Ar pradedantis, ar brandus kūrėjas turi tokią vaiko silpnybę, – jį kartais reikia pagirti, įvertinti… Jei visą laiką būsi agresyvus kūrėjo atžvilgiu, tai ir jo kūryba gali tapti patologiška, agresyvi, destruktyvi…
Kantas keldavosi apie 5 valandą, gerdavo arbatą, surūkydavo pypkę. Tada dirbdavo. Po to – paskaita studentams, atėjusiems pas jį į namus. Nuo 13 ar 14 valandos – pietūs, į kuriuos susirinkdavo draugai. Priklausomai nuo pokalbio, pietūs trukdavo net iki penkių valandų.
Diskusijoje buvo aptarta ir kitų šalių specifika, aiškintasi, kiek mūsų situacija skiriasi nuo Nyderlandų ar Šiaurės šalių? Ar galėtume dirbti jų sąlygomis? Ar esame pasiryžę suplanuoti ketverių metų programą?
Kaip ir prieš 33 metus spektaklyje „Statytojas Solnesas”, taip ir dabar „Paskutinėje Krepo juostoje” Juozo Budraičio balsu ir toliau šneka, per jo gestus vis naujas prasmes įgyja mūsų modernusis teatras.
Kada baigiasi „grynasis” šokis ir prasideda šokio teatras? Kas yra geras šokis ir ką mes žiūrime šokyje- koncepciją, siužetą ar atlikėjas/-us? Šokio pasaulio atstovai vis grįžta pasitikrinti, ar dar kas juos supranta.
Mes netgi sulaukdavome žiūrovų priekaištų, kad nemokame vaidinti, o gyvename scenoje. Kai kas mus smerkė, kad nesame teatrališkas teatras. Jiems reikėjo teatro, o mes teatre siekėme gyvenimo.
Klube „Prie arbatos“ buvo diskutuojama, kaip skiriasi kurti medijas valstybiniame teatre ir projektuose? Kiek medijos išplečia spektaklio erdvę ir žiūrovų mąstymo horizontus? Ar jos – tik dekoracijos, scenografijos dalis?
„Mano kelyje pasitaikė vos vienas kitas šiknius, bet ir tie daug blogo nepadarė, su kitais kažkaip pavyko prasilenkti. Todėl dabar galiu pasakyti, kad mano gyvenimo žmonės buvo puikūs, geri, ypatingi”.
Festivaliai jau tapo mada, tačiau jie vis dažniau kelia klausimų dėl paties festivalio žanro, kas į jį sudedama, ir dėl kokybės – kada jau tai tampa inertiška.
