Tadas Šarūnas ir Živilė Etevičiūtė – vyras ir žmona, ir jie mėgsta pasikalbėti. Živilė studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, meno kuratorystę, kuravo ir koordinavo nemažai parodų, filmų programų, ėjo kultūros atašė pareigas Šiaurės šalyse. Ji mėgsta stebėti aplinką, ją analizuoti. Živilei kyla daug klausimų, hipotezių, prielaidų, kuriomis ji labai mielai dalijasi su Tadu, taip įtraukdama introvertišką žmogų į ilgus ir atvirus pokalbius.
Tadas mėgsta būti dėmesio centre, paaiškinti, kas kaip veikia. Jis gana atidžiai studijavo ekonomiką, komunikaciją, sociologiją, praktikavo menus, tad turi daug žinių ir patirties. Tadas – taip pat puikus pašnekovas, atidus klausytojas, empatiškas ir palaikantis žmogus. Živilė jo klausosi, jai patinka kitokie, nei jos pačios svarstymai, argumentuoti ir kritiški pastebėjimai, savimi pasitikintis Tado tonas, tačiau ji nemėgsta, vadinamųjų, vyriškų aiškinimų (angl. mansplaining) ir užsižaidžiančių narcizų, tad Tadas neretai stabdomas, jo tezės kvestionuojamos.
Tadas ir Živilė yra 12 metų kartu, jie labai gerai supranta vienas kitą, nes kultūros laukas yra jų laukas. Jie supranta, kodėl jame yra, kaip jis veikia ir kokią didžiulę įtaką tai turi jų gyvenimo kokybei. Tadas mėgsta vadinti save ir žmoną „kultūros milijonieriais“.
Teatras yra viena iš svarbių Živilės ir Tado gyvenimo ir pokalbių temų. Pastebėję, kad, atsitraukus didžiųjų meistrų mūzoms, teatre beveik visai nebesilanko, Tadas ir Živilė nusprendė tai pakeisti ir pradėjo eiti į spektaklius nuolat: perka bilietus pusmečiui į priekį su 40 proc. nuolaida vasarą, klausosi profesionalų rekomendacijų, ima visus jiems siūlomus kvietimus į spektaklius, vyksta žiūrėti spektaklių ir už Vilniaus ribų.
Kviečiame skaityti keletą ištraukų iš jų įrašytų pokalbių apie teatrą.
—–
Pokalbis kavinėje „Nacionalinė“ iškart po spektaklio X
Živilė: Tadai, ar tau patinka eiti į teatrą?
Tadas: Visaip būna. Būna kančios elemento.
Ž.: Kur tos kančios būna? Kurioje vietoje?
T.: Kartais jaučiuosi, jog reikia išbūti kažkokį ten primygtinį režisierės/-iaus sakymą, kaip turiu jaustis. Viskas su tuo gal ir gerai, bet mane kūrinys visų pirma turi apgauti, nejučia įsiūlyti savo realybę. Kai tai nepavyksta, tada ir būna tos kančios ar skausmo. Kūrinys turi iš karto įtikinamai apgauti. Čia kaip kokia anestezija prieš operaciją.
Ž.: Tai tu eini į teatrą dėl to, kad nori būti apgautas?
T.: Taip, anestezija gali būti drugs[1].
Ž.: Aš tai einu į teatrą tam, kad mane nustebintų. Žinai, vienas iš filosofijos atsiradimo būdų yra per nuostabą. Tai aš galvoju, kad aš dėl to einu. Kad įvyktų tai, ko aš dar nesu patyrusi arba gal sugrąžintų į tai, kas buvo, bet nebėra. Tai, žinoma, labai retai įvyksta, bet įvyksta, – tai neprarandu vilties. Ir dar supratau, kad, pavyzdžiui, į kiną einu tuomet, kai noriu pabėgti nuo realybės, o į teatrą einu nepaisant savo būsenos. Teatras mane ne tik atitraukia nuo realybės, bet ir gali padėti ją suprasti, išgyventi kitaip. Gyvi žmonės-aktoriai, nemedijuota teatro patirtis kuria autentišką, kompleksišką ryšį su žiūrovu.
T.: Aš, matai, esu pirmūnas, turiu išbūti spektaklyje iki pabaigos nepaisant to, kiek spektaklis nepatinka. Tu esi vieną kartą praleidusi pradžią, nes tave sunervino, o kitą kartą išbuvai tik vieną dalį. Tai žaviuosi tokia tavo savybe, nes aš darau taip, kaip autorius liepė – būnu iki galo, ar jeigu knygą skaitau, vos ne iki ISBN kodo galiniame viršelyje.
Ž.: Aš, matai, esu nemažai įvairių kūrinių patyrusi, tai pasitikiu savimi. Tad, jeigu man neatrodo, kad vyksta tai, ko man reikia, aš galiu to atsisakyti.
