Žvelgiant iš Vilniaus, visi kiti Lietuvos miestai bei regionai kultūros renginių atžvilgiu atrodo mažiau arba mažai patrauklūs. Ypač kai kalbame apie teatrą: didžioji jo kūrėjų dalis veikia sostinėje, čia pastatoma daugiausiai spektaklių, žiūrovai gali rinktis patinkantį žanrą ir juose lankytis bent keturis kartus per savaitę. Be to, Vilniun savo premjeras atveža dauguma kituose šalies miestuose veikiančių nepriklausomų, kartais – ir valstybinių teatrų trupių, kasmet vyksta keletas tarptautinių scenos menų festivalių. Tad kam dar keliauti kitur ir stebėti kultūrinį, teatrinį gyvenimą ten? Juk čia visko pakanka.
Juo labiau kad tolimesnės išvykos reikalauja laiko bei finansinių resursų. Tarkime, Kauną geriausiu atveju pavyks pasiekti per valandą (nors galima užtrukti ir beveik dvi), teks susimokėti už kurą, traukinio ar autobuso bilietą, patį renginį, o jam pasibaigus – keliauti namo. Po renginių šiame mieste tą patį vakarą grįžti į sostinę dažniausiai įmanoma net ir tarpmiestiniu transportu, bet jei Nacionaliniame Kauno dramos teatre pradėtų dirbti daugiau Lenkijos režisierių, Lietuvoje pamėgusių statyti ilgus ir labai ilgus spektaklius, po jų greičiausiai tektų likti nakvoti. Arba po 5-6 valandas trukusio kūrinio naktį parvairuoti namo.
Kelionė į Kauną atrodo ne itin patogi. Jai ryžčiausi tik dėl tikrai labai intriguojančio spektaklio arba galėdama suderinti skirtingas kultūrines patirtis. O iš Vilniaus susisiekimas su šiuo miestu yra patogiausias. Tad tai, kas dedasi Alytuje, Panevėžyje, Šiauliuose ar Klaipėdoje pamatyti dar sunkiau. Mane ten paprastai atvilioja darbas. Ir ne tik teatro kritikės, scenos meno vertintojos, bet ir dramaturgės. Pastarasis vis pašaukia į Klaipėdą.
Dažnai besilankydama šiame mieste prie uosto ir prie jūros ne tik bendradarbiauju kurdama spektaklius, bet ir stebiu čia vykstančius procesus. Klaipėdoje gyvenantys kolegos neretai išreiškia nusivylimą renginių trūkumu žiemą, menku kultūrinio gyvenimo aktyvumu, nedidele, vangiai atsinaujinančia kultūros bendruomene. Miesto savivaldybės 2021-2030 m. strateginiame plėtros plane išskiriama ir daugiau vietai būdingų kultūrinio gyvenimo silpnybių (127 p.): netolygus kultūros įstaigų išsidėstymas, tarptautiškumo trūkumas, nevyriausybinių organizacijų ir biudžetinių įstaigų bendradarbiavimo stygius, nepakankamas infrastruktūros pritaikymas žmonėms su negalia, kultūros paslaugų įvairioms miestiečių grupėms stoka ir t. t. Nors, žinoma, yra ir kuo pasidžiaugti ar net didžiuotis. Štai tame pačiame dokumente išskiriamas „sparčiausiai augantis spektaklių ir jų lankytojų skaičius, palyginti su kitomis didžiųjų miestų savivaldybėmis“ (126 p.), be to, Klaipėdoje rengiami trys ilgesnę ar trumpesnę tradiciją turintys tarptautiniai scenos menų festivaliai.
Dažnai vykdama į Klaipėdą pastebiu, kaip sutrumpėja ją nuo sostinės skiriančios 4-4,5 valandos, kad miestas bei jo gyvenimas man rūpi vis labiau ir kad vis rečiau atsiduriu prie jūros, beveik kaip tikra vietinė. Šiame tekste, naudodamasi savo asmenine patirtimi, žiniomis bei galimybe palyginti su Vilniumi, taip pat kolegų komentarais ir kultūros politikos dokumentais, tyrinėsiu kultūrinę „galimybių miesto“ (taip 2017 m. Klaipėdos kultūros strategijoje įvardijama jos vizija) realybę ir potencialą.
