaus pavardes: Larisa (Kalpokaitė) Braškienė, Vaida (dabar – Neringa) Būtytė (šiuo metu – Valstybinio Vilniaus mažojo teatro (VVMT) aktorės), Audrius Bružas (laisvai samdomas teatro ir kino aktorius), Dainius Gavenonis, Arūnas Sakalauskas (šiuo metu – LNDT aktoriai), Vaidotas Martinaitis, Renata Kutinaitė (laisvai samdoma TV ir teatro aktorė), Leonardas Pobedonoscevas (laisvai samdomas TV, kino ir teatro aktorius). 2008 m. diplomuotu režisieriumi tapo Vytautas Kaniušonis. 2009-aisiais vaidybos magistrą apsigynė Aldona Vilutytė (laisvai samdoma kino ir teatro aktorė, pedagogė), o 2010 m. – Inga Jankauskaitė (aktorė, dainininkė).
Netikėtą Vaitkaus ir Tumino susidūrimą 2007-ųjų Akademijos laidoje, kaip ir režisieriaus spektaklius „Palaukit, kieno čia gyvenimas“ (2006) bei proginį „Svajonių piligrimas“ (2008) Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre, galėtų paaiškinti 2007 m. Tumino gauta vieta Maskvoje, Vachtangovo teatre. Žinoma, Vaitkus negalėjo užsibūti VVMT, turinčiame vienintelį vadovą, mokytoją ir jo ištikimai laukiančius artistus, tad 2008-aisiais tapo Vilniaus senojo teatro (VST, tada – Lietuvos rusų dramos teatras) vadovu. Reikia pripažinti, jog Vaitkaus laikais šis buvo pasiekęs bene vienintelį tikro gyvenimo tarpsnį, sugebėjo įsilieti į bendrą šalies kultūrinį vyksmą, pradėjo pritraukti ne tik rusakalbę auditoriją.
Žinia, minėtajam teatrui Vaitkus taip pat rinko kursą, tačiau iki tol studijas baigė ir gausūs 2011 m. bakalaurai, pradžioje gana užtikrintai pildę LNDT gretas savo mokytojo ir Koršunovo spektakliuose, tačiau ilgainiui neradę nuolatinės vietos trupėje. O ir jų baigiamasis egzaminas VST neprigijo. Kursą sudarė: Ieva Andrejevaitė (laisvai samdoma kino aktorė), Marius Čižauskas (laisvai samdomas teatro ir kino aktorius), Gediminas Gutauskas (Jonavos kultūros centro Teatro skyriaus vadovas), Natalija Janičkina, Martynas Vaidotas (laisvai samdomi aktoriai), Dainius Jankauskas (šiuo metu – Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro (JMDT) aktorius), Dovilė Karaliūtė-Barkauskienė, Oneida Kunsunga, Gabrielė Malinauskaitė (laisvai samdomos TV ir teatro aktorės), Agnė Kiškytė, Eglė Lekstutytė, Aleksas Martinkus, Tadas Montrimas (laisvai samdomas teatro režisierius), Julius Paškevičius (laisvai samdomas aktorius, scenaristas), Milda Štakėnaitė, Karina Stungytė (laisvai samdoma TV ir kino aktorė), Adelė Teresiūtė-Aukštikalnė (laisvai samdoma teatro aktorė).
2013 m. kartu su prieš tai minėto kurso magistro laipsnį pasirinkusiais diplomus gavo ir šie aktoriai: Sigita Pikturnaitė (Kamandulienė) (teatro edukatorė), Asta Stankūnaitė, Dainius Tarutis (šiuo metu – Vilniaus „Lėlės“ teatro aktoriai), Linas Selila, Jūratė Trimakaitė (Prancūzijoje gyvenanti objektų, lėlių teatro kūrėja).
Tais pačiais 2013-aisiais bakalauro (2015 m. – magistro) diplomus atsiėmė VST skirtas kursas: Igoris Abramovičius, Edita Gončarova, Javgenija Karpikova, Jekaterina Makarova, Jelena Orlova, Telman Ragimov, Maksim Tuchvatulin, Julijana Volotko (šiuo metu – VST aktoriai), Gabija Margarita Bareikytė (laisvai samdoma režisierė), Žana Gončar, Vladimir Grigonis, Elžbieta Latėnaitė (laisvai samdoma aktorė), Gabija Siurbytė (kino aktorė ir prodiuserė), Inga Stankaitytė (performansų autorė, pedagogė), Povilas Šarmavičius, Aleksandr Špilevoj (režisierius, šiuo metu – JMDT meno vadovas).
