Warholas turėjo vaiko pamišimo, ir dėl to nebijojo daryti to, kas kitiems atrodė kvaila. Labai dažnai žmonės, atrandantys naujas sferas, daro tai, ką kiti mano esant kvaila. Jie išdrįsta, o vėliau tie, kurie neišdrįsta, jiems pavydi.

Nežinau, ar galėčiau ištverti jaunesniojo kolegos „grybavimą“ – man vis dėlto svarbu kūrybinė branda, profesinė ir žmogiška patirtis, bet jei režisierius nekūrybingas, viskas pasidaro svarbu.

Tikiu, jog gyvenimas nuneša ten, kur lemta būti. Išvažiavimas į Miuncheno baleto akademiją atvėrė duris į platųjį baleto pasaulį. O Amsterdamo baleto trupė pripažinta viena geriausių Europoje tiek kokybės, tiek repertuaro požiūriu.

Prieš daugiau nei dešimtmetį propaguotas „teatro be pasakų“ principas, pasirodo, mums taip pat nelabai tinka. Bet ar alternatyva jam – tik trys paršiukai , o kiekvienas teatras šiandien jaučia pareigą pastatyti savo „Grybų karą“?

Daug keliavęs po pasaulį grįžti ir susimąstai, kokioje gražioje vietoje augai, praleidai vaikystę; kaip reikia dėkoti Aukščiausiajam, kad tau buvo skirta būti čia.

Viskas daug sudėtingiau. Prie nieko Miltinis taip nesiderino, kaip prie Petronaičio. Tai buvo jo aktorius – be išlygų. Jei Petronaitis ir konfliktuodavo su juo – ne dėl savęs, dėl kitų.

Kodėl iš Justino Marcinkevičiaus trilogijos pasirinkta būtent „Katedra“? Kiek yra galimų kelių interpretuoti „Katedrą“? Ir kada pagaliau gebėsime vertinti kūrinį ne iš legendos pozicijų?

Ar teatras tikrai yra piktas? O gal pikta visuomenė, ir teatras dar sykį ją atspindi? O gal visuomenė nenori matyti pykčio (ir savęs) scenoje ir todėl piktinasi kūrėjais, keiksmažodžiais scenoje, brutalumu?

Elena linkėjo kolegei kuo didesnės kūrybinės sėkmės, nes tik per darbą teatro artistas suranda asmeninę laimę ir gyvenimo prasmę. Savo ruožtu Laima linkėjo vyresnei kolegei kuo stipresnės sveikatos ir kuo ilgiau išbūti teatre, kur ji tikrai yra reikalinga ir labai vertinama.