Artūras Areima: provokacija yra mano mėgstamiausia žaidimo dalis

2015-12-15 Menų faktūra

aA

„Žmogus šypsosi - kaukė. Papersk tam žmogui į veidą ir pamatysi tikras akis. Man reikia tų tikrų akių“, - drąsiai sako teatro režisierius Artūras Areima, jau spėjęs užsitarnauti provokuoti nevengiančio kūrėjo vardą. Artėjant kontraversiško spektaklio „Nevykėlis“ (pagal E. Limonovo romaną „Nevykėlio dienoraštis“) premjerai Kaune gruodžio 17, 18 ir 19 dienomis, kalbamės su vienu iš ryškiausių jaunosios kartos režisierių.

- Matę ne vieną jūsų darbą, greičiausiai jau turi tam tikrą viziją, kas yra areimiška teatro kryptis. Kokia ji yra jums? 

- Visada statau žmogų prieš tai, su kuo jis savyje negali susitaikyti ar negali sau pripažinti - prieš jo paties demonus. Aš bandau parodyti žmonių įvairovę, jų skirtingumą, kitokius žmones, kokių žiūrovas galbūt negali pripažinti. Tiesiog nebandau mimetiškai atvaizduoti pasaulio. 

- Papasakokite šiek tiek apie savo darbo metodus. 

- Kasdien knisuosi po aktorių, kol jis man ką nors atveria. Tada bandom tai išsaugoti ir iš to konstruojame spektaklį. Manau, į klausimą, kokia metodika dirba režisierius, niekas neatsakytų - tai bus galima padaryti senatvėje. Spektaklis kinta nuo žiūrovų, jis niekad nebus vienodas, todėl jo nušlifuoti neįmanoma, to nenoriu. Noriu nebaigtumo jausmo. Viskas kuriasi vietoje, tiesiog taip. Man įdomus dienos veidas ir tos dienos patyrimai.

- Ar kūryba yra lygu atsivėrimas?

- Na, taip. Kraujo nuleidimas. Majos šydo praskleidimas.

- Kas įkvepia tą šydą praskleisti? Kitaip tariant, iš kur gimsta taip visų garbinamas įkvėpimas?

- Muzika, fotografija, vaizdas, išgirsta filosofinė mintis... Mano pagrindinis kūrybos stimulas, impulsas, įkvėpimas yra išnaikinta atmintis. Ši užmarštis yra tokia pat svarbi kaip pats gimimo įvykis, kurio koordinačių mes niekaip negalime nustatyti, kurio tiesos niekaip negalime apčiuopti. Dar yra dirbtinė atmintis. Viena iš ryškiausių dirbtinių atminčių man yra kinas, kuris įsirėžia į atmintį taip, kad nebeatseku, kur yra mano, o kur dirbtinis, sintetinis patyrimas. Turbūt šitoje takoskyroje ir gimsta mano kūryba. Mes turime besisukančią, reversišką struktūrą, kurioje neišvengiamai nuolatos grįžtama atgal, kurioje niekuomet neaišku, kas yra kas.

- AAT|Artūro Areimos teatras kuriamas kūrybinės laboratorijos principu. Kokia Jūsų teatro misija?

- Mano teatras - žmogaus laboratorija, savo vidaus ribų plėtimo kelionė. Kelionė laiku ir tampymas likimui už ūsų. Manipuliacija gyvenimu, žmogumi. Intelektuali patirtis. Nerašytų taisyklių žaidimas. Savo individualios kalbos paieškos. Kiekvienas žmogus yra apsibrėžęs savo suvokimo ribas ir tai, kas už tų ribų jam nepriimtina ar netinkama. Mano teatro misija - tų ribų plėtimas ir žiūrovo tapimas intelektualiai spalvingesniu, siekis nesustoti ieškoti savęs. Noriu, kad teatras žiūrovui nebūtų tik pramoga, o kartu ir kova su savimi. Pasaulis gali būti kitoks, bet tai nereiškia, kad jis turi būti geresnis. Jis turi būti spalvingesnis.

- Savo spektakliuose dažnai provokuojate žiūrovą. Ar neatrodo, kad tai žiūrovui ne visada patinka?

