Galų gale, niekas nežinome, kaip ten iš tikrųjų yra. Kažkas yra gražiai pasakęs apie rojų: na, kaip ten rojuje? Rojus tuščias, nėra nei vieno žmogaus. Pragaras, skaistykla – pilni, o rojus – tuščias.
Olegas Kesminas: „Mes savo prigimtyje turime kažką tokio mistiško. Viena žymiausių teatro režisierių Ariane Mouchkine yra pasakiusi, kad teatras – dievų numesta dovana žmonėms, tik sugebėkime ją pakelti ir pasidžiaugti.“
Kas yra festivalio fenomenas, kas, be spektaklių panoramos, sukuria festivalį? O ką daryti, kai vietoje tų turtingų „prekybos centrų“ su didžiule teatrine panorama ant savojo centro lentynų turime tik tris produktus?
Žmogus scenoje – tai nenatūrali būsena. Reikia atrasti sceninę organiką. Tai yra ne tikra, o sukurta organika. Žmogus ant scenos jaučiasi nejaukiai – tai yra natūralu.
Ji – Eimunto Nekrošiaus aktorė. Bet Dalia Overaitė – ir Jono Vaitkaus aktorė. Overaitė – Gintaro Varno aktorė. Legendiniu vadinamo Dalios Tamulevičiūtės dešimtuko aktorė.
Apie emigracijos patirtis ir kiek jos buvo naudingos; apie daug turtinančių pažinčių; apie teatrą kaip bendruomenę; apie 1972-uosius ir laisvės saleles; apie tai, kaip svetur neišsižadėti savęs ir netapti liftininku.
Aš savęs neanalizuoju, pamirštu sunkius, negerus dalykus… Didžiausias pokytis yra tai, kad aš turiu sūnų. Čia atskaitos taškas. Gyvenimas iki vaiko eina vienaip, o jam gimus, prasideda „nauji mūsų eros metai“.
Scenografijai viskas svarbu – istorinės studijos, socialinio konteksto analizė, filosofinės spekuliacijos ir egzistencinės frustracijos, marazmatinės būsenos, metaforinis grybavimas ir nemetaforinis vyno gėrimas ir dar velniai žino kas…
Keturių šalių kultūros ministrai ir kultūros ekonomikos ekspertai Menų spaustuvėje diskutavo apie kultūros įtaką ekonomikai, skaitmenizaciją ir autorines teises bei kaip turi elgtis ministrai krizės metu.
