Ne kiekvienas norėtų viską sakyti, nes artisto gyvenimo įvaizdis, kurį mato žmonės, tikrai stipriai skiriasi nuo tikro jausmo. Dažniausiai pasitenkinimą sukelia visai kiti dalykai, nei atrodo žiūrovams.
Vienas vyresnis aktorius, „įkalęs“, žiūri į mane ir sako: „Tiki? Gerai tau. Aš jau netikiu… Gerai, kad dar atlyginimą moka…“ Kada tai įvyksta – „gerai, kad dar atlyginimą moka“?
Prisimenu sukrečiantį įspūdį, kurį dar būdamas paauglys išsinešiau iš Jono Vaitkaus spektaklio „Literatūros pamokos”, tuomet supratau, kad teatras – didžiulė jėga, jis gali kalbėti man asmeniškai.
Įbėgo į sceną nuostabaus grožio katė. Taip sužavėjo tas vaidmuo, kad grįžau namo kaip iš stebuklingos šalies. Po to atvažiavo teatras gastrolių. Tada pamačiau Zdanavičiūtę, kuri scenoje šokdino Donatą Banionį.
Kai Rusija vėl atsivers Europai, o Europa – Rusijai, tuomet aš galbūt ir išeisiu. O dabar man reikia būti čia kaip sargybiniui, kaip mūsų bendrų – europietiškų ir rusiškų – vertybių kareiviui.
Šiandien Lietuvoje ypač paplitusios atskirų asmenų mokyklos: Jonaičio, Petraičio ir t. t. Tai – ne mokyklos, tai atskirų žmonių kursai. O „mokykla“ – tai laiko, vertingų rezultatų patikrinta mokymo sistema.
Meno srities studentas turėtų norėti keisti daugybę dalykų, nebūtinai viską griaudamas, bet ieškodamas savo tiesos meno kalba. Maištas yra ne tam, kad pasivytum madingą meno srovę.
Nepatinka man dirbti mechaniškai, šabloniškai. Jei nesuprantu – nedarau. Nors kartais pasitaiko, kai, rodos, sukūrei vaidmenį, vaidini, ir tik kokiame 50 spektaklyje staiga perpranti – tai štai kaip čia yra!
Ji be perstojo vaidijosi su kolegomis aktoriais: pyko, skundė, reikalavo atstatyti pamintą teisybę, kėlė nuolatinę įtampą (o dėl to jos, aišku, nemėgo)… Gira savo dienoraščiuose Rymaitę vadino „nepilno proto mergička“.
