Išskirčiau tris aspektus ar tendencijas, kurios kitaip nei Europos teatre Lietuvoje labai menkai atsispindi. Jokiu būdu nesakau, kad tai gerai arba blogai. Tačiau galėtume bandyti ieškoti atsakymų, kodėl taip yra?
Valentinas Novopolskis: „Netikiu mistika, bet tai nebe pirmas kartas, kai medžiaga į mano gyvenimą atkeliauja labai laiku. Onegino vaidmuo man buvo savotiška psichoterapija.“
Rilke´s tekstas į lietuvių skaitytojų akiratį pakliuvo vėluodamas kone šimtmečiu. O „Sakmės” patrauklumo mįslę puikiai įmena Henrikas Nagys, pavadindamas jį „vienu iš skaidriausių ir nuostabiausių tekstų Europos literatūroje”.
Gintaras Varnas: „Kornetas“ – lyg išplėstas dviejų valandų eilėraštis, o muzika jo kraujas.Tačiau siužetas, kurį paprastai visi bando atsekti, čia nėra svarbiausias.
Po Rugsėjo 11-osios supratau, kad per objektyvą nelabai galiu pasakyti daugiau. Atsimenu, įėjau į biurą ir pro langą pamačiau didelę juodą duobę. Turbūt tą dieną per daug supratau.
Man patinka „biocheminė”, futuristinė, fantastinė estetika. Mėgstu švarią, neapkrautą erdvę. Kalbant apie judesį, aš visada esu už spontaniškumą, natūralumą, siekiu, kad būtų kuo mažiau sintetinio judesio. Labai svarbus organiškumas, gyvumas
Šitą knygą man padovanojo Granauskas, Maceinos leistą Vokietijoje, labai seną. Ir jis sako – jei nori, kada nors pabandyk pastatyti. Tai buvo prieš kokį dešimt metų. Jis man atidavė savo knygą. Nors nežinau, ar atidavė, ar paskolino…
Daiva Šabasevičienė: „Teatro revoliucija gali gimti ne ministerijoj, bet teatro kavinėje. Prie taurelės ir „Napoleono“ gabaliuko tokie procesai vykdavo…Valdžią versdavo! Naujas idėjas generuodavo! “
Visiškų fiasko gal net ir nebuvo. Nors pasitaikydavo nemalonių situacijų, kai ateiname vaidinti, o režisierius nežino, kaip nori dirbti ir ko siekti. Tada liūdniausia.