Po sėkmingai savo vadovaujamam teatrui surinkto ir, kaip matome, įdarbinto kurso Vaitkus ruošė aktorius kino pramonei. Jie, tikriausiai, turėjo atliepti mokytojo įgytą kino režisieriaus diplomą, statusą. Suprantama, tada daug kalbėta apie „medinę“, arba perdėtai dramatišką, lietuvių vaidybą ekrane. Visgi, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, ne Vaitkaus kursas tą pakeitė. 2014 m. bakalaurą baigė: Aidas Barkauskas (šiuo metu – Vilniaus kamerinio teatro aktorius), Edgar Bechter (kino aktorius, atlikėjas), Ieva Delininkaitytė (D. Britanijoje gyvenanti aktorė, dainininkė), Petras Kuneika (kino aktorius), Karolis Matuliauskas, Indrė Pivoraitė, Eglė Raustė, Artur Svorobovič (šiuo metu – VST aktorius), Žilvinas Tratas (modelis, kino aktorius), Eglė Valatkevičiūtė, Justas Vanagas (laisvai samdomas aktorius), Justė Zinkevičiūtė (aktorė, TV laidų vedėja).
Paskutinis Vaitkaus aktorių ir režisierių kursas bakalaurą baigė 2018 metais. Aktoriai: Juozas Ališauskas, Mantas Barvičius (dokumentinių serijų bendraautoris), Skomantas Duoplys (kino aktorius), Kamilė Galkutė, Ieva Labanauskaitė (šiuo metu – JMDT aktorės), Emilija Jaujininkaitė, Giedrė Kederytė, Iveta Raulynaitytė, Fausta Semionovaitė, Tomas Šečkus (laisvai samdomi aktoriai), Gabrielė Ladygaitė (teatro, TV aktorė), Karolis Legenis (šiuo metu – Artūro Areimos teatro aktorius), Pijus Narijauskas (šiuo metu – NKDT aktorius), Petras Šimonis (teatro, kino aktoriai).
Panašu, jog tradicija „sulipinti“ aktorius su režisieriais šiuo atveju neišliko. Mažoji dalis pirmųjų išvystė tolygias karjeras. Prie to, žinoma, ryškiai prisidėjo ir pandemija.
Žymiai geriau pastebimi režisierių kurso atstovai: Uršulė (Barto) Bartoševičiūtė (dabar „Berliner Ensemble“ reziduojanti režisierė), Justina Burškaitytė (Januškevičienė) (šiuo metu – NKDT režisieriaus asistentė), Augustas Gornatkevičius (laisvai samdomas teatro režisierius, LNDT režisieriaus asistentas), Naubertas Jasinskas (laisvai samdomas teatro režisierius), Saulius Kovalskas (laisvai samdomas režisierius), Aivaras Micius, Lina Židonytė (nepriklausomi kūrėjai), Rokas Misikonis (laisvai samdomas atlikėjas), Miglė Remeikaitė (aktorė, režisierė), Eglė Švedkauskaitė (režisierė, šiuo metu – LNDT meno vadovė), Kristina Trinkūnaitė.
Neaišku, kaip būtų susiklostęs paskutiniosios laidos likimas, jei ne 2018 m. Vaitkų pasivijęs #MeToo skandalas. Po jo LMTA visiškai nutraukė ryšius su režisieriumi, taip užbaigiant jo auklėtinių dinastiją, o iki šiandien kūrėjas daugiausia stato teatruose, kuriuose gausiai dirba ar vadovaujančias pozicijas užima jo mokiniai. Žinoma, labai greitai peržvelgiant vėlesnius metus, galima sakyti, kad esama akivaizdžios tąsos: teatruose darbuojasi, į savo spektaklius Vaitkaus auklėtinius kviečiasi ir kursus renka jo mokiniai. Tačiau nesunku būti visų mokytoju, kai buvai pirmasis. Aplinkybėms supuolus taip, kad Vaitkui teko pakeisti kelis teatrus, niekada neįkūrus savojo (kaip, pvz., Tuminui) ir neužsidarius su viena trupe, jo auklėtiniai plačiau pasklido, o LNDT įsitvirtinę pirmieji režisieriaus mokiniai įprato dirbti su skirtingais kūrėjais, kurie, po truputį plečiantis Lietuvos teatro rinkai, atsirandant daugiau nepriklausomų trupių, ėmė artistus kviestis į kitus teatrus.
