„Pašaipus požiūris į rimtą dalyką dažnai padeda atkreipti žiūrovo dėmesį, per juoką pasiūlyti jam kitokį požiūrį į tragišką situaciją", - sakė Vilniuje viešėjęs britų dramaturgas Markas Ravenhillas.
48 metų M.Ravenhillas Vilniuje viešėjo trečią kartą. Šįsyk jis norėjo pamatyti, kaip Rusijos trupė „Teatr Post„ festivalyje „Sirenos“ vaidina jo 16 pjesių ciklą „Schoot/Get Treasure/Repeat".
M.Ravenhillas šešias vaidinimo valandas su žiūrovų būreliais klusniai vaikščiojo pagal trupės nupaišytą grafiką po penkias „Menų spaustuvės„ erdves, kur kas 20 minučių aktoriai vaidino vis kitą ciklo pjesę, rašo „Lietuvos rytas“.
Kūrinys parašytas 2007 metais. M.Ravenhillas matė jau keletą jo pastatymų. Rusijos nepriklausomo teatro darbas mažiausiai priminė tradicinį teatrą.
Jaunų režisierių Dmitrijaus Volkostrelovo ir Semiono Aleksandrovskio spektaklis apsiėjo be scenos. Aktoriai neįsijautė į personažus. Tekstas buvo rodomas ekrane, skambėjo įrašytas garso takelyje arba buvo aktorių berte beriamas. Be emocijų. O pjesių temos - iš žmonių susidūrimo su karu.
„Buvo įdomu stebėti, kaip laikas keičia pjesės prasmę, - sakė M.Ravenhillas. - Kai rašiau šį pjesių ciklą, omenyje turėjau JAV invaziją į Iraką. Girdėdamas tą patį tekstą, rusų teatro vaidinamą Lietuvoje, galvojau, kaip jis veikia šiame kontekste. Gal netikėta, bet man kilo asociacijų su įvykiais Ukrainoje. Taip pat susimąsčiau, kaip į visa tai ir į rusus žiūri lietuviai, patyrę, kas yra Rusijos okupacija. O juk apie tai nė nesvarsčiau rašydamas kūrinį. Supratau, kad pjesė, patekusi į kitą laiką ir kitokias aplinkybes, ima skambėti kitaip.
Trupės sprendimas vaidinti ne scenoje, o rodyti kiekvieną pjesę skirtingose erdvėse man pasirodė išmintingas. Tai net atitinka mano idėją rašyti trumpas pjeses šiuolaikiniam žmogui, kuris kompiuterių, televizorių ekranuose, „iPod" šokinėja nuo temos prie temos.
Įdomu buvo ir tai, kad žiūrovai po kiekvienos pjesės turėdavo pereiti į kitą salę, galėjo rinktis, kaip žiūrėti spektaklį, kada pasidaryti pertrauką. Esu matęs aštuonias šio ciklo pjeses, vaidinamas scenoje. Žiūrėti tokio turinio reginį be atokvėpio - sunku. Per aštru."
- Vasarą Rusijos scenose ir kine uždrausta vartoti necenzūrinę leksiką. Pagal šią nuostatą ir spektaklis „Schoot/Get Treasure/Repeat", ir visa jūsų dramaturgija Rusijoje atsidūrė už įstatymo ribų. Ką manote?
- Labai gudrus įstatymas. Juk uždrausta tarti ne tik tuos kelis necenzūrinius žodžius. Užkirstas kelias visai šiuolaikinei dramaturgijai, teatro plėtotei. Dabar Rusijoje galima statyti vien klasiką.
- Jūsų pjesėse nemažai humoro, pašaipos, satyros. Ypač „Produkte", kurio Prodiuserį su visais jo mąstymo štampais jūs pats ir vaidinote prieš keletą metų Lietuvoje. Ar šįkart rusų teatro vaidinime jūsų ironija neprapuolė?
