… baletas, kaip ir prieš daugelį metų – didžiulė graži svajonė. Idealas, vedantis į priekį, padedantis gyventi ir nepasiduoti. Per Jonines gyvąja baleto istorija, Lietuvos baleto amžininke ir metraštininke vadinamai Aliodijai Ruzgaitei sukako devyniasdešimt.
Atsimenu, iš pradžių manęs aktoriai klausdavo, ką jie turi vaidinti. Sakydavo: pasakyk vienu žodžiu, koks mano personažas. Nesąmonė! Aš jam pasakysiu vienu žodžiu, tai jis ir vaidins tą vieną žodį.
Naujame teatre aš matau maždaug vieno amžiaus žmones, o tų metrų, legendų, buvusių kadaise, nebėra. Šiandienos akimis, galbūt jie dirbo pasenusiais metodais, bet jie buvo, reiškėsi, skleidė labai stiprią energetiką.
„Aš asmeniškai nepažįstu Waltz, todėl pati skambinti ar rašyti neišdrįsčiau… Ji yra šokio pasaulio piramidės viršūnėje. Jos atvykimas – mano senos svajonės išsipildymas“.
Socialinis teatras ir jo žiūrovai; (ne)tyčinė teatro rinkodara; senoviškas teatrinės reprezentacijos aparatas; nebemadingas Lietuvos teatras ir madingas Latvijos… Visos šios temos – mūsų diskusijoje.
Konkretaus asmens ikona ir mitas neatsiranda patys savaime, juos sukuria, suformuoja bendruomenė. Tačiau kiekvienas genijus yra žmogus. Tai lengva pamiršti dedant menininką į tautos paveldo lentyną.
Visa, kas susiję su LIFE, vyko pirmą kartą. Buvo neįtikėtina, kad Lietuvoje vaidinami pasaulio scenos didžiųjų – Ingmaro Bergmano, Peterio Brooko, Simono McBurney, Christopho Marthalerio – spektakliai.
Gyvenimas mane palepino vaidmenimis tiek teatre, tiek kine, ir atėjo toks laikas, kai tiesiog buvimas scenoje manęs nebetenkino. Aš pradėjau atsisakinėti vaidmenų. Tačiau japonų pjesė „Juoko akademija“ mane netikėtai pradžiugino
Diskusija kaip atsakas Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai ir visiems vyrams, pasinaudojusiems proga tapti džentelmenais : kodėl Teatro šventėje nebuvo nominuotos moterys ir ar tikrai jų nebuvo?
