Nė vienas didesnis vaidmuo nebuvo atneštas „ant lėkštutės“. Bet mums nebuvo uždrausta norėti ir svajoti, siekti vaidinti, ko trokšti. Taip buvo su visais didesniais vaidmenimis.

Mano kūryba banguoja: kartais pabosta lindėti iliuziniame pasaulyje, norisi realybės skonio, kai atsibosta realybė – neriu į „meną menui“, paskui vėl grįžtu prie „meno liaudžiai“.

Aš nesugebu net mąstyti apie holokausto aktualizavimą. Kaip, kokiomis priemonėmis ir tikslais turėtume tai daryti teatre? Ką reiškia aktualizuoti holokaustą?

Aktorius aiškiai ir tiksliai, be jokių tragedijos ašarų rodo tam tikrą istorijos momentą. Atsiranda ir emocija – tuo metu, kai aktorius įlenda į personažą ir pabūna juo. Bet neleidžiu to jiems daryti dažnai.

Aš taip pat mėgs­tu žiū­rė­ti ag­re­sy­vaus vaiz­do tea­trą. Ta­čiau kal­bu apie sa­vo pri­nci­pus. Ir ne­no­riu teig­ti, jog ma­no mo­ty­vai stip­res­ni nei ku­rio ki­to kū­rė­jo. Tea­tras ge­ras bet koks, iš­sky­rus nuo­bo­dų.

Jau nieko neberašau ir nebesakau, bet man labai širdį skauda, kai matau paviršutinišką vaidybą. Tada man prieš akis iškyla Valentina Leonavičiūtė Brechto „Motušėje Kuraž“ – kaip ji mušdavo būgną, pavojui artėjant!

„Kai bu­vau jau­nes­nė, juok­da­vau­si iš vy­res­nių mo­te­rų, kad jos iš­gy­ve­na dėl me­tų skai­čiaus. Da­bar ma­nau, kiek yra, tiek ge­rai. Rei­kia džiaug­tis kiek­vie­na die­na“, – įsi­ti­ki­nu­si aktorė.

Italai, prancūzai, vokiečiai patikės, kad artistas iš tiesų reiškia mintis jų kalba, tiktai neatspės, kokio regiono dialektą girdi. Taip jau ne kartą buvo per Jaunimo teatro gastroles ar kitas keliones, tikina Rimgaudas Karvelis.

Kita spektaklio dalis – mokslinis požiūris į kūną, medicininis kūno stebėjimas. Mes niekada nesiliaujame siekti idealaus kūno – tai yra tarsi pirmykštė žmogaus svajonė. Kartu siekiame ir nemirtingumo, o tai jau yra visiška beprotybė.