Atsipūskite prie jūros
2019 m. su režisieriumi Jonu Terteliu ir Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais pradėjome rinkti informaciją dokumentiniam spektakliui apie Klaipėdą „Jūrinės šviesos“. Kalbinti miestiečiai ir kūrybinė komanda nustebino: vietiniai prie jūros keliauja retai, o kai kas – net visai nenoriai. Ne kartą teko išgirsti mintį, jog tikri klaipėdiečiai prie jūros apskritai nesilanko. Nors, žinoma, yra ir jūrą bei buvimą prie jos mistifikuojančių, tačiau poilsiui dažniau pasirenkamos arčiau namų esančios žaliosios erdvės (pavyzdžiui, Malūno parkas) arba važiuojama prie jūros už Klaipėdos (link Karklės, į Nemirsetą), ten ieškoma vienumos, atsitraukimo, atsiribojimo nuo miesto bei miestiečių.
Vis dėlto, net jei tikri klaipėdiečiai ir netraukia prie jūros, buvimas gamtoje jiems – labai svarbus. Naujausi duomenys apie Klaipėdos gyventojų kultūrines bei laisvalaikio preferencijas rinkti 2018-aisiais, tad dabar situacija gali būti pasikeitusi, bet prieš penkerius metus laikas gamtoje buvo trečias pagal svarbumą laisvo laiko leidimo būdas mieste (jam pirmenybę teikė 29,4 % respondentų), po buvimo su šeima ir vaikais (42,9 %) bei bendravimo su draugais ir giminėmis (31 %). Tiesa, dar 2016-aisiais jis užėmė pirmą vietą (43,2 %) („Klaipėdos kultūra miestiečių akimis“, sociologinio tyrimo ataskaita, 2018 m., 1 dalis, 15 p.). O štai kultūrinė veikla 2018-aisiais iš trečios vietos nukrito į ketvirtą – ją tvirtino besirenkantys 22,4 % vietos gyventojų.
Tad visiškai logiški atrodė 2020 m. pradžioje ant rekonstrukcijai uždarytą Danės skvero teritoriją apjuosusios tvoros atsiradę plakatai, siūlantys: „Atsipūsk prie jūros, miestas tvarkosi“. Gamta klaipėdiečiams jau ir taip svarbi, o štai su jūra santykis sudėtingesnis, tad kodėl gi nepakvietus visų prie jos? Turiu du atsakymus, kodėl ne. Visų pirma, metų pradžioje prie jūros nėra labai malonu. Gražių dienų pasitaiko, bet tarp jų pilna ir tokių, kai šalti vėjai talžo veidą aštriomis smėlio smiltimis (minėtieji plakatai, žinoma, kabėjo ne tik žiemą, jų pamatyti galima ir dabar, tad pasiūlymas keletą mėnesių per metus gal ir tikrai viliojantis). Antra, Klaipėda turi ką pasiūlyti ir be jūros. Žinoma, mieste ji vaidina svarbų vaidmenį, stiprinama jūrinė kultūra, tačiau čia kuriama ir aukštoji kultūra, esama unikalių muziejų, galerijų, teatrų. O turint omenyje komplikuotą miesto ir uosto santykį, mažoką, nors po truputį ir augantį gyventojų susidėmėjimą kultūra, dėmesys jūrai, ne kultūrai, yra nuviliantis.
Nuviliantis, bet suprantamas, nes gamta, ne kultūra – lengvai prieinama visiems klaipėdiečiams. Iš 2020-aisiais atliktos erdvinės kultūros paslaugų tinklo analizės (tyrimą atliko „Kurk Lietuvai“ projektų vadovė Vėjūna Žalalytė kartu su Vidaus reikalų bei Kultūros ministerijomis) matyti, kad Klaipėdoje 100 % pasiekiamos visos būtinojo, dažno ir vidutinio poreikio kultūros paslaugos (8-31 p.), o iš reto poreikio kultūros paslaugų (įtraukiant gastroles) per 90 min. kelionę autobusu nepasiekiami lieka tik dauguma nacionalinių parkų bei Nacionalinis operos ir baleto teatras (32-43 p.). Tačiau žvelgiant klaipėdiečių akimis, situacija atrodo kitaip: į organizacijas, tenkinančias daugumą kultūros poreikių, iš miesto keliaujant automobiliu tikrai galima nuvykti per 30-60 min., tačiau pasiekti gamtos objektus (parkus, marias, jūrą) – greičiau. O tai itin aktualu, nes pagrindinis trukdis vietiniams lankytis kultūros renginiuose – kaip ir visiems Lietuvos gyventojams – yra laiko trūkumas („Klaipėdos kultūra miestiečių akimis“, sociologinio tyrimo ataskaita, 2018 m., 1 dalis, 144 p.; „Gyventojų dalyvavimas kultūroje ir pasitenkinimas kultūros paslaugomis“, 2020 m., santrauka, 36 p.).
