Matematika, fizika grįstos logika, reikia išspręsti uždavinį. O uždavinį reikia visada išspręsti – savo gyvenimo ir vaidmens. Aš esu labai dėkinga šitai patirčiai.
„Dieve, kokia jauna buvau, kaip jaudinausi. Tada sakiau sau: „Atiduosiu save visą! Iki kraujų!” Dabar žiūriu į jaunas aktores, kurios taip vaidina, ir sakau sau: „Ateis ir jums laikas, kai nustosit tai daryti.”
„Į aktorystę stojau tris kartus. Per papildomą priėmimą kartu su Eimuntu Nekrošium. Po to stojau kartu su Valentinu Masalskiu. Iškritau iš trečio turo, nes kai pasisodino prie pianino, kai užgrojo ir kai padainavau pro šalį….”
Mes neturime tiesioginio priešo, koks buvo prieš 20 metų, ir žmonės turėjo prieš ką rengti sąjūdį. Dabar daugelis gana gerai gyvena, gali bet kada iškeliauti, bet kada grįžti. Letargas! Sukurti sąjūdį dabar būtų kur kas sunkiau, nors yra prieš ką ir dėl ko.
Poezijos paklausyti ateina žmonės, kurie žino, kur ir ko eina. Nėra taip, kad eitų pažiūrėti, kas čia bus. Net mažiausiuose miesteliuose žmonės ateina poezijos paklausyti. Būtent poezijos.
Marius Repšys: „Esu įsitikinęs: žmogus viską gali padaryti, tik reikia noro, darbo ir šiek tiek valios. Netgi valios reikia nedaug, jeigu turi noro. Dabar sumaniau, kad tapsiu šachmatų meistru, ir to kasdien siekiu”.
Rusiškuose filmuose kartais rodo tokius irstančius miestus suverstais šaligatviais. Tuopų vata voliojasi. Namai, atrodo, kadaise pastatyti ir užmiršti. Nueini į parduotuvę ir iškart esi nekenčiamas.
Gal pavyks sulaukti teatro įkurtuvių po antrosios mano gyvenime pastato rekonstrukcijos. Teatras vis dėlto yra liga. Tik mano draugai ir bičiuliai vienas po kito iškeliauja. Kol gyveni, atrodo, esi amžinas.
Esu jau saulėlydžio žmogus, nors širdyje jaučiuosi dar jauna. Tik dabar, kai visai pasitraukiau nuo scenos, pradedu suprasti, kokį laimingą gyvenimą nugyvenau, kokią fantastišką profesiją turėjau.