- Žaidimas ne visada yra smagus, ne visada jis eina vienodai. Vieni laimi, kiti pralaimi. O provokacija yra žaidimo dalis. Provokacija yra mano mėgstamiausia žaidimo dalis, nes, kai visiems gerai, reiškia, jog nieko nevyksta. Žmogus šypsosi - kaukė. Papersk tam žmogui į veidą ir pamatysi tikras akis. Man reikia tų tikrų akių. Aš nepretenduoju užimti Dievo pozicijos. Nesiruošiu žiūrovo atvesti kažkur visam gyvenimui. Man svarbu jį paklaidinti - paklaidinti bent sekundei, akimirkai. Kartais užtenka sekundės, kad požiūrio kampas pradėtų kisti.

- Labai greitai publikai pristatysite spektaklį „Nevykėlis”. Kokio žiūrovo tikitės sulaukti?

- Tokio, kuriam nepatinka metaforos ir prasmių ieškojimas. Žinoma, ateis ir daugelis kitų, kurie išgertoje stiklinėje vandens nori surasti kokią nors prasmę. Mano tikslas - juos pasukti neteatrinio mąstymo linkme, t.y., kad jie atsipalaiduotų ir priimtų vaidinimą, atlikimą, aktą laisva akimi ir nuo ieškojimų ir prasmių neužsmaugta galva. Jei ateis nemėgstantys teatro, jie jausis savo vietoje ir matys tai, kas vyksta, be jokių akinių, priims arba atmes kaip „Youtube“ perklausydamas muzikinį gabalą: veža arba ne. Juk ten neieškome prasmių.

AAT|Artūro Areimos teatro premjera „Nevykėlis“ ( pagal E. Limonovo „Nevykėlio dienoraštis“) vyks gruodžio 17, 18, 19 dienomis 19 val. POST galerijoje (Laisvės al. 51a, 4 aukštas).

Salonas
  • Kūriniai kaip mikropasauliai

    Pokalbis su menininke Lina Lapelyte, savo kūriniuose sujungiančią muziką, performansą ir vizualųjį meną: apie jos kūrybinį kelią, meno poveikį ir mažus pokyčius, darbą po „Saulės ir jūros“ sėkmės ir naujus kūrinius.

  • Pažadinti miegančias istorijas

    „Įdomu, kaip kūrinys gali pataikyti į žiūrovo nervą, suburti daug panašių patirčių turinčių žmonių, net jei ir negauna apdovanojimų, nesulaukia daugybės recenzijų“, – sako režisierius Mantas Jančiauskas, kurį paribių temos ir žmonės inspiruoja kurti.

  • Net jei jaučiu, kad padariau viską, turiu kažką daryti toliau

    „Net jei ryžtumėmės tave pakeisti, tai nėra taip paprasta… Viskas susiję ne tik su begale planų, bet ir su tuo, kad mudu pasirinkome apie visa tai kalbėti kartu“, – svarsto spektaklio „Clap & Slap“ autoriai.

  • Skirtingos baimės formos

    „Atlikdama tyrimą daug piešiu. Nuo teksto kartais pereinu prie piešinio, nuo piešinio – prie objekto, nuo objekto – prie fizinio tyrimo“, – apie savo šokio kūrybos būdus pasakoja choreografė ir šokėja Liza Baliasnaja.

  • Aktorius Š. R. Meliešius: „Nenoriu per anksti prisirankioti gyvenimo taisyklių, aklai jomis tikėti“

    „Man autoritetai yra žmonės, kurie žavi ne tik savo darbais ar profesija, bet ir tuo, kokios asmenybės jie yra – kaip susitvarko su savo sėkme, kokį santykį kuria su darbu“, – tikina aktorius.

  • Labai įdomus darbas

    Scenografė Sigita Šimkūnaitė kūryboje vadovaujasi tvirta nuostata: „Nenoriu kenkti nė vienam aktoriui ar solistui. Labai svarbu išlaikyti pagarbą kiekvienam žmogui, todėl kad ir ką norėtum sukurti, vis tiek pirmiau yra žmogus, o ne grožis“.

  • Vadovautis pojūčiais

    Pokalbis su režisieriumi Justinu Vinciūnu: „Svarbiausia pradėti nuo paprasto žmogiško santykio – jei jis atsiranda, pats procesas jau tampa dovana, o kartu su tuo gali gimti ir geras spektaklis“.

  • Gintaras Varnas: režisierius yra savotiškas architektas – statydamas namelį galvoji, kaip nesikartoti

    „Man atrodo, menininkas turėtų siekti savos kalbos, o ne sekti madomis, kitaip koks jis menininkas? Tiesiog amatininkas“, – įsitikinęs režisierius.