Dainius Gavenonis: vieta scenos priekyje – laikina

2015-12-14 kauno.diena.lt, 2015 12 13

aA

Aktorius Dainius Gavenonis pelnytą Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją laiko įrodymu, kad stengiasi ne be reikalo, ir pabrėžia, jog aktoriaus sėkmė nebūna jo vieno nuopelnas. Todėl jis sako nenorintis savęs sureikšminti, be to, turi omeny, kad populiarumas praeina.

„Aš labai džiaugiuosi iš tikrųjų, kad aš būtent šituo metu, kai jau esu nebe vaikas, bet dar nesu senis, pakankamai subrendęs žmogus, per pastaruosius dešimt metų papuoliau į teatrus, pas režisierius, kurie man yra iš tikrųjų iš didžiosios raidės, susidūriau su talentingais žmonėmis, kurie tikrai netilptų ant vienos rankos pirštų. Ir mums kartu turbūt kažką pavyko nuveikti, jeigu šitas aktorinis darbas, kurį aš nuveikiau spektakliuose, projektuose, buvo pastebėtas. Vadinasi, mes ne be reikalo vakarais kartu sėdėdavome, naktimis nemiegodavome, anksti keldavomės, kažkur važiavom ir taip toliau“, - BNS sakė D.Gavenonis.

Pastaruoju metu daugiausia pagrindinius vaidmenis atliekantis aktorius tvirtino, kad teatras - komandinis darbas.

„Jeigu man kai kuriuose spektakliuose pastaruoju metu teko būti priekyje, ant laivo smaigalio, žiūrėti iš arti į viską, tai čia ne tik mano nuopelnas. Už mano nugaros - visas laivas žmonių, man tiesiog teko galbūt svarbus vaidmuo vienam, antram, trečiam, ketvirtam, penktam spektaklyje šiuo metu. Bet aš žinau, kad tai laikina, ateis kitas į laivo priekį anksčiau ar vėliau, yra daug talentingų žmonių. Aš jau nekalbu apie tuos, kurie yra vyresni už mane, kurie yra nuveikę daugybę darbų ir kuriems galbūt pastaruoju metu tiesiog nebuvo tokių galimybių kaip man“, - dėstė menininkas.

D.Gavenonis ketvirtadienį paskelbtas vienu iš šešių šių metų Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premijos laureatų, o penktadienį išvyko užsienio gastrolių su režisieriaus Oskaro Koršunovo teatru.

„Labai džiaugiuosi, kad išskrendu ir apeisiu visą šitą „šaršalą“, kuris sukasi dabar aplink mano galvą, kad pabėgsiu. Pats aš tiesiog nežinau, kaip vertinti šitą dalyką, nes vis dėlto mano profesija iš principo yra atidavimo profesija. Tu įpratęs ir linkęs atiduoti, o pasiimti aplodismentus, kažkokią žiūrovų meilę, bet ne tokia apčiuopiama forma, ne taip, kaip atsitiko šiandien, paprastai kalbant“, - BNS sakė aktorius.

„Kai tau duoda ir visa Lietuva žino, kad tau davė, jaučiuosi labai keistai, nes pats kiekvieną vakarą atiduodi, o jei kažko tau reikia, pasiimi slapčia iš knygos ar iš draugų, ar iš režisieriaus, ar iš kolegų. Kaupi kaupi, o paskui išeini į sceną ir atiduodi. O čia staiga visa Lietuva žino, kad tave apdovanojo: užeini į pirmą kavinę ir staiga nuo staliuko sako, kad mes žinome, jog jūs gavote nacionalinę premiją, sveikiname. Prie šito aš tikrai nepratęs. O kitas dalykas - gal ir priprasti sunku, nes tai atsitinka vieną kartą“, - įspūdžiais dalijosi laureatas.

Premija D.Gavenoniui skirta už šiuolaikinį teatrą kuriančią aktorinę kalbą. Jis pats tikrą teatrą sako siejantis su dialogu, grupiniu darbu.

„Teatras gimsta, kai susitinka du aktoriai, nemanau, kad tikras teatras gimsta, kai išeina žmogus ir kalba apie save. Man atrodo, kai du aktoriai susitinka ir kalba apie kažką, tai tada ir atsitinka tas teatras. Todėl nesinori kažkaip šito dalyko sureikšminti“, - teigė jis.

Aktorius nemano, kad šis apdovanojimas atneštų pokyčių į jo asmeninį gyvenimą arba kad jis, kaip laureatas, galėtų imtis bendresnių problemų sprendimo.

„Niekas pagaliau nepasikeitė šią dieną, šis apdovanojimas yra didžiulis, bet iš principo, man atrodo, nei darbai, nei planai, nei požiūris į tam tikrus dalykus, nei draugai, nei teatras, koks man patinka, jis gi nepasikeitė. Šiandiena nepakeičia pačių esminių dalykų, kurie man yra brangiausi. Pagaliau aš ir nemanau, kad tapęs nacionalinės premijos laureatu gali nueiti ir staiga kažką pakeisti“, - svarstė D.Gavenonis.

