Vakaruose, saugiuose butuose ir restoranuose mums piešiama patogi niekad nesibaigiančio gyvenimo ir vartojimo fantazija. Tuo tarpu Rytuose gyvenimas ir mirtis sukasi vieni paskui kitą, besidėvintis kūnas ir nešvari žemė padeda suvokti mūsų nesibaigiantį Samsaros ratą, iš kurio norisi išsiveržti.

Niekada buityje nenešiojau Ledi Makbet karūnos ir nesureikšminau to, ką kuriu teatre. Net jei būčiau norėjusi dėtis primadona, tam tiesiog būtų pristigę jėgų, nes visos jos paliekamos scenoje.

Dingus netikėtumui atsiranda mechanika, todėl tenka išdrįsti retkarčiais suardyti tą nusistovėjusią schemą. Nesinori, jog vieninteliu „Paskutinės Krepo juostos“ netikėtumu liktų klausimas – šiandien magnetofono juosta suksis ar nesisuks?

O tu nebijai gyventi ir nepataikyti? O tau iš šalies gali kas nors patarti apie tavo gyvenimą? Koks guru tau gali duoti receptą?

Man atrodo, kad išeidamas į sceną turiu kažkokį bagažą meilės ne iš repeticijų, teatro ar kino, o iš to rato, kuriame aš augau ir brendau net ne kaip menininkas, o tiesiog kaip žmogus.

Mano Oidipas ir liks mano, bet kiekvienas žiūrovas tikrai susikuria savąjį, tarsi pamato savo istoriją. Dėl to teatras ir yra įdomus reiškinys. Ir kiekvienas žiūrovas gali ką nors apie save sužinoti.

Visą laiką atsiras valstybės finansuojamas teatras, kuris nudvės, todėl, kad visi pavargs nuo kažkokio netikslingo darbo, ir atsiras jaunų žmonių, kurie be pinigų sukurs kažką labai vertingo.

Aktorystėje – nuolatinė disharmonija tiek su savimi, tiek su aplinka. Teko laviruoti ant tos siaurutės ribos, skiriančios beprotystę ir sveiką protą. Tai gana patrauklu, tačiau būtent dėl to ribos siaurumo darosi baugu.

O teatras ir mano gyvenimas? Kad kas pasakytų, kaip juos atskirti. Jaunystėje tikrai neskyriau savo gyvenimo ir teatro, bet paskui pasirodė, kad klydau. Gyvenime taip gražiai kaip teatre nebuvo.