Daug keliavęs po pasaulį grįžti ir susimąstai, kokioje gražioje vietoje augai, praleidai vaikystę; kaip reikia dėkoti Aukščiausiajam, kad tau buvo skirta būti čia.
Viskas daug sudėtingiau. Prie nieko Miltinis taip nesiderino, kaip prie Petronaičio. Tai buvo jo aktorius – be išlygų. Jei Petronaitis ir konfliktuodavo su juo – ne dėl savęs, dėl kitų.
Kodėl iš Justino Marcinkevičiaus trilogijos pasirinkta būtent „Katedra“? Kiek yra galimų kelių interpretuoti „Katedrą“? Ir kada pagaliau gebėsime vertinti kūrinį ne iš legendos pozicijų?
Ar teatras tikrai yra piktas? O gal pikta visuomenė, ir teatras dar sykį ją atspindi? O gal visuomenė nenori matyti pykčio (ir savęs) scenoje ir todėl piktinasi kūrėjais, keiksmažodžiais scenoje, brutalumu?
Elena linkėjo kolegei kuo didesnės kūrybinės sėkmės, nes tik per darbą teatro artistas suranda asmeninę laimę ir gyvenimo prasmę. Savo ruožtu Laima linkėjo vyresnei kolegei kuo stipresnės sveikatos ir kuo ilgiau išbūti teatre, kur ji tikrai yra reikalinga ir labai vertinama.
Galų gale, niekas nežinome, kaip ten iš tikrųjų yra. Kažkas yra gražiai pasakęs apie rojų: na, kaip ten rojuje? Rojus tuščias, nėra nei vieno žmogaus. Pragaras, skaistykla – pilni, o rojus – tuščias.
Olegas Kesminas: „Mes savo prigimtyje turime kažką tokio mistiško. Viena žymiausių teatro režisierių Ariane Mouchkine yra pasakiusi, kad teatras – dievų numesta dovana žmonėms, tik sugebėkime ją pakelti ir pasidžiaugti.“
Kas yra festivalio fenomenas, kas, be spektaklių panoramos, sukuria festivalį? O ką daryti, kai vietoje tų turtingų „prekybos centrų“ su didžiule teatrine panorama ant savojo centro lentynų turime tik tris produktus?
Žmogus scenoje – tai nenatūrali būsena. Reikia atrasti sceninę organiką. Tai yra ne tikra, o sukurta organika. Žmogus ant scenos jaučiasi nejaukiai – tai yra natūralu.