T.: Na, aš irgi esu daug patyręs. Bet, matai, aš vis tiek jaučiuosi, kad esu tas Autoriaus iš didžiosios A rankose.
Ž.: Bet juk Autorius miręs?
T.: Tau gal miręs, man tai vis dar susidūrimo su juo kančia, tiesiog neišvengiama… tyko už kampo.
Ž.: Aš neturiu rašyti recenzijos, tai neturiu jokių įsipareigojimų išbūti iki pabaigos.
T.: O jeigu kažką prarasi, praleisi išeidama?
Ž.: Jeigu išsėdėti jau nėra jokių resursų, tai atsitraukimas, gerai praleistas laikas man daug svarbiau nei ta kančia kėdėje. Ir, žinai, aš net giliai truputį didžiuojuosi savimi, kai tai padarau. Kad išdrįsau išeiti iš ten, kur man nepatinka. Ne visada gyvenime yra pavykę tai padaryti… O dabar, aš jau leidžiu sau tai padaryti ir padarau, ir švenčiu šį sandorį su savimi, kad nebeverčiu savęs daryti, ko nenoriu. Ir yra buvę tokių atveju, kai išeiti negali, ir mes esame kentėję tiek kine, tiek teatre ar koncerte. Šiuo aspektu vizualieji menai dažniausiai suteikia laisvės išeiti bet kada, kai tik nori.
T.: Aš tai, žinok, išeinu, tik mintimis. Pradedu klajoti, vaikščioti po miestą.
Ž.: Čia geras klausimas, kuo užsiimti, kai kūrinys tau nepatinka, nerezonuoja, o dar blogiau, erzina, pykina, o išeiti negali. Sėdi viduryje salės ir tuo momentu neturi drąsos pakelti visą eilę ir išeiti, kai tave matys ne tik visi žiūrovai, bet ir atlikėjai. Vieną tokį kartą pradėjau galvoti, ką daryčiau kitaip, jeigu būčiau šio, man visai nepatinkančio spektaklio, režisierė. Ir, tiesą sakant, greitai supratau, koks sudėtingas režisierės darbas, nes pradėjusi dėlioti atlikėjas, scenografiją, gerų sprendimų sėdint ten, kėdėje, taip greitai rasti nepavyko. Toliau žiūrint spektaklį mano pakantumas buvo didesnis, tad, galima sakyti, kad pratimas pavyko.
T.: O siaube… Aš tai lieku, nes dažniausiai aktoriai labai stengiasi ir dažniausiai būna labai geri.
Ž.: Tai dėl aktorių ten pasilieki?
T.: Jie ten dirba, o aš gerbiu dirbančius žmones. Dažniausiai dirba gerai. Jeigu kūrinys subyra į gabalus, tai aš paimu vieną tokį gabalą ir ištraukiu iš jo kažką, ką galiu patirti. Tai man ten ir būna tas patirties momentas.
Ž.: Mano išėjimas jokiu būdu nėra nepagarba kūrėjams. Jeigu atsistočiau viduryje spektaklio ir išeičiau, tokiu atveju gal ir būtų toks radikalesnis pareiškimas. O tu galėtum taip pasielgti? Atsistoti ir išeiti, nes spektaklis iš esmės neatitinka net tavo vertybių?
T.: Ne, negalėčiau, likčiau kentėti. Ir tais atvejais, kai tu išeini ir palieki mane vieną – aš labai liūdžiu.
Ž.: Šį klausimą galėsime aptarti su psichoterapeutu. Aš jaučiuosi galinti išeiti, ateiti – ten, kur tai nesutrikdo viso vyksmo. Nes sprendimą išeiti priimi ne iškart, duodi šansą situacijai pagerėti ir išeini tik tada, kai jau tampa beviltiška. Nors kad kažkas nepatiktų, o paskui situacija pagerėtų, būna retai. Teatras arba įtraukia, arba ne. Kartais, tiesa, būna, kad procesas būna traukuliuotas.
T.: Tu esi maksimalistė. Aš tai pripratęs tenkintis trupiniais. Nubraukti juos nuo stalo ir suvalgyti. Būna žiauriai gerų trupinių-atskirų performanso elementų. Improvizuotų aktorių sprendimų, kurie įvyksta neplanuotai. Visada kažkas gali nutikti, niekada nežinai iki galo.
Ž.: Tam tikras pažadas?
T.: Taip: aš atsėdėsiu savo bilietą.
Ž.: Na taip, mūsų strategijos skirtingos.
—–
Pokalbis namų virtuvėje planuojant eiti į spektaklį Y
Ž.: Mes šiais metais jau einame į kelintą spektaklį?
