Teatro vadovo konkurse dalyvavau, nes norėjosi taisyti to meto Nacionalinio teatro situaciją. Man atrodė, kad LNDT gali būti savotiškas garvežys, traukiantis paskui save visą Lietuvos teatrinę veiklą. Ir kad nebūtina statyti komercinius spektaklius norint pilnų salių.
Girdėjau sakant, jog per artimiausius 10 metų vargu ar apskritai pastatysiu ką nors geresnio. Kiekvieną kartą pirmiausia turiu patikėti pats, atsistoti ant kojų, pradėti dirbti.
Rekonstrukcijos iš viso yra sudėtingesni projektai, tačiau norom nenorom jie išeina originalesni, nes situacija diktuoja savo sąlygas. Tai ne tas pat, kas plyname lauke numesti ką nors visai naujo.
Aš visą laiką galvoju, kad nesu pakankamai kvailas, pakankamai trečias. Tai yra mano menininko tragedija.
Savo studentams kartoju: norint tapti profesionaliu aktoriumi, tam reikia skirti visą savo gyvenimą. Ir pirmiausia vertėtų nuspręsti, kur jis nori gyventi, kur jaučiasi laimingas, ir tik tuomet ieškotis darbo.
Man patinka komponuoti daugiau tikrovės faktų, kaip ir ieškoti tikrų žmonių, dokumentinių istorijų. Su jais susitikti, šnekėtis. Su aktoriais darbą pradėti nuo nežinomos vietos, nuo kūrybos.
Kanto namą aš pats susikūriau iš aprašytų detalių ir labai aiškiai jį įsivaizduoju: nusileidimą į rūsį, duris, laiptus, kabinetą… Turbūt neišvengiama matyti geografiją tos erdvės, apie kurią rašai.
Koks tuomet buvo Panevėžys? Vėlai vakare gatve nelabai galėjai vaikščioti, būtum gavęs į nosį, jei tuose patamsiais šmėžavusiuose sluoksniuose neturėjai pažįstamų ar nebuvai nusipelnęs pagarbos.
Kiekvieno spektaklio kūrybinis procesas prasideda nuo vaizdinio – tai gali būti bet kas: nuotrauka, meno kūrinys ar kraštovaizdis, kuris vėliau virsta kostiumu, personažu ar objektu erdvėje.