Laureato statusas, anot jo, kol kas tebėra šalia jo kasdienio gyvenimo.

„Kaip jaučiasi nacionalinės premijos laureatas, aš dar nežinau. Todėl, kad per dvi valandas nuo žinios, kuri mane aplankė, jau įvyko sūnaus koncertas, reikėjo ir šen, ir ten, tiesiog visą laiką einu, mane kažkas veda už rankų, kad neužkliūčiau už gatvės bortelio, nes stengiuosi dar visiems atsakyti kažkaip gražiai į sveikinimus. Kartais gyvenimas nekreipia dėmesio į nacionalinę premiją, mes bandome atkreipti dėmesį, o gyvenimas eina toliau“, - BNS sakė D.Gavenonis.

1973 metais Kaune gimęs D.Gavenonis 1996 metais baigė Lietuvos muzikos akademiją. Tais pačiais metais jis pradėjo dirbti „Vaidilos“ teatre, jam iširus tapo nepriklausomu aktoriumi.

Nuo 1999 metų jis - Oskaro Koršunovo teatro aktorius, nuo 2011-ųjų dirba Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupės aktoriumi.

D.Gavenonio kūryba ir anksčiau buvo įvertinta įvairiais apdovanojimais.

2002 metais už geriausią sezono dramos aktoriaus vaidmenį O.Koršunovo spektaklyje „Parazitai“ jis pelnė Kultūros ministerijos premiją, ši premija jam skirta ir 2003 metais už geriausią sezono dramos aktoriaus vaidmenį O.Koršunovo spektaklyje „Oidipas karalius”.

2009 metais jis gavo „Sidabrinę gervę“ už geriausią aktoriaus vaidmenį filmuose „Perpetumm mobile“ ir „Artimos šviesos“. Tais pačiais metais už vaidmenį spektaklyje OKT/Vilniaus miesto teatro spektaklyje „Hamletas“ D.Gavenoniui teko geriausio aktoriaus apdovanojimas tarptautiniame Rijekos (Koratija) festivalyje.

2012-aisiais D.Gavenonis pelnė Auksinį scenos kryžių kaip geriausias dramos aktorius už vaidmenį Jono Vaitkaus spektaklyje „Visuomenės priešas“.

Salonas
  • Kūriniai kaip mikropasauliai

    Pokalbis su menininke Lina Lapelyte, savo kūriniuose sujungiančią muziką, performansą ir vizualųjį meną: apie jos kūrybinį kelią, meno poveikį ir mažus pokyčius, darbą po „Saulės ir jūros“ sėkmės ir naujus kūrinius.

  • Pažadinti miegančias istorijas

    „Įdomu, kaip kūrinys gali pataikyti į žiūrovo nervą, suburti daug panašių patirčių turinčių žmonių, net jei ir negauna apdovanojimų, nesulaukia daugybės recenzijų“, – sako režisierius Mantas Jančiauskas, kurį paribių temos ir žmonės inspiruoja kurti.

  • Net jei jaučiu, kad padariau viską, turiu kažką daryti toliau

    „Net jei ryžtumėmės tave pakeisti, tai nėra taip paprasta… Viskas susiję ne tik su begale planų, bet ir su tuo, kad mudu pasirinkome apie visa tai kalbėti kartu“, – svarsto spektaklio „Clap & Slap“ autoriai.

  • Skirtingos baimės formos

    „Atlikdama tyrimą daug piešiu. Nuo teksto kartais pereinu prie piešinio, nuo piešinio – prie objekto, nuo objekto – prie fizinio tyrimo“, – apie savo šokio kūrybos būdus pasakoja choreografė ir šokėja Liza Baliasnaja.

  • Aktorius Š. R. Meliešius: „Nenoriu per anksti prisirankioti gyvenimo taisyklių, aklai jomis tikėti“

    „Man autoritetai yra žmonės, kurie žavi ne tik savo darbais ar profesija, bet ir tuo, kokios asmenybės jie yra – kaip susitvarko su savo sėkme, kokį santykį kuria su darbu“, – tikina aktorius.

  • Labai įdomus darbas

    Scenografė Sigita Šimkūnaitė kūryboje vadovaujasi tvirta nuostata: „Nenoriu kenkti nė vienam aktoriui ar solistui. Labai svarbu išlaikyti pagarbą kiekvienam žmogui, todėl kad ir ką norėtum sukurti, vis tiek pirmiau yra žmogus, o ne grožis“.

  • Vadovautis pojūčiais

    Pokalbis su režisieriumi Justinu Vinciūnu: „Svarbiausia pradėti nuo paprasto žmogiško santykio – jei jis atsiranda, pats procesas jau tampa dovana, o kartu su tuo gali gimti ir geras spektaklis“.

  • Gintaras Varnas: režisierius yra savotiškas architektas – statydamas namelį galvoji, kaip nesikartoti

    „Man atrodo, menininkas turėtų siekti savos kalbos, o ne sekti madomis, kitaip koks jis menininkas? Tiesiog amatininkas“, – įsitikinęs režisierius.