- Taip, rašydamas mėgstu pasitelkti sąmojį, ironiją. Kartais daugiau, kartais mažiau. Pašaipus požiūris į rimtą dalyką dažnai padeda atkreipti žiūrovo dėmesį, per juoką pasiūlyti jam kitą požiūrį į tragišką situaciją, suteikti netikėtos patirties.
Rusų artistai savo vaidinime daug ko atsisakė. Ne tik scenos ir scenografijos, charakterių ir emocijų. Jie nuėjo kitu keliu. Jų spektaklis veikė ne jausmus - toks pasirinkimas verčia kitaip ir žiūrėti.
Esu matęs daug savo pjesių interpretacijų. Visur nebūdavo ko nors, ko galėdavai tikėtis. Bet patirtis mane išmokė vertinti kiekvieną pastatymą.
- Daugelyje ciklo „Schoot/Get Treasure/Repeat" pjesių parodėte, kad išvaduotieji tampa išvaduotojų aukomis. Rusų spektaklis - tam tikras protestas, kova. O jūs pats - besijuokiantis iš pasaulio absurdo ar kovojantis su juo autorius?
- Esu bendravęs su psichoanalitiku. Sakiau jam, kad savimi pasijusiu tik tada, kai mano tėvai bus mirę. Psichoanalitikas palinkėjo liautis, nes bendraudamas esą ginuosi, todėl santykiai su giminėmis yra įtempti. Tai išlaisvino mane. Nuo tada bendrauju su tėvais daug švelniau. Nebekovoju su jais. Tarp mūsų nebeliko įtampos.
Gyvenime nuolat pasitaiko situacijų, kurios verčia susigūžti, kankintis. Tada norisi priešintis. Bet juk toji būsena, kai tu randi priešų ir nori juos naikinti, - spąstai. Be to, ir priklausomybė, nes sunaikinęs vienus priešus lauki naujų.
Tiesiog reikia būti tuo, kas esi, daryti tai, kas tau reikalinga ir įdomu, negaišti laiko ieškant priešų tarp tėvų, valdžios, visuomenės, kritikų. Man niekas nebetrukdo ir nebeeikvoja mano laiko.
- Girdėjau, kad ėmėtės milžiniško projekto?
- Taip, tai operos libretas. Ją statys Norvegijos nacionalinė opera. Šiame projekte dalyvauja 17 orkestrų, 16 chorų, įvairių tautų solistai. Ji statoma pagal futuristinę fantastinę istoriją, kurią parašiau bendradarbiaudamas su norvegų kompozitoriumi Rolfu Wallinu.
Šiuolaikinės dramaturgijos kodas
M.Ravenhillas laikomas svarbiausia britų šiuolaikinės dramaturgijos figūra, padariusia milžinišką įtaką kitų šalių dramaturgijai.
Debiutavo pjese „Shopping and Fucking„, pastatyta daugelyje šalių. Lietuvoje „Shopping and Fucking“ 1999 m. režisavo O.Koršunovas. M.Ravenhillo pjesę „Keletas tikslių polaroidinių nuotraukų" buvo pastatęs jaunas režisierius P.Laurinkus.
2006 m. viešėdamas Vilniuje M.Ravenhillas su lietuvių aktore V.Raubaite vaidino prodiuserį savo paties parašytoje satyrinėje pjesėje-monologe „Produktas".
2007 m. Edinburge, festivalyje „Fringe„, buvo rengiami „Pusryčiai su M.Ravenhillu“, per kuriuos kiekvieną festivalio dieną žiūrovams buvo suvaidinta nauja trumpa britų dramaturgo pjesė iš ciklo „Shoot/Get Treasure/Repeat".
Spektaklio pavadinimas - kodas, kuriuo naudojantis kuriami kompiuteriniai žaidimai: šauk, pasiimk grobį, kartok. Autorius pasakojo galvojęs apie tai, kad 24 valandas per parą žmonės yra bombarduojami naujienomis ir nebelieka erdvės šiam milžiniškam informacijos srautui apmąstyti. Tokia erdvę, galimybę pažvelgti į situaciją iš šalies esą suteikia menas.