Čia norėtųsi padaryti išvadą, kad kuo toliau nuo senamiesčio šiame keisto plano mieste gyvenama, tuo rečiau einama į kultūros renginius. Pagal savivaldybės atliktą klaipėdiečių kultūros vartojimo tyrimą, tai tiesa kalbant apie „Žvejų rūmus“ bei juose dabar veikiantį Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą, mažiausiai traukiančius šiaurinėje miesto dalyje įsikūrusius žmones („Klaipėdos kultūra miestiečių akimis“, sociologinio tyrimo ataskaita, 2018 m., 1 dalis, 37 ir 40 p.), tačiau netinka Klaipėdos dramos teatrui (34 p.), Klaipėdos lėlių teatrui (43 p.) ir „Kultūros fabrikui“ (49 p.), kuriuos labiausiai pamėgę pietinių miesto rajonų gyventojai.
Gal Klaipėdos šiaurėje, arčiau jūros, įsikūrę vietiniai tikrai dažniau naudojasi pasiūlymu prie jos atsipūsti? O gal iš tiesų kaltas senamiestis? Beveik visos aukštąją kultūrą kuriančios ir pristatančios organizacijos įsikūrusios senojoje miesto dalyje, kuri Klaipėdoje nepasižymi gyvybingumu bei didele žmonių trauka (išskyrus masiškesnes šventes, kurių metu transportui visiškai uždaroma Tiltų gatvė) ir Ernesto Parulskio tekste buvo kritikuojama už nepatogų, o kartais – tiesiog pavojingą akmeninį grindinį („Sveikatai kenkiantis menas“ // Dailė, 2022, Nr. 2, 11-12 p.). Tad kam veržtis senamiestin, rizikuoti čiurnų ir dantų sveikata, galimais viešojo transporto nepatogumais ar gaišti laiką ieškant, kur pasistatyti automobilį, jei galima tiesiog atsipūsti gamtoje?
Įtraukties stoka
Klaipėdos miesto savivaldybės strateginiame plane tarp vietos kultūros lauko silpnybių išskiriamas ne tik netolygus kultūros įstaigų išsidėstymas, bet ir įtraukties trūkumas (127 p.). Dalyvauti kultūros kūrime ir vartojime sunkiau jaunimui, tautinėms mažumoms, vyresnio amžiaus žmonėms, taip pat turintiems negalią: trūksta tiek infrastruktūros, tiek paslaugų. Štai dar 2017-aisiais parengtoje miesto kultūros strategijoje kaip vienas iš tikslų nurodytas moksleivių ir jaunimo kultūrinių iniciatyvų inkubatoriaus įkūrimas (Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros 2017-2030 metų strategija, 7 p.). Tada, Klaipėdai pretenduojant tapti Europos kultūros sostine ir dar net nenujaučiant artėjančios pandemijos, svajota ir apie naują kultūros centrą Klaipėdos teismo ir kalėjimo pastatų komplekse. Apie tokį centrą bei jaunimo kultūrinių iniciatyvų inkubatorių svajojama iki šiol, o Jūros gatvėje stovintis jau beveik 10 metų nenaudojamas pastatų kompleksas – ir vėl aukcione.
Įtraukties stoka aktuali ne tik kūrėjams, prarandantiems dalį potencialios auditorijos, ne tik miestui bei regionui, bet ir valstybei. 2019-aisiais patvirtintoje Lietuvos kultūros strategijoje rašoma: „<...> sudarant kultūros ir demokratijos indikatorių rinkinį <...> nustatytas labai aiškus dalyvavimo kultūroje ir demokratijos ryšys. Lietuvos gyventojų apklausos taip pat atskleidžia aiškias teigiamas sąsajas tarp aktyvesnio įsitraukimo į kultūrą ir aukštesnės asmeninio bei socialinio gyvenimo kokybės. Gyventojai, įsitraukę į kūrybines veiklas, kur kas labiau linkę pasitikėti vieni kitais. Tokie gyventojai taip pat aktyviau dalyvauja rinkimuose. Taigi kultūra lemia tvirtesnę ir sąmoningesnę pilietinę tapatybę. Kultūrinėse veiklose aktyvūs gyventojai dažniau jaučiasi laimingesni, kūrybiškesni bei stipresnės dvasinės sveikatos. Nors Lietuva lenkia daugumą Europos šalių pagal kultūros sektoriaus sukuriamą ekonominę vertę, tačiau atsilieka nuo kitų Europos šalių vidurkio pagal kultūros veiklų ir paslaugų prieinamumą bei tolygumą, o tai savo ruožtu daro įtaką ir žemesniam nei vidutinis Lietuvos pilietinės visuomenės aktyvumui“ (9 p.).
