Aktorius Dainius Gavenonis pelnytą Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją laiko įrodymu, kad stengiasi ne be reikalo, ir pabrėžia, jog aktoriaus sėkmė nebūna jo vieno nuopelnas. Todėl jis sako nenorintis savęs sureikšminti, be to, turi omeny, kad populiarumas praeina.
„Aš labai džiaugiuosi iš tikrųjų, kad aš būtent šituo metu, kai jau esu nebe vaikas, bet dar nesu senis, pakankamai subrendęs žmogus, per pastaruosius dešimt metų papuoliau į teatrus, pas režisierius, kurie man yra iš tikrųjų iš didžiosios raidės, susidūriau su talentingais žmonėmis, kurie tikrai netilptų ant vienos rankos pirštų. Ir mums kartu turbūt kažką pavyko nuveikti, jeigu šitas aktorinis darbas, kurį aš nuveikiau spektakliuose, projektuose, buvo pastebėtas. Vadinasi, mes ne be reikalo vakarais kartu sėdėdavome, naktimis nemiegodavome, anksti keldavomės, kažkur važiavom ir taip toliau“, - BNS sakė D.Gavenonis.
Pastaruoju metu daugiausia pagrindinius vaidmenis atliekantis aktorius tvirtino, kad teatras - komandinis darbas.
„Jeigu man kai kuriuose spektakliuose pastaruoju metu teko būti priekyje, ant laivo smaigalio, žiūrėti iš arti į viską, tai čia ne tik mano nuopelnas. Už mano nugaros - visas laivas žmonių, man tiesiog teko galbūt svarbus vaidmuo vienam, antram, trečiam, ketvirtam, penktam spektaklyje šiuo metu. Bet aš žinau, kad tai laikina, ateis kitas į laivo priekį anksčiau ar vėliau, yra daug talentingų žmonių. Aš jau nekalbu apie tuos, kurie yra vyresni už mane, kurie yra nuveikę daugybę darbų ir kuriems galbūt pastaruoju metu tiesiog nebuvo tokių galimybių kaip man“, - dėstė menininkas.
D.Gavenonis ketvirtadienį paskelbtas vienu iš šešių šių metų Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premijos laureatų, o penktadienį išvyko užsienio gastrolių su režisieriaus Oskaro Koršunovo teatru.
„Labai džiaugiuosi, kad išskrendu ir apeisiu visą šitą „šaršalą“, kuris sukasi dabar aplink mano galvą, kad pabėgsiu. Pats aš tiesiog nežinau, kaip vertinti šitą dalyką, nes vis dėlto mano profesija iš principo yra atidavimo profesija. Tu įpratęs ir linkęs atiduoti, o pasiimti aplodismentus, kažkokią žiūrovų meilę, bet ne tokia apčiuopiama forma, ne taip, kaip atsitiko šiandien, paprastai kalbant“, - BNS sakė aktorius.
„Kai tau duoda ir visa Lietuva žino, kad tau davė, jaučiuosi labai keistai, nes pats kiekvieną vakarą atiduodi, o jei kažko tau reikia, pasiimi slapčia iš knygos ar iš draugų, ar iš režisieriaus, ar iš kolegų. Kaupi kaupi, o paskui išeini į sceną ir atiduodi. O čia staiga visa Lietuva žino, kad tave apdovanojo: užeini į pirmą kavinę ir staiga nuo staliuko sako, kad mes žinome, jog jūs gavote nacionalinę premiją, sveikiname. Prie šito aš tikrai nepratęs. O kitas dalykas - gal ir priprasti sunku, nes tai atsitinka vieną kartą“, - įspūdžiais dalijosi laureatas.
Premija D.Gavenoniui skirta už šiuolaikinį teatrą kuriančią aktorinę kalbą. Jis pats tikrą teatrą sako siejantis su dialogu, grupiniu darbu.
„Teatras gimsta, kai susitinka du aktoriai, nemanau, kad tikras teatras gimsta, kai išeina žmogus ir kalba apie save. Man atrodo, kai du aktoriai susitinka ir kalba apie kažką, tai tada ir atsitinka tas teatras. Todėl nesinori kažkaip šito dalyko sureikšminti“, - teigė jis.
Aktorius nemano, kad šis apdovanojimas atneštų pokyčių į jo asmeninį gyvenimą arba kad jis, kaip laureatas, galėtų imtis bendresnių problemų sprendimo.
„Niekas pagaliau nepasikeitė šią dieną, šis apdovanojimas yra didžiulis, bet iš principo, man atrodo, nei darbai, nei planai, nei požiūris į tam tikrus dalykus, nei draugai, nei teatras, koks man patinka, jis gi nepasikeitė. Šiandiena nepakeičia pačių esminių dalykų, kurie man yra brangiausi. Pagaliau aš ir nemanau, kad tapęs nacionalinės premijos laureatu gali nueiti ir staiga kažką pakeisti“, - svarstė D.Gavenonis.
Laureato statusas, anot jo, kol kas tebėra šalia jo kasdienio gyvenimo.
„Kaip jaučiasi nacionalinės premijos laureatas, aš dar nežinau. Todėl, kad per dvi valandas nuo žinios, kuri mane aplankė, jau įvyko sūnaus koncertas, reikėjo ir šen, ir ten, tiesiog visą laiką einu, mane kažkas veda už rankų, kad neužkliūčiau už gatvės bortelio, nes stengiuosi dar visiems atsakyti kažkaip gražiai į sveikinimus. Kartais gyvenimas nekreipia dėmesio į nacionalinę premiją, mes bandome atkreipti dėmesį, o gyvenimas eina toliau“, - BNS sakė D.Gavenonis.
1973 metais Kaune gimęs D.Gavenonis 1996 metais baigė Lietuvos muzikos akademiją. Tais pačiais metais jis pradėjo dirbti „Vaidilos“ teatre, jam iširus tapo nepriklausomu aktoriumi.
Nuo 1999 metų jis - Oskaro Koršunovo teatro aktorius, nuo 2011-ųjų dirba Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupės aktoriumi.
D.Gavenonio kūryba ir anksčiau buvo įvertinta įvairiais apdovanojimais.
2002 metais už geriausią sezono dramos aktoriaus vaidmenį O.Koršunovo spektaklyje „Parazitai“ jis pelnė Kultūros ministerijos premiją, ši premija jam skirta ir 2003 metais už geriausią sezono dramos aktoriaus vaidmenį O.Koršunovo spektaklyje „Oidipas karalius”.
2009 metais jis gavo „Sidabrinę gervę“ už geriausią aktoriaus vaidmenį filmuose „Perpetumm mobile“ ir „Artimos šviesos“. Tais pačiais metais už vaidmenį spektaklyje OKT/Vilniaus miesto teatro spektaklyje „Hamletas“ D.Gavenoniui teko geriausio aktoriaus apdovanojimas tarptautiniame Rijekos (Koratija) festivalyje.
2012-aisiais D.Gavenonis pelnė Auksinį scenos kryžių kaip geriausias dramos aktorius už vaidmenį Jono Vaitkaus spektaklyje „Visuomenės priešas“.
