O pati svarbiausia išvada – pasakojimas ir suvokimas galimi tik bendruomenėje, suprantant tai kaip Mes visi.

Man Kauno dramos teatro kvapas – ir tie prirūkyti posceniai; ir kvapas uždangos, nors ji visai nesena, bet jau turi tos teatrinės dulkės, kuri taip sukutena nosį, kad esi priverstas nusičiaudėti, o čiaudėdamas atšviežini ir uoslę, ir regą, netgi ašara pasirodo.

Jurgis Marčėnas yra ir „keistuolis“, ir truputį „atviras ratas“, ir vienas tų niršių triušių iš plataus meninio profilio sindikato „Bad Rabbits“. Žinoma, ir Aido Marčėno, poeto Nr. 1, sūnus.

Geriausias menas yra tas, kurį pamačius norisi daugiau veikti, daryti, gyventi. Ne kas kita, o menas turi potencialo sužadinti žmoguje tai, ko jam reikia.

Mano teatras – žmogaus laboratorija, savo vidaus ribų plėtimo kelionė. Kelionė laiku ir tampymas likimui už ūsų. Manipuliacija gyvenimu, žmogumi. Intelektuali patirtis. Nerašytų taisyklių žaidimas.

Neseniai grįžau iš festivalio Minske. Ten važiavau su nuostata, kad pamatysiu sovietinius laikus, o pamačiau nerealią tvarką… Ir žmones, kurie laimingi turėdami savo taisykles. Tai mane šokiravo ir privertė dar kartą susimąstyti apie mūsų šlykščią ir keistą prigimtį.

Labai džiaugiuosi iš tikrųjų, kad būtent šituo metu, kai jau esu nebe vaikas, bet dar nesu senis, per pastaruosius dešimt metų papuoliau į teatrus, pas režisierius, kurie man yra iš tikrųjų iš didžiosios raidės, susidūriau su talentingais žmonėmis.

Kuo daugiau darai, tuo geriau moki išskirstyti savo laiką ir jį išnaudoti teisingai. Galų gale, visi tavo darbai vienas kitam pasitarnauja.

Labiausiai atsiskleisti ir būti savimi galėjau teatre, kuriame nėra ribų. Ten galiu būti melodingas, elektroninis, triukšmingas – visoks, koks noriu.