Pats blogiausias komplimentas po premjeros – kai žiūrovas pasako, kad šiaip spektaklis tai prastas, bet scenografija labai gera, išgelbėjo spektaklį. Niekada scenografija neišgelbsti blogo spektaklio.

Tuminas vieną sykį mane pavadino tamsos kunigaikščiu. Koks aš tamsos kunigaikštis? Tiesiog žinau, kad tamsioje erdvėje geriau pavyksta atmosferą sukurti.

Bejėgiškumas – tai nebranda. Brandi asmenybė gali būti netalentinga. Bet ne bejėgiška.

Jeigu reziumuodamas savo pasiekimus nesi patenkintas, nesijauti išsipildęs, paaugęs – reikia kažką keisti, išlipti iš komforto zonos ir paimti likimą į savo rankas.

Aš ne už rožinius akinius, bet nereikia atimti iš žmonių vilties. Gal aš būsiu nemadingas, bet mada – ne mano reikalas.

Koks gėris nugyventi pusę gyvenimo! Baimės išnyksta, į iššūkius pradedi žiūrėti kaip į malonumą. Nebėra noro kažką nustebinti ar priblokšti, atkreipti dėmesį į save.

Latvė Velta Žygurė-Anužienė ir lietuvis Vytautas Anužis, per ketverius metus Klaipėdos universitete išugdę aktorių kursą, praturtino Latvijos teatrą.

Mes gi beveik visus Lietuvos regionus su spektakliu aplankėm. Visur pilna su entuziazmu dirbančių žmonių. Jie tave giria, kad gražu, o tau atrodo, „kaip ačiū, kad jūs mus įsileidot, parodėt.“

Aktorė parodo „Tolimos šalies“programėlę, kurioje Gintaro Varno užrašyta: „Birutei-Lialiai Raubaitei, suvaidinusiai mamą, visas mamas. Linkiu gyvenime taip nelaukti ir nekentėti kaip spektaklyje ir teatre…”