Faktas, kad pirmasis režisierių kursą Lietuvoje surinkęs ir aktorių ugdymą labiau link formos raiškos, o ne prieraišumo teksto deklamacijai pakreipęs Vaitkus sudarė prielaidas keistis šalies aktorystės veidui, kalbant net apie konkrečius veidus, – visuotinai žinoma, jog buvo įprasta rinktis tradiciškai „gražius“ artistus, savo įvairove primenančius amplua sistemą, o štai Vaitkaus kursai visuomet aprėpdavo visomis išraiškos prasmėmis labai platų diapazoną, studentai buvo prisitaikantys ir netikėtai besimainantys kiekviename spektaklyje. Natūraliai dėl to ir vertinami. Beje, kiek dar daug šio režisieriaus į teatrą sėkmingai atvestų vizualiųjų ir garso menininkų reiktų aptarti…
Įdomu, jog kalbėdami apie savo mokytoją Vaitkaus auklėtiniai pabrėžia pradžios svarbą. „Jis mane išleido į savarankišką meninį gyvenimą. <...> Viskas priklauso vien nuo tavęs, todėl svarbiausia – būti užgrūdintam. <...> Mums po baigimo nereikėjo šiltnamio sąlygų, be kurių kitų mokyklų aktoriai dažnai ir „dingsta“, ir „prapuola“[10], – tvirtino Saulius Balandis. „Jis davė pradžių pradžią. <...> Ką gali pasakyti apie žmogų, kuris nulėmė tavo gyvenimą, kuris 1981 metais pirštu parodė į tave…“[11], – sakė Arūnas Sakalauskas. „Elgėsi lyg su kačiukais: mesdavo visus į vandenį, smalsiai žiūrėdavo, kuris išplauks, arba pats dar pamurkdydavo. Mėgo įžūlius. Turbūt tokiu būdu mokė silpnesniuosius“[12], – prisiminė Jolanta Dapkūnaitė. „Vaitkus užgrūdina visam gyvenimui“[13], – teigė Dalia Michelevičiūtė. „Vaitkus – vienintelis iš mano mokytojų, kuris davė amato pamatus. Ir tą davė <...> Kauno teatre, kai pakvietė būti jo, režisieriaus, asistentu statydamas „Golgotą“ 1987 metais“[14], – pasakojo Gintaras Varnas. Yra dar daugybė kitų citatų, kuriose auklėtiniai Vaitkų įvardija kaip griežtą, bet užgrūdinantį ir menininkui tvirtus pagrindus „sustatantį“ mokytoją-praktiką.
Tiesa, nuo pat kurtų studijų pradžios jo metodus paraleliai lydi nesusipratimai bei konfliktai: „J. Vaitkaus auklėtinių vaidyboje įžvelgta ir dirbtinio emocijų forsavimo, ir „liguistų nuotaikų“[15], – rašoma apie Šiaulių studiją. Minima, jog ir Kaune (kad ir koks aukso amžius tada buvo) ne visi aktoriai pritarė Vaitkaus metodams. Kritikai, istorikai stebisi: „Matant profesionaliai, tiksliai, su įkvėpimu vaidinančius aktorius J. Vaitkaus spektakliuose, buvo keista vis dažniau girdėti kalbas apie režisieriaus despotizmą aktoriaus atžvilgiu.“[16] Tos kalbos niekuomet nesiliovė.
