Bet jei esi teatralų atžala ir neateini pas teatrą, teatras ateina pas tave. Bent man viskas vyksta būtent taip.
Visi nori laisvės. Tačiau visi nori, kad šis grožis tiesiog ateitų, iš kažkur pasirodytų, nusileistų iš dangaus. Bet tai neįvyks.
Menininkas visuomet kuria savo pasaulį, o geri menininkai kuria pasaulius, kuriuose save atrasti gali kiti žmonės, neretai atstovaujantys skirtingas pasaulio šalis ir kultūras.
O gal mes tiesiog pripratome prie mūsų teatro ir jis pasidarė nuspėjamas, nes jau žinome, ko laukti ar tikėtis iš vieno ar kito kūrėjo?
Svajoti būtent apie lėlių teatrą Ratkevičių šeimyną paskatino gastrolių metu pamatytas didelis vaikų smalsumas ir noras pakliūti į spektaklį. Jų abiejų jautrumas vaikams subrandino idėją, kad Lietuvoje vaikams reikia atskiro teatro.
Nors mes negalime pasirinkti gimti ar mirti, bet galime pasirinkti tą viduriniąją žmogaus būties grandį – augimą. Ir šiame augimo procese įdomiausia ne kokiais būdais augama, bet kur link.
Savo darbuose nekopijuoju gamtos, nemėgdžioju išorinio pasaulio, todėl patys darbai lyg ir nieko nereprezentuoja, išskyrus patys save.
Anksčiau muzikos prestižas buvo kur kas didesnis, o dabar visą prestižą „vairuoja“ televizijos, ir dažniausiai taip „nuvairuoja“ žmonių kultūrinį skonį bei poreikius, kad nebe labai galima ką nors ir atitaisyti.
Man labai patinka Rytų kultūroje vyraujantis požiūris: ten teatras ir sveikata yra tolygūs dalykai, kartais rašomas net tas pats hieroglifas. Pas mus gi dažnai šie dalykai supriešinami.