T.: Taip, skaičiuoju…
Ž.: Šeštą kokį? Galvoju, ar tau pasiteisina toks dažnas ėjimas į teatrą?
T.: Hmm… (pasimėgaudamas kramto sumuštinį su grujerio sūriu)
Ž.: Man jis labai pasiteisino, suteikia tam tikro atsipalaidavimo. Nes anksčiau, kai išeidavome į teatrą kartą ar du per metus, susikaupdavo visų metų tikėjimasis. Ir jeigu spektaklio metu nieko neįvyksta, apima baisi frustracija. Galvoji, kad jau ilgai į teatrą nebeisi. Ir tokiu būdu praleidi nemažai teatrinio vyksmo – ne tik blogus, bet ir gerus, ir labai gerus spektaklius. Tokia netektis…
T.: Šitas argumentas mane įtikina. Man atrodo, kad dar svarbu teatrą pramaišyti su kitomis meno formomis. Su šokiu, pavyzdžiui. Ir kai vaikštai tarp įvairių formų, kartu save stebėdamas, atsiranda papildomas malonumo sluoksnis.
Ž.: Malonumas, žinoma. Man labai patinka judantys menininkų kūnai: žiūrėdama gyvus jų pasirodymus tarsi iš naujo atrandu savo kūną, ypač šokio spektakliuose. Tokiu būdu atrandu ne tik intelektualų džiaugsmą, bet ir kūnišką džiaugsmą. Po šokio spektaklių aš visada noriu eiti šokti pati.
T.: Taip, man labai svarbus tas present momentas. Kad yra ne tik meno kūrinys, bet ir menininkas, kuriantis būtent tuo momentu. Man tai ir privilegija būti ten ir būtent tada. Kartu tai ir ritualinis momentas, kuris rezonuoja su mano vidiniu pirmykščiu žmogumi, kuriam reikia tokios patirties.
Ž.: Tai ir yra vienas iš svarbiausių scenos menų bruožų – kūryba kiekvieną kartą iš naujo vyksta čia ir dabar.
T.: Ir auditorijos vaidmuo scenos menuose daug svarbesnis nei klasikiniuose vizualiuosiuose. Tik su šiuolaikiniu menu atsiranda auditorijos įtraukimo, dalyvavimo praktikos. Kai pripažįstama, kad žiūrovas-klausytojas yra čia, kartu, ir yra svarbus.
Ž.: Čia kalbame apie tokį back to roots, ne? Teatro tradicija kildinama iš religinių ritualų, į kuriuos buvo ir tebėra siekiama kuo daugiau įtraukti žmones – tiek kūnu, tiek protu. Nes tik įtrauktas į bendrą grupinį ritualą tu pradėsi jaustis rituale dalyvaujančios bendruomenės dalimi. Išgyvensi priklausymo grupei, pripažinimo džiaugsmą. Šie jausmai motyvuos tave norėti likti šioje grupėje ir joje dalyvauti, nuolat jausti tą džiaugsmą, kurio atskiram individui patirti nepavyksta.
T.: Aš nesu teatro tyrinėtojas, tai nežinau…
Ž.: Tadai, bet čia bendrasis išsilavinimas. Turiu mintyje, kad teatro ir religinių apeigų panašumai išlikę iki šių dienų.
T.: Taip, paskutinės mišios, kuriose dalyvavau, buvo labai įspūdingas performansas, kur gana aktyviai atnašauta visu kūnu. Man, kaip žiūrovui, padarė didžiulį įspūdį.
Ž.: Teatras yra mažiau įpareigojantis. Jis nereikalauja iš tavęs nuolat praktikuoti teatrą.
T.: Na, visaip būna. Jeigu esi kažkokioje socialinėje rolėje. Turi aptarti, pasidalyti savo patirtimi apsilankęs teatre, arba turi būti pastebėtas kažkuriuose, tavo socialiame sluoksnyje išskirtiniais laikomuose spektakliuose. Yra ir šitas žanras. Tai tam tikros socialinės klasės ritualų dalis.
Ž.: Bet čia ne tik apie teatrą, čia galima tą patį pasakyti tiek apie drabužius, sportą, vyną ir taip toliau. Yra ir daugiau „teisingų“ tavo socialiniam burbului privalomo skonio atributų, bendruomenės surišimo, vienas kito atpažinimo būdų.
T.: Taip, tik teatras, ėjimas į jį, tai labiau niuansuota savęs rodymo, pozicionavimo forma. Ne visi žmonės eina į teatrą. O kai kurie sako, kad reikia eiti į teatrą.
Ž.: O tau – ne kaip tyrėjui – juk nelabai rūpi, kodėl kiti eina arba neina į teatrą?