Taigi, pasitikint dokumentu bei neabejojant kultūros nauda, siekis į kultūrinį gyvenimą įtraukti kuo daugiau žmonių atrodytų savaime suprantamas. Dėl būtinojo poreikio kultūros paslaugų klaipėdiečiai gali jaustis ramūs: iki artimiausių meno mėgėjų kolektyvų, kultūrine veikla užsiimančių bendruomenių, meno būrelių, kultūrinių edukacijų, prieigos prie kompiuterio, skaityklos, taip pat norint pasiskolinti leidinių teks keliauti pusvalandį arba mažiau (Erdvinė kultūros paslaugų tinklo analizė, 10 p.). Tačiau to, siekiant kurti geresnį asmeninį ir socialinį gyvenimą, tvirtesnę bei sąmoningesnę pilietinę tapatybę ar tiesiog laimingesnę visuomenę, akivaizdžiai negana. Juk net ir gyvenant netoli bibliotekos ar teatro, dar reikia į juos patekti, o patekus – gauti prieinamą turinį. Tai ne visiems ir ne visada lengva padaryti. Ir ne tik todėl, kad daug kultūros įstaigų Klaipėdoje yra įsikūrusios senamiestyje su jau minėtu sveikatai pavojingu grindiniu. Net jei pavyks sėkmingai atvykti iki durų, viduje nebūtinai bus ką veikti.
Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje birželio pradžioje matytas projekto „Mes taip nesitarėm“ pristatymas buvo puikus priminimas, kaip vis dėlto lengva pamiršti dalį visuomenės ir koks tai didelis praradimas pamiršusiesiems. Šiame renginyje kūrybiniais eksperimentais su scenos menų atlikėju Dominyku Vatiekūnu trečius metus užsiimantys kurčiųjų bendruomenės nariai pristatė originalių kūrinių ir man iki tol negirdėtą, nematytą žanrą – gestų kalbos poeziją. Be popieriaus bei teksto kuriama poezija primena šokį ir gali būti visiškai užburianti. Kodėl apie ją nežinojau? Kodėl Lietuvoje nėra gestų kalbos poeziją įtraukiančių profesionalių scenos meno kūrinių? Matyt, todėl, kad scenos menai kurtiesiems sunkiau pasiekiami (kaip dažnai scenoje matome vertėjus į gestų kalbą?), mažiau lankomi ir kur kas rečiau nei girdintiesiems atrodo kaip reali karjeros galimybė. O kurtiesiems nedalyvaujant profesionaliosios kultūros kūrime, unikalios jų kūrybinės išraiškos profesionalių scenų nepasiekia. Ši problema – ne tik Vilniaus ar Klaipėdos, bet čia tikrai yra ką nuveikti, kad kurčiųjų, o ir visos kitos žmonių su negalia ar socialiai pažeidžiamos bendruomenės būtų kuo aktyviau įtrauktos į kultūros kūrimą bei vartojimą.
Daugiau dėmesio Klaipėdoje reikia ir tautinėms mažumoms. Jos, žinoma, turi Tautinių kultūrų centrą – jame minimos įvairių kultūrų dienos, kai kurios nacionalinės šventės, rengiamos parodos, vyksta seminarai, – tačiau ar to tikrai užtenka daugiataučiam ir daugiakultūriam miestui, kuriame minėtoji įvairovė yra vienas iš nedaugelio skirtingus vietos istorijos etapus jungiančių elementų? Juo labiau kad tautines mažumas matant tik kaip tautybių atstovus, o ne miesto bendrakūrėjus, nesunku paskatinti dar didesnę atskirtį, kai kiekviena bendruomenė formuoja sau patogią aplinką bei kultūrą, nematydama visumos, o kultūrinius skirtumus priima ne kaip galimybę mokytis, tobulėti, pažinti, bet kaip pretekstą susipriešinti.
