Jonas Vaitkus, Gintaras Varnas ir Oskaras Koršunovas pabandė rasti žodžius, kurie tiksliai apibūdintų Juozo Budraičio sceninį kelią
Aš save laikau labiau scenaristu, rašau, galima sakyti, čia ir dabar, vykstant spektaklio repeticijoms, kuriose aptariamas numanomas siužetas, scenos, situacijos ir čia pat ieškoma išraiškos.
Kartais teatras yra tarsi sena, purvina spinta – atidarai duris, pro kurias gali iškristi daugybė senienų. Teatras kenčia kaip senas vaikas, kuris neranda sau vietos.
Dažnai sulaukiame komentarų iš žiūrovų – „o, mes nežinojome, kad viskas taip vyksta Palestinos patikros postuose“. Europos publika puikiai moka „skaityti“ mus.
Labai norėčiau pabandyti kurti spektaklį, subūrus savo aktorius iš kelių šalių. Tikiuosi, tai pavyks 2017 metais tarp švedų, lietuvių ir suomių.
Visos vadinamosios didžiosios temos ir svarbiausi dalykai vyksta čia pat – kasdienėse situacijose. Nebūtina nerti į metafizinių vandenynų gelmes ar gaudyti rojaus paukščių.
„Театр.doc“ įkūrėjas: „Keturios premijos – nieko nereiškia. Na, ir ką – iškabinta ant sienos. O pasitenkinimą teikia darbas su aktoriais ir žiūrovai. Juk kuo labiau valdžia mus spaudžia, tuo daugiau žiūrovų sulaukiame”.
Išprususios publikos blizgučiais nesuviliosi. Ne puošnūs fasadai, interjerai, scenos efektai ir triukai vilioja į teatrus.
Atsakiau, kad ne tik mačiau „Otelą“, bet ir bendraujame su aktoriais, Otelą vaidinęs Vladas Bagdonas yra mano mokytojas. Jiems tai buvo neįtikėtina, sakė: ar galima tave paliesti?
