Salonas

„Prie arbatos“ - kam šiandien reikalinga Katedra?

2012-12-25 Menų faktūra

Gruodį Menų spaustuvės Infotekoje klube „Prie arbatos„ vyko diskusija „Kam šiandien reikalinga Katedra?“ „Oskaro Koršunovo pastatytas spektaklis „Katedra„ kelia tiek daug prieštaringų minčių, kad jis verčia klausti, nerimauti, domėtis, pamačius tą kūrinį“,- pradėdamas diskusiją kalbėjo jos vedėjas istorikas Aurimas Švedas. Kodėl iš Justino Marcinkevičiaus trilogijos pasirinkta būtent „Katedra„? O kokios kitos lietuvių dramaturgų pjesės nusipelnė teatrų dėmesio- ar visos jos vienodai nuobodžios, ypač istorinės? Kaip šiandien skamba Justino Marcinkevičiaus pjesė - gera aktoriams, kaip teigė Vytautas Anužis, ir pernelyg patetiška šiandienos žiūrovams, pasak literatūrologės Loretos Mačianskaitės? Kiek yra galimų kelių interpretuoti „Katedrą“? Ir kada pagaliau gebėsime vertinti kūrinį ne iš legendos pozicijų? Apie tai provokavo kalbėti Aurimas Švedas, diskutavo literatūrologė Loreta Mačianskaitė, aktoriai Toma Vaškevičiūtė, Marius Repšys ir Vytautas Anužis bei LNDT meno vadovas Audronis Liuga.

Menų faktūros inf.

Foto galerija

Salonas

Kūriniai kaip mikropasauliai
Pokalbis su menininke Lina Lapelyte, savo kūriniuose sujungiančią muziką, performansą ir vizualųjį meną: apie jos kūrybinį kelią, meno poveikį ir mažus pokyčius, darbą po „Saulės ir jūros“ sėkmės ir naujus kūrinius.
Pažadinti miegančias istorijas
„Įdomu, kaip kūrinys gali pataikyti į žiūrovo nervą, suburti daug panašių patirčių turinčių žmonių, net jei ir negauna apdovanojimų, nesulaukia daugybės recenzijų“, – sako režisierius Mantas Jančiauskas, kurį paribių temos ir žmonės inspiruoja kurti.
Net jei jaučiu, kad padariau viską, turiu kažką daryti toliau
„Net jei ryžtumėmės tave pakeisti, tai nėra taip paprasta… Viskas susiję ne tik su begale planų, bet ir su tuo, kad mudu pasirinkome apie visa tai kalbėti kartu“, – svarsto spektaklio „Clap & Slap“ autoriai.
Skirtingos baimės formos
„Atlikdama tyrimą daug piešiu. Nuo teksto kartais pereinu prie piešinio, nuo piešinio – prie objekto, nuo objekto – prie fizinio tyrimo“, – apie savo šokio kūrybos būdus pasakoja choreografė ir šokėja Liza Baliasnaja.
Aktorius Š. R. Meliešius: „Nenoriu per anksti prisirankioti gyvenimo taisyklių, aklai jomis tikėti“
„Man autoritetai yra žmonės, kurie žavi ne tik savo darbais ar profesija, bet ir tuo, kokios asmenybės jie yra – kaip susitvarko su savo sėkme, kokį santykį kuria su darbu“, – tikina aktorius.
Labai įdomus darbas
Scenografė Sigita Šimkūnaitė kūryboje vadovaujasi tvirta nuostata: „Nenoriu kenkti nė vienam aktoriui ar solistui. Labai svarbu išlaikyti pagarbą kiekvienam žmogui, todėl kad ir ką norėtum sukurti, vis tiek pirmiau yra žmogus, o ne grožis“.
Vadovautis pojūčiais
Pokalbis su režisieriumi Justinu Vinciūnu: „Svarbiausia pradėti nuo paprasto žmogiško santykio – jei jis atsiranda, pats procesas jau tampa dovana, o kartu su tuo gali gimti ir geras spektaklis“.
Gintaras Varnas: režisierius yra savotiškas architektas – statydamas namelį galvoji, kaip nesikartoti
„Man atrodo, menininkas turėtų siekti savos kalbos, o ne sekti madomis, kitaip koks jis menininkas? Tiesiog amatininkas“, – įsitikinęs režisierius.