Siekiu iš visų jėgų, kad jie tokie būtų, kad kiekviename spektaklyje būtų kas nors nauja – dar pustonis, dar viena spalva, dar tikresnė nuotaika, šiandienos, dabarties, šios akimirkos.
Kai Maskvoje Satyros teatre pamačiau „Blakę“, supratau, kad ne viskas yra taip, kaip parašyta. Aš net būdamas studentas dariau ištrauką iš „Pirties“, tada šią pjesę ir įsidėjau į portfelį „ateičiai“.
Cezaris Graužinis man pavedė užmegzti itin glaudų ryšį su publika, provokuoti ją, elgtis taip, kaip elgiasi komediantai, monospektakliuose tiesiogiai bendraujantys su publika.
Rusija neužmiršta, kad teatras yra svarbi meno rūšis, kurią jei nori, gali tam tikra prasme pareguliuoti, padaryti sau patogią, todėl valdžia stengiasi teatrus palaikyti, artistams atitinkamai mokėti, kad jie nesiskųstų.
Kai daug kam sakai NE, tada tavyje atsiranda vienas silpnas, bet tikras tavo Taip. To Taip ir stengiuosi nepamesti, nuolat jo klausausi.
Diskusija apie apdovanojimus šokio srityje ir kiek scenos menininkams jie yra svarbūs, kiek ir kokios įtakos prizai gali turėti visai meno srities bendruomenei.
Arūnas Sakalauskas dar nėra gavęs Nacionalinės kultūros ir meno premijos, nors jo visa biografija darbais ir jų gyliu jau seniai pralenkė esamų laureatų. Kodėl? – apie tai „Prie arbatos” aiškina pats aktorius.
Neišsigydžiau priklausomybės nuo knygų. Kažkada bandžiau gal metus neimti jokios knygos į rankas. Visai gal ir nieko eksperimentas pavyko, bet aš pasiilgau savo „draugų“.
Temą pasiūlė vis dažnesnis teatro žvilgsnis į praeitį. Per pastaruosius mėnesius buvo pastatyti keletas spektaklių, nagrinėjantys istoriją ir jos paliktas baltas dėmes.