Tautinių mažumų įtraukties stoka atsispindi ir klaipėdiečių apklausoje apie kultūros vartojimą. Nors daugumai respondentų renginių netrūksta, iš tų, kurie jų vis dėlto pasigenda, tik 11 % yra lietuviai („Klaipėdos kultūra miestiečių akimis“, sociologinio tyrimo ataskaita, 2018 m., 1 dalis, 157 p.).
Nepakankamai į kultūrinį gyvenimą Klaipėdoje įtraukiamas ir jaunimas. Kalbant apie teatrą, nuosekliai vaikams bei paaugliams kuriančių čia – nedaug. Bene aktyviausiai šiame mieste veikia, geriausiai ne tik Klaipėdos regione, bet ir visoje Lietuvoje vertinamas yra Klaipėdos lėlių teatras. Klaipėdos dramos teatro repertuare – vos du spektakliai vaikams. Čia pastatymų mažiesiems trūkumą spręsti padeda sales iš teatro besinuomojantys kūrėjai: Klaipėdos jaunimo teatras, klounų teatro studija „Dulidu“, „Lino lėlės“, šokio teatras „Judesio erdvė“, „Taško“ teatras. Dalis jų spektaklius vaikams rodo ir „Kultūros fabrike“, teatralizuotų pasirodymų jauniesiems žiūrovams taip pat siūlo Klaipėdos koncertų salė. Vis dėlto, renginiai vaikams nedominuoja nė vienos organizacijos (išskyrus minėtąjį Klaipėdos lėlių teatrą) repertuare, o, pavyzdžiui, Klaipėdos dramos teatro ir „Kultūros fabriko“ repertuaruose 2022-2023 m. sezone spektakliai mažiesiems pasirodė rečiau nei kartą per savaitę. Nors tiek miestas, tiek valstybė pabrėžia būtinybę į kultūrinį gyvenimą visus įtraukti dar vaikystėje: „Asmenys, kuriems nuo mažens pažįstamas menas, sudaromos kultūrinės saviraiškos galimybės, kuria didesnę socialinę ir ekonominę vertę visuomenei“, – rašoma Lietuvos kultūros politikos strategijoje (11 p.).
Dar viena sfera, kurioje Klaipėdoje gan akivaizdus įtraukties stygius, yra tarpinstitucinis bendradarbiavimas. Nors stebėdama vietos teatralus vis dažniau matau ne tik asmeninį, bet ir tarpinstitucinį palaikymą, tačiau, kaip ir visoje Lietuvoje, čia galėtų stiprėti savivaldybės, jos valdomų įstaigų, nepriklausomų organizacijų bei valstybinių įstaigų ryšiai. Belieka tik pasvajoti, kokias aukštumas pasiektų susivieniję ryškiausi Klaipėdos teatrai!
Gyvybingas kultūros židinys
Lietuvos kultūros politikos gairėse suformuluota mūsų šalies kultūros vizija. Septintasis jos punktas skelbia: „Miestai veikia kaip gyvybingi kultūros židiniai. Jų įvairus ir dinamiškas kultūrinis gyvenimas prisideda prie regionų patrauklumo“ (Lietuvos kultūros politikos strategija „Kultūra 2030“, patvirtinta 2019 m., 4 p.). Didžiąją teksto dalį paskyrusi tam, ko Klaipėdos kultūroje trūksta, dabar noriu pasidalinti tuo, kas, mano galva, čia kursto gyvybingąjį kultūros židinį. Kitaip tariant, kodėl esu pasiruošusi į šį miestą važiuoti ne tik dirbti, kodėl galiu kelyje praleisti maždaug keturias valandas, už kelionę mokėti vis daugiau ir nuolat planuoti sugrįžimą.
Visų pirma – nebe dėl jūros. Prieš maždaug dešimt metų pradėjau vis dažniau lankytis Klaipėdoje. Sau ir kitiems sakydavau, kad dėl scenos meno, bet iš tikro svarbiausia čia man buvo jūra. Tada atvykdavau ganėtinai retai, stebėdavau festivalius ir tik kartais – pavienius spektaklius. Visų pirma tapau nuolatine festivalio „Jauno teatro dienos“ žiūrove. Vėliau dėmesį ėmė traukti ir Klaipėdos jaunimo bei lėlių teatrai, menininkų grupė „Žuvies akis“, anuomet dar neseniai įsikūręs „Apeirono“ teatras, festivaliai „Plartforma“, „Materia magica“, nuo 2017-ųjų rengiamas „TheAtrium“. Pastaruoju metu vis įdomesnis darosi ir Klaipėdos dramos teatras, kviečiantis bendradarbiauti kaimyninių šalių kūrėjus. Į Klaipėdą dabar važiuoju dėl scenos meno. Ir dėl kolegų.
