Man gaila visuomenės, kuri kažkokį spektaklį tiek pervertina, nesvarbu net kieno jis, kad gieda giesmes prie teatro arba išvis uždraudžia rodyti! Mano supratimu, tai tiesiog keistų visuomenės fobijų išraiška.
Kurdamas muziką teatrui, supratau, kad muzika turi tiek galimybių didelėje scenoje, bet režisieriai, su kuriais dirbau, jomis nesinaudojo. Jie buvo užsiciklinę, kad svarbiausia – tekstas.
„Tiesiog reikia būti tuo, kas esi, daryti tai, kas tau reikalinga ir įdomu, negaišti laiko ieškant priešų tarp tėvų, valdžios, visuomenės, kritikų. Man niekas nebetrukdo ir nebeeikvoja mano laiko“.
Tai teatras turėtų belstis į mokyklos duris ir klausti – kas naujo? Dabar, deja, yra atvirkščiai. Mokykloje dažniausiai šnekama, kaip tu pritapsi, prisitaikysi prie esamos teatrinės situacijos.
Visiškai neturiu pavydo jausmo, nors teatre pavydo yra. Aš vis laukdavau: dar gausiu, dar gausiu, pati režisieriams nesisiūlydavau. Ko jau ko, gudrumo neturiu, o reikia būti gudriai.
Mane ypač domina kontroliuojamo kritimo erdvėje dinamika: kaip valdydamas savo kritimą gali keliauti iš vienos vietos į kitą. Vaikščiojimas – tai tam tikra kritimo rūšis.
Aktorius savo vaidmenį turi pradėti nuo tuštumos. Švarus baltas lapas… Bent jau mane visuomet veda intuicija. Visus vaidmenis taip sukūriau. Taip mane ir kritikai, ir teatralai „pravardžiavo” – intuicijos aktoriumi
Daugiau žinodami privalome nebūti arogantiški žiūrovų atžvilgiu. Labiau informuotas žmogus turi vesti kitus paskui save, bet ne įrodinėti ne tokių informuotųjų kvailumą…
Labai gaila, bet poezijos mūsų gyvenime likę per mažai. Regis, operos teatras yra viena tų retų vietų, kur dar kalbama apie meilę – juk visos geriausios operos pasakoja apie jausmus.
