Aktorė nuo vaikystės augo daugiatautėje bendruomenėje. Kaimynai kalbėjo ir kalbėjosi skirtingomis kalbomis. Todėl ir ji dabar moka gruziniškai, armėniškai, šiek tiek kalba azerų kalba, turkiškai.
Nelengva ugdyti būsimų aktorių kūrybinę vaizduotę. Tai iš dalies nulemta mūsų itin skurdžių mokymosi sąlygų, ko nėra kitose šalyse, kur man teko dirbti. Kostiumai, grimas, rekvizitas, apšvietimas – visko trūksta.
Portugalų rašytojas Fernando Pessoa gyveno panašiu laiku kaip Čechovas. Jis rašė: „Gyvenu taip, kaip man pučia į nugarą vėjas, kur pučia vėjas – ten ir einu”.
Mieste, kur žmonės vienas kitą gerai pažįsta ir vadina vardais, aktorius netruko pasijusti savu. Prieš beveik trejus metus jis nusprendė palikti Vilnių, namus Vievyje ir kraustytis į pajūrį.
Visą laiką aktualus klausimas, ar tu kaip kūrėjas esi reikalingas. O Lietuvoje to niekada nežinai. Užtat nuolat žinau, kad esu šimtu procentų reikalinga svetur. Mano darbo grafikas sudarytas iki 2017 metų.
Negi normalu, kad pagalbinis statybų darbininkas per dieną uždirba 100 litų, o aukštąjį mokslą baigęs, keliasdešimties metų stažą turintis aktorius turi pasitenkinti perpus mažesne alga?
Tad kas, Koršunovo supratimu, galėtų būti kūryba? Kančia, beprotystė, būtinybė ir manija, sutartis su velniu. Kažkas tokio absoliutaus, kad atmetama galimybė su bet kuo dalytis emocijomis.
– „Hotel Pro Forma“ – institucija ar teatras? – Institucija. Labai sunku apibūdinti. Tai yra kompanija, laboratorija, kurioje mes ieškome, tiriame. Tai – žvaigždynas.
Lietuvoje statomi spektakliai kartais primena tuos, kurie kitur buvo statomi prieš dešimt metų. Žiūrovams dar reikia to, ką šiandien matome scenoje, bet šokio profesionalams jau norėtųsi judėti į priekį.
