Kaip rašo mano mėgstamas portugalų poetas Fernando Pessoa, žmogaus gyvenimas – kaip paukščio skrydis. Praskrenda ir nepalieka jokios žymės. Bet to skrydžio metu mes aiktelim.

Vaidmuo pataiko į tavo temą, kuo tu gyveni, į tavo pasaulėžiūrą, visą esybę, kas tu esi ir kam tu gal net ir atėjai į šį pasaulį.

Klounas neišeina iš problemų lengvai. Jis gimsta tik tada, kai žmogus atsiveria, nebijo atrodyti silpnesnis už publiką ir leidžia jai juoktis iš savęs.

Kompozitorė Antye Greie-Ripatti: „Teatras didelis ar mažas – darbo apimčiai tai neturi jokios reikšmės. Beje, aš gyvenu mažoje salelėje šiaurinėje Suomijoje. Tai iš esmės „mažo“ pasirinkimas”.

Yra žmonių, kurie sako: „Nekalbėkime, nes galime išprotėti.“ Man atrodo, kaip tik reikia kalbėti. Kažkur esu skaitęs: „Gyventi, gyventi, gyventi ir niekaip neišprotėti – Dieve, kaip tai nuobodu“.

Dauguma mano personažų yra neigiami, o žiūrovas visada sutapatina aktorių su personažu, todėl niekas manęs nepersekiodavo, niekas laiškų nerašydavo. Ne tas vaidmenų bagažas, kuris patinka žiūrovui.

Daugelio dalykų mes net nepalaidojome garbingai, net neatsisveikinome. Tiesiog greitai pakišome ir vis dar kišame manydami, kad niekas nepastebės. Pastebės. Ir stipriai baus. Už išdavystę.

Manau, kad verta ir reikalinga su vaikais kalbėti apie santykius su artimaisiais: apie bendravimo kultūrą artimoje aplinkoje, konfliktus, iškylančias problemas ir jų sprendimų būdus; apie siekį išsaugoti meilę šeimoje ir vienas kito supratimą.

Vaizduotė su idėja neturi nieko bendro. Yra daug menininkų, kurių vaizduotė puiki, o idėjų nėra. O rasti idėjas labai nepaprasta, labai labai.