Kartais pakalbu personažo sakiniais, ypač prieš premjeras. Bet gal tai ir geras ženklas. O kad patys personažai pradėtų gyventi už mane… Tikiuosi, kad taip nėra.
Nuo Ivano Rūsčiojo laikų Rusija įprato kankinti pati save. Žmogaus gyvybė ten neturėjo jokios vertės. Tačiau kankindama save, ji kankina ir esančius šalia. Ir mes patenkame į tą kategoriją.
Pirmasis mūsų klasės spektaklis buvo Nikolajaus Gogolio „Revizorius“, kurį režisavo ne kas kitas, o Gintaras Varnas. Ambicija jį sukurti gimė po vienos mokytojos žodžių „mūsų laikais tai…“ Mes paprasčiausiai norėjome įrodyti, kad ir mūsų laikais viskas ne ką prasčiau…
Aš daugiau įsivaizduočiau valstybę, kuriai būtų svarbi šalyje verdanti kūryba. Ar tinka atsakymas į klausimą apie svajonių spektaklį?
Ieškau to, ko dar pati sau nesu atradusi, – juk visi žinome, kad pasaulyje jau viskas sukurta, bet labai svarbu pačiam nenustoti ieškoti. To man labai trūksta Lietuvos šokyje.
Man norisi kalbėti apie žmogaus silpnumo akimirkas, praradimus ir santykį su kitu žmogumi. Kokios problemos jį ištinka, kokių klaidų padaro eidamas per savo gyvenimą.
Kartą prie manęs priėjo du jauni žmonės ir pasakė: „Žinokit, Jūsų personažas yra mūsų šeimos taikytojas. Kai mes susipykstam, mes pasakom Jūsų personažo kelias frazes ir susitaikom. Jūs visą laiką mūsų namuose.“
Ko neturėjau galimybės statyti sovietinėje Lietuvoje, vėliau ir Vakaruose, viską rašydavausi į svajonių knygą. Gal kai kas būtų verta dėmesio ir šiandien. Nes rašydavau ne tik KĄ statyčiau, bet ir KAIP – spektaklio koncepciją. Savitas mentalinis trenažas.
Teatras yra įrankis. Man jis ne šventovė. Man teatras – laisvų, protingų žmonių sugebėjimas būti bendruomenėje. Kaip pirmykštė gentis.