T.: Man tai labai įdomu. Buvau spektaklyje „Metamorfozė“ pagal Kafką. Ir man labai patiko būti, laukti spektaklio, kai didžioji dalis auditorijos buvo paaugliai. Kažkas valgė čipsus, kažkas šiaip buvo su savo grupe. Man labai patiko tokia autentiškai būnanti auditorija. Man patinka stebėti į spektaklius ateinančius žmones. Aš tik norėčiau matyti daugiau įvairesnių formų.
Ž.: Auditorijos?
T.: Ne, kalbu apie scenos menus. Burleska, stand-up ir taip toliau. Kad jie atsirastų profesionalioje scenoje, kad jie nebūtų išstumti tiesiogine ir netiesiogine prasme į rūsį. Kad ir tą patį šiuolaikinį šokį.
Ž.: Bet juk jį rodo svarbiausiose Lietuvos scenose…
T.: Na taip, bet norėtųsi, kad tie skirtingi pasauliai labiau persidengtų ir vienoje erdvėje, profesionaliame teatre susitiktų dar skirtingesnės formos. Tuomet publika automatiškai taps įvairesnė.
Ž.: Dėl auditorijų… aš dar pagalvojau, kad skirtinguose meno renginiuose, skirtinguose miestuose auditorija yra skirtinga. Ir kai dažnai lankaisi, auditorija taip pat tampa to meno renginio patyrimo dalimi. Ta patirtis prasideda tada, kai pradedi galvoti apie renginį, perki bilietą, galvoji su kuo eisi, renkiesi drabužius. Tuomet veikia pãstato patirtis, kavinė, personalas ir žmonės, kurie, kaip ir tu, ateina patirti kažko naujo. Ir tai yra įdomu, nes žmonės gali būti labai skirtingi ir turėti skirtingą įtaką tavo patirčiai.
T.: Prisimenu, kai Varšuvoje lankėmės Lenkijos nacionalinėje operoje, į kurią atskridome iš Stokholmo. Iš oro uosto tiesiai į teatrą – grandiozinį pastatą, pilną žmonių, kurie pasipuošę atėjo švęsti Mozarto „Stebuklingosios fleitos“. Juos tarsi atpažįsti, jie lyg ir tokie patys, bet kartu kitokie nei Vilniaus publika. Tai buvo toks geras priedas prie to puikaus kūrinio ir laiko su draugais.
Įdomu, ką tu patyrei Šiauliuose, kokia ten teatro publika?
Ž.: Šiauliuose buvo labai įdomu. Pradedant spontanišku išlipimu Šiaulių stotyje, nors keliavau į Klaipėdą – tai pridėjo malonaus netikėtumo jausmą. Taip pat buvo miela ir netikėta stotyje sutikti vilnietę menininkę Oną Juciūtę, kuri pasitiko į spektaklį atvykusį savo tėtį. Tik tada sužinojau, kad spektaklyje Ona kūrė scenografiją. Dar kartą pasimatuoji Lietuvos kultūros lauko dydį. Iš kitos pusės, jaučiausi beveik didelės šalies gyventoja, kuri važiuoja traukiniu į kitą miestą pasižiūrėti gero spektaklio.
Grįžtant prie auditorijos, į akis krito, kad absoliuti dauguma atėjusių į teatrą buvo vyresnio amžiaus žmonės. To Vilniuje nefiksavau nei teatre, nei kituose scenos menų renginiuose. Mane labai džiugina, kai renginyje matau įvairaus amžiaus žmones. Tad iškart prisiminiau Prancūziją, kur drauge lankėmės vasarą vykstančiame tarptautiniame fortepijono festivalyje „La Roque dʼAntheron“.
T.: Taip, jautėmės segreguoti, nes buvome beveik vieninteliai jaunesni nei septyniasdešimties. Netikėtai atrodė šalia atviros lauko scenos pastatytos greitosios pagalbos mašinos. Buvome mes, daug senjorų ir cikados. Man svarbu, kad nesijausčiau segreguotas. Nes, pavyzdžiui, vizualiųjų menų renginiuose dažnai būna ta pati auditorija.
Ž.: Gal tai priklauso nuo renginio? Nes yra žmonės, kurių nepažįsti, ir tie, kuriuos pažįsti. Pastarieji net gali tapti priežastimi, kodėl renkiesi eiti į vieną ar kitą renginį. Kažkas rekomenduoja ar pakviečia prisijungti. Pats renginys kartais gali tapti tiesiog kontekstu ar jungiančiąja grandimi susitinkant su seniai matytu ar retai matomu žmogumi, kurį susitikti be vakaro programos gali būti truputį nejauku. Man taip patinka eiti ir į teatrą.
—–
Projektą „Menų faktūra: neužmegzti dialogai“ iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (12 000 Eur)
[1] Liet. narkotikai.