Vietos kultūros bendruomenė nėra didelė, tačiau ji aktyvi ir suinteresuota siekti kiek įmanoma aukštesnės kokybės, mato ne vien savo organizacijas, bet ir miestą, regioną, visą šalį. Pavyzdžiui, Godą Giedraitytę regėjau visų spektaklių, prie kurių tik prikišau ranką, premjerose Klaipėdoje, stebiu ją ir kuriančią savo, taip pat – prodiusuojančią Šeiko šokio teatro projektus, organizuojančią „Plartformą“. Svarbi miesto kultūros dalis – Klaipėdos lėlių teatras. Jo vadovė Aušra Juknevičienė bei meno vadovė Gintarė Radvilavičiūtė taip pat matomos tiek vietos, tiek Lietuvos kultūros lauke. Vis svarbesnis tampa festivalis „TheAtrium“, išsikovojantis poziciją ne tik šalies žiūrovų, bet ir į jo rengiamą vitriną atvykstančių užsienio ekspertų kalendoriuose. Tai, žinoma, ne viskas ir ne visi, tačiau jau vien aiškių lyderių buvimas nuteikia optimistiškai. „Kultūros kokybė ir sklaida didžia dalimi priklauso nuo sektoriaus žmogiškųjų išteklių, darbuotojų sudėties, kompetencijų bei sektoriaus darbo vietų kokybės“, – sakoma Lietuvos kultūros politikos gairėse (8 p.). Tad, kol veikia kompetentingi entuziastai, Klaipėdos kultūra gali klestėti. Tačiau keletu aktyvių žmonių kliautis nevalia – reikia jau dabar investuoti į būsimus kultūros profesionalus.
Bet ar visa tai reiškia, kad Klaipėdą šiandien galima pavadinti gyvybingu kultūros židiniu?
Mano atsakymas būtų ir taip, ir ne. Kultūros čia esama, kaip ir aukštos kokybės meno. Vis dėlto, gyvybingumas didžiausias gegužės-spalio mėnesiais, kai vyksta dauguma svarbiausių aukštosios ir populiariosios kultūros renginių. O žiemą kultūros uostas, regis, užšąla. Arba renkasi kuo ramiau pražiemoti. Be to, yra tų, kuriems kultūra lieka nepasiekiama: per toli, per brangi, netinkamo turinio ar nepritaikyta, neaktuali, nes reikia spręsti kitas, pavyzdžiui, miesto taršos ar uosto plėtros, problemas.
Galvojant apie Klaipėdos kultūrinę ateitį, regis, svarbu ją kuriantiems ir vartojantiems prisiminti, kad, kaip parodė savivaldybių kultūros indekso tyrimas, „už kultūros situaciją kiekvienoje savivaldybėje yra atsakingi visi subjektai: savivaldybės meras su komanda, kultūros organizacijos, kultūros kūrėjai, vietos gyventojai“ (Savivaldybių kultūros indeksas, 2021, tyrimo santrauka, 81 p.). Tad reikia bendros pastangos, neleidžiant Klaipėdos kultūriniam gyvenimui sustingti žiemą, taip pat – į kultūros kūrimą bei vartojimą įtraukiant visus, kurie iki šiol įtraukti nepakankamai.
Tai jūros ar kultūros?
Klaipėda gali pasiūlyti abidvi. Ir tai yra viena iš jos stiprybių, padedančių visam regionui pritraukti ne tik kultūros, bet ir daugybės kitų paslaugų vartotojus. Tačiau aš norėčiau, kad žmones pritraukęs miestas (ir visų pirma – jo valdžia) pasiūlytų jūrą rinktis ne vietoj, o greta kultūros: aplankyti tarptautinius scenos menų ar muzikos festivalius, vieną ar kelias premjeras, užsukti į muziejus, Prano Domšaičio galeriją, pasivaikščioti po atnaujintą skulptūrų parką, apžiūrėti miesto istoriją pasakojančią architektūrą… Ir tik jei liks laiko – prisemti batus pajūrio smėlio.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
