Labai nustebau, kai sykį Juozas Statkevičius „Hedoj Gabler“ papurškė kvepalų ir taip visiems aktoriams atvėrė skirtingų, bet svarbių dalykų. Aš vos neuždusau, o moterims labai padėjo.
Neįsivaizduoju, ar galima prisiimti dar didesnę atsakomybę, nei stovėti apšviestoje scenoje ir kalbėtis su tamsoje paslėptais, tam tikra prasme net anoniminiais žiūrovais.
Užaugus teatre, neįmanoma jo išsižadėti. Kaskart, kai tik atvykstu į svečią šalį, perku bilietus ir einu į operą. Tad labai gerai jaučiuosi tiek Stokholmo, tiek Madrido, tiek Londono karališkosiose operose.
Dabar metaforų lyg ir nebereikia, viską galima sakyti tiesiai. Tas „tiesiai“ dažnai virsta šiurkščiai, primityviai, paviršutiniškai. Regis, tai savotiška kaukė. Iš baimės atsiverti. Juk svarbiausius dalykus suvoki, prisipažįsti tik tyloje.
Diuseldorfo viešbučių ir restoranų verslas klesti iš dalies todėl, kad tai yra daugelio tarptautinių mugių miestas, šiame mieste veikia vieni svarbiausių Europoje, buvusiame tramvajų depe įrengti Šokio namai…
Tave užburia, sakykime, teatras ir tu judi teatro link. Tik vėliau supranti, kad vien scenoje gali pajusti laisvę. Realybė slegia, o scenoje tam tikromis minutėmis staiga tu esi laisvas.
„Šiomis dienomis permąstau, kokia vadovo pareigų prasmė. Sunkiai randu atsakymą… Prisiimdamas atsakomybę už žmones, teatrą, jo ateitį, esi priverstas elgtis taip, kaip reikia, o ne taip, kaip kam norisi.“
Artūras Šimonis: „Matau prasmę investuoti ir kurti jauniems žmonėms. Su suaugusiais kartais jaučiu turintis konfliktą, o vaikų auditoriją laikau sava ir svarbia“.
O kas yra bloga dramaturgija? Per kadaise vykusio konkurso „Panorama“ blogiausių pjesių skaitymus iš juoko lūžo visa salė. Siužetai atrodė neįtikėtinai eklektiški, tačiau gera režisierės ranka galėtų iš šios medžiagos padaryti puikų spektaklį.
