Aš labai mėgstu džiazą. Visokį. Tad, paišdykauti smuiku linksmomis melodijomis ar iliustruoti keistais garsais žaidybines situacijas lėlių teatro scenoje – vienas malonumas.

Norint tęsti teatro kūrybinį gyvenimą, neišvengiamai kyla klausimas – kaip dabartyje įprasminti jo atmintį? Manau, per kūrybines idėjas, galinčias prasmingai susieti skirtingas kartas, galbūt ir laikus.

Norisi stiprinti požiūrį į lėlių teatrą – jis nėra skirtas vien vaikams. Erzina ir teatralų žvilgsnis iš aukšto, neva esame nerimti. Iš tiesų geriausi užsienio kūrėjų darbai, kuriuos esu matęs, buvo būtent lėlių teatro.

Pamenu, dramos teatre buvo toks kambarys, apstatytas sofomis. Aš sėdėdavau tarp teatralų ir klausydavausi, kaip jie papsi cigaretėmis ir patyliukais šneka. Jų klausydamasi tiesiog išskrisdavau – taigi buvo tokia vaikystės hipnozė.

Mano nuomone, spektakliui, jei nėra apgalvoto grimo, stinga visumos. Ir nugrimuotam aktoriui lengviau dirbti.

Dabar suprantate, kaip sunku apibrėžti, ką reiškia kurti Apeironą? Tiesiog tai sambūris jaunų žmonių, kuriems įdomu tyrinėti, koks galėtų būti teatras.

Tai, kad pati šoku scenoje, matau užkulisius, žinau, kas ir kaip ten vyksta, davė impulsą – norą pamatyti sceną iš šono. Teatre viskas fantastiška: šviesa, spalvos, atmosfera, emocijos… Reikia tik suprasti, kas yra svarbu, ir spėti užfiksuoti.

Kai aktoriui scenoje reikia veikti, turime kažką pažadinti savyje. Iš ten turbūt kažkas ir atsiranda mūsų akyse… Aš manau, kad kiekviena patirtis, kad ir pati baisiausia ar nemaloniausia, nusėda kažkur viduje, ir atėjus tam tikram laikui iššauna.

Man įdomu tada, kai yra perspektyva kažko, kas bus. Net jei to mes ir nesulauksim. Visa žmonija, visa meno istorija tik per viltį juda pirmyn.