Bėgant metams imi abejoti, bijai suklysti, daraisi atsargesnis, gal ir bailesnis. Ir kritika vis išmuša iš pusiausvyros. Niekaip negaliu užsiauginti storos odos.
Sunku kalbėti apie visą austrų dramaturgiją. Manyčiau, kad tai sudėtingos minties formos literatūra ir dramaturgija. Čia daugiau į darbą pajungiamas protas. Prasmės atsiranda „kreivai“ dėliojant žodžius.
Statydamas „Don Žuaną“ sukau galvą, kur įkurdinti veikėjus, kad žiūrovas nesuabejotų, kodėl gi jie visą laiką tarsi skruzdėlyne malasi toje pačioje erdvėje. Kas verčia juos ten būti? Uždara erdvė – kruizinis laivas!
… tapęs populiariu teatro ir kino aktoriumi, suvaidinęs nemažai spektaklių ir filmų, išvažinėjęs pusę pasaulio, jis sutiko gatvėje pažįstamą iš vaikystės laikų. Tas, sužinojęs, kad Kostas pelnosi duoną iš artisto amato, rimčiausiai paklausė: „Tai vis dar groji akordeonu?”
Kūrimo procesas buvo labai autentiškas, jis vis taikėsi išslysti mums iš rankų. Kaskart susidurdavome su dalykais, kurių nesitikėjome ir jie mus stebindavo, buvo mums nepatirti. Bet drauge ir gerokai įdomesni už tai, ką planavome.
Warholas turėjo vaiko pamišimo, ir dėl to nebijojo daryti to, kas kitiems atrodė kvaila. Labai dažnai žmonės, atrandantys naujas sferas, daro tai, ką kiti mano esant kvaila. Jie išdrįsta, o vėliau tie, kurie neišdrįsta, jiems pavydi.
Nežinau, ar galėčiau ištverti jaunesniojo kolegos „grybavimą“ – man vis dėlto svarbu kūrybinė branda, profesinė ir žmogiška patirtis, bet jei režisierius nekūrybingas, viskas pasidaro svarbu.
Tikiu, jog gyvenimas nuneša ten, kur lemta būti. Išvažiavimas į Miuncheno baleto akademiją atvėrė duris į platųjį baleto pasaulį. O Amsterdamo baleto trupė pripažinta viena geriausių Europoje tiek kokybės, tiek repertuaro požiūriu.
Prieš daugiau nei dešimtmetį propaguotas „teatro be pasakų“ principas, pasirodo, mums taip pat nelabai tinka. Bet ar alternatyva jam – tik trys paršiukai , o kiekvienas teatras šiandien jaučia pareigą pastatyti savo „Grybų karą“?
