Salonas

Kur pagauti tobulą teatrą vaikams?

2013-01-09 Menų faktūra

Menų spaustuvės diskusijų klubas „Prie arbatos„ artėjančio festivalio „Kitoks teatras vaikams“ proga pernai metų gruodžio 20 d. pakvietė vaikų teatro kūrėjus ir jam neabejinguosius į pokalbį tema „Tobulo teatro vaikams gaudynės".

Kas yra teatras vaikams - ar jis turi kokį vieną siektiną modelį? Ar jis yra pasipinigavimas teatrams, ar, kaip nustebino savo teiginiais Aidas Giniotis, - jis kaip tik nuostolingas? Ir trūksta tik lėšų, kad toks teatras suklestėtų, ar nuolatinio dėmesio? Kūrėjai vieningai smerkia „chaltūras„ ir požiūrį į mažuosius teatralus kaip į protiškai ir emociškai nevisaverčius suaugusio žiūrovo pusfabrikačius. Bet prieš daugiau nei dešimtmetį propaguotas „teatro be pasakų“ principas, pasirodo, mums taip pat nelabai tinka (įdomu, kodėl?) ir nelabai prigijo. Bet ar alternatyva jam - tik trys paršiukai ir armiją raudonkepuraičių, o kiekvienas teatras šiandien jaučia pareigą pastatyti savo „Grybų karą"? Kas nutinka, kad rezultatas scenoje dažnai labiau primena tą blogį, nuo kurio stengtasi bėgti?

Į šį klausimą atsakymų ieškojo teatrologės Vlada Kalpokaitė ir Ramunė Balevičiūtė pokalbyje su režisieriais Olga Lapina ir Aidu Giniočiu ir Rimu Driežiu.

Menų faktūros inf.

Foto galerija

Salonas

Kūriniai kaip mikropasauliai
Pokalbis su menininke Lina Lapelyte, savo kūriniuose sujungiančią muziką, performansą ir vizualųjį meną: apie jos kūrybinį kelią, meno poveikį ir mažus pokyčius, darbą po „Saulės ir jūros“ sėkmės ir naujus kūrinius.
Pažadinti miegančias istorijas
„Įdomu, kaip kūrinys gali pataikyti į žiūrovo nervą, suburti daug panašių patirčių turinčių žmonių, net jei ir negauna apdovanojimų, nesulaukia daugybės recenzijų“, – sako režisierius Mantas Jančiauskas, kurį paribių temos ir žmonės inspiruoja kurti.
Net jei jaučiu, kad padariau viską, turiu kažką daryti toliau
„Net jei ryžtumėmės tave pakeisti, tai nėra taip paprasta… Viskas susiję ne tik su begale planų, bet ir su tuo, kad mudu pasirinkome apie visa tai kalbėti kartu“, – svarsto spektaklio „Clap & Slap“ autoriai.
Skirtingos baimės formos
„Atlikdama tyrimą daug piešiu. Nuo teksto kartais pereinu prie piešinio, nuo piešinio – prie objekto, nuo objekto – prie fizinio tyrimo“, – apie savo šokio kūrybos būdus pasakoja choreografė ir šokėja Liza Baliasnaja.
Aktorius Š. R. Meliešius: „Nenoriu per anksti prisirankioti gyvenimo taisyklių, aklai jomis tikėti“
„Man autoritetai yra žmonės, kurie žavi ne tik savo darbais ar profesija, bet ir tuo, kokios asmenybės jie yra – kaip susitvarko su savo sėkme, kokį santykį kuria su darbu“, – tikina aktorius.
Labai įdomus darbas
Scenografė Sigita Šimkūnaitė kūryboje vadovaujasi tvirta nuostata: „Nenoriu kenkti nė vienam aktoriui ar solistui. Labai svarbu išlaikyti pagarbą kiekvienam žmogui, todėl kad ir ką norėtum sukurti, vis tiek pirmiau yra žmogus, o ne grožis“.
Vadovautis pojūčiais
Pokalbis su režisieriumi Justinu Vinciūnu: „Svarbiausia pradėti nuo paprasto žmogiško santykio – jei jis atsiranda, pats procesas jau tampa dovana, o kartu su tuo gali gimti ir geras spektaklis“.
Gintaras Varnas: režisierius yra savotiškas architektas – statydamas namelį galvoji, kaip nesikartoti
„Man atrodo, menininkas turėtų siekti savos kalbos, o ne sekti madomis, kitaip koks jis menininkas? Tiesiog amatininkas“, – įsitikinęs režisierius.