Galios pozicija pagrįstas mokymas, kurio metu murkdomi greitai iškyla „geriausieji“ – tie, kuriems sistema priimtina, – lemia, jog visuomet kažkas lieka „gale“, „neatlaiko spaudimo“. Tikrai ne Vaitkus šitai išrado, bet, surinkęs ir į sceną išleidęs tiek daug sėkmingų pavyzdžių, tvirtų tokios mokyklos pozicijų toli gražu neatėmė. Būdamas pirmasis ir (dažnam) vienintelis pavyzdys, užtikrino jos tąsą. Apie tai galvodama prisiminiau ir Švedkauskaitės mintis, išsakytas jos siekiamos kolektyvinės kūrybos principų kontekste: „Pradžioje vaidybą mums dėstė Airida Gintautaitė <...> ypač skatino konkurenciją tarp režisierių ir aktorių, kas neišėjo į gera, nes aktoriai buvo stumiami netapti priklausomi nuo režisieriaus ir tarp mūsų atsivėrė praraja. Tapome aktorių priešais, prieš kuriuos reikia atsilaikyti. Viskas susidėjo į galios piramidę.“[17]
Keitėsi laikai, tačiau ne Vaitkus bei jo principai. Kaip nuo tikrųjų aktualijų tolo kūrėjo spektakliai, taip, įgavus „maestro“ neliečiamybę, ir jam pačiam tapo vis sunkiau tramdyti savo galią bei išlaikyti šios ribas. Iškreiptą pasaulį matantis režisierius pats su juo susigretino. „Bet juk tai – tik gandai“, – sakys kiti. Ir vis tik dauguma žinome, kad ne. „Vis tiek Vaitkus toliau vadovaus teatrui, nors ir iš pogrindžio…“[18], – Birutės Mar dienoraščiuose užrašytas Tumino pasisakymas prieš Vaitkui paliekant Akademinį teatrą. Ir taip, režisierius iki šiandien LNDT bare kavos gaus be eilės. Tačiau ironiška matyti, kad ir pats Tuminas savąjį teatrą „prakeikė“ panašiai.
Taigi, ar „visi jie – Vaitkaus mokiniai“? Žiūrint, ką vadinsime „visais“. Jei susiaurintume klausimą iki dviejų jo vadovautų teatrų bei ten atvestų studentų – taip. Ar buvo tuo metu geresnė alternatyva? Matyt, ne. Kas toliau? Kaita. Stebint tiek paties teatro, tiek jo kūrėjų mąstymo judesius, artimiausias dešimtmetis šį paveikslą, bent LNDT, turėtų pakeisti.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
[1] Lietuvių teatro istorija. Ketvirtoji knyga, 1980-1990 (sud. Irena Aleksaitė). Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2009, p. 92.
[2] Šabasevičienė, Daiva. Teatro piligrimas. Vilnius: Krantai, 2007, p. 11.
[3] Lietuvių teatro istorija. Trečioji knyga, 1970-1980 (sud. Irena Aleksaitė). Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2006, p. 312.
[4] Ten pat, p. 313.
[5] Šabasevičienė, Daiva. Teatro piligrimas. Vilnius: Krantai, 2007, p. 10.
[6] Iš Audronės Girdzijauskaitės pokalbio su Jonu Vaitkumi, 1975. Cit. iš: Lietuvių teatro istorija. Trečioji knyga, 1970-1980 (sud. Irena Aleksaitė). Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2006, p. 172.
[7] Lietuvių teatro istorija. Trečioji knyga, 1970-1980 (sud. Irena Aleksaitė). Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2006, p. 173.
[8] Čia ir toliau skliaustuose pateikiama arba dabartinė etatinė aktoriaus / režisieriaus darbo vieta, nurodyta oficialiuose interneto puslapiuose, arba platesnės veiklos apibendrinimas, nusakantis dabartinį menininko veiklos lauką, jei jis dirba teatro srityje.
[9] Šabasevičienė, Daiva. Teatro piligrimas. Vilnius: Krantai, 2007, p. 341.
[10] Ten pat, p. 409.
[11] Ten pat, p. 413.
[12] Ten pat, p. 416.
[13] Ten pat, p. 416.
[14] Ten pat, p. 419.
[15] Lietuvių teatro istorija. Trečioji knyga, 1970-1980, sud. I. Aleksaitė, p. 312.
[16] Ten pat, p. 183.
[17] Ivaškaitė, Sigita. Režisierės. Interviu be klausimų. In: Teatro žurnalas, 2022, Nr. 26, p. 30.
[18] Šabasevičienė, Daiva. Teatro piligrimas. Vilnius, Krantai, 2007, p. 186.
