„Aš manau, kad reikia būti ten, kur sunkiau. Prisimenate filmą „Čiapajevas„: „Kur turi būti vadas? Priekyje, ant eiklaus žirgo!“ Štai ir aš dabar jaučiuosi kaip Čiapajevas ant eiklaus žirgo: ginu čia europietiškas vertybes", - apie savo darbą Maskvoje kalbėjo režisierius Rimas Tuminas.
R.Tumino vadovaujamas Maskvos Jevgenijaus Vachtangovo teatras pirmą kartą dalyvavo ką tik pasibaigusiame viename didžiausių Vokietijoje „Ruhrfestspiele„ festivalių, kuriame parodė spektaklį „Vėjas tuopose“ pagal Geraldo Sibleyraso pjesę. „Deutsche Welle" korespondentė Anastasija Bucko pasinaudojo gastrolėmis, kad pakalbėtų su spektaklio režisieriumi ir teatro meno vadovu.
- Jūs atvežėte kamerinį spektaklį pagal šiuolaikinio prancūzų dramaturgo, nelabai žinomo Vokietijoje, pjesę. O dar vaidinote rusų kalba. Ar nebijojote jo rodyti vokiečių publikai?
- Šiame spektaklyje labai subtili aktorių vaidyba. Dabartiniu teatro raidos etapu svarbus toks vaidybos būdas ir toks dramaturgijos tipas, primenantis Samuelio Becketto „Belaukiant Godo". Personažai laukia mesijo, Dievo ar bent kokio nors balso iš dangaus.
Beje, aktoriams patinka rizikuoti, vaidinti kalba, kurios nesupranta dauguma žiūrovų. Jiems tai iššūkis: ar gebės savo vaidyba perteikti mintį, o ne tik tekstą?
- Jūs, būdamas vakarietis ir pagal pasą, ir pagal kilmę, ir pagal temperamentą, vadovaujate labai rusiškam teatrui. Kaip ten jaučiatės?
- Aš visada jaučiuosi svečias, ir tai man tikriausiai padeda: tarp mūsų yra tam tikra distancija. O Lietuvos aktorių ir režisierių mokykla kaip tik didele dalimi remiasi gebėjimu „išsilaipinti„ į bet kokią situaciją, bet kokį personažą scenoje. Šį vaidybos sąlygiškumą, gebėjimą vaidinti ne „charakterį“, o kai ką daugiau, aš bandau įdiegti J.Vachtangovo teatre.
Reikia pasakyti, kad ši tradicija susijusi su pačiomis teatro šaknimis. Ne veltui juokaujama, kad pas mus „grįžo J.Vachtangovo dvasia". Aš ne taikiausi prie trupės, ne pataikavau jai, o iš karto pradėjau labai intensyviai dirbti. Taip mes tapome vienu populiariausių teatrų Maskvoje.
- Žinoma, kad aktoriai iš Rusijos sunkiai prigyja vokiškuose teatruose, bent jau anksčiau taip buvo. Kodėl?
- Dabar padėtis keičiasi, rusų aktoriai tapo imlūs kitoms mokykloms - vokiečių, prancūzų, italų... Anksčiau manyta, kad teatras gali būti tik psichologinis, svarbiausia - charakteris, konfliktas. Ši samprata eižėja. Dabar svarbiausia - mąstyti apie žmogų pasaulyje. O charakteris jau po to.
Mėgstu kartoti Pierre´o de Ronsard´o, prancūzų poeto, gyvenusio šimtą metų iki Williamo Shakespeare´o, posmą. W.Shakespeare´as ištarė garsiuosius žodžius, kad visas pasaulis - teatras, o mes visi - aktoriai.
Bet P.de Ronsard´as patikslina, kad mes - aktoriai per prievartą, ir pratęsia: „Visagalis likimas paskirsto vaidmenis, ir dangus stebi mūsų vaidybą!„ Tai ir yra svarbiausia: mokėti vaidinti „dangui“, o ne tik publikai. O rusų aktorius ilgą laiką kalbėdavo horizontaliai. Jis ieškojo žemėje psichologijos, poezijos ir niekaip negalėjo pakilti. Dabar aktoriai siekia pakilti ir reikia jiems padėti. Aš ir stengiuosi tai daryti.
- Kai kurie jūsų kolegos iš režisierių cecho atsisako dirbti Rusijoje dėl politinių motyvų. Ar jūs niekada taip nekėlėte klausimo?
- Ne, niekada nekėliau. Manau, kad toks nuolaidžiavimas politinei konjunktūrai nepriimtinas. Tie, kurie atsisako, daro tai iš silpnumo. Laukė, kad ir aš protesto vardan atsistatydinsiu ir grįšiu į Lietuvą.
Bet aš manau, kad reikia būti ten, kur sunkiau. Prisimenate filmą „Čiapajevas„: „Kur turi būti vadas? Priekyje, ant eiklaus žirgo!“
Štai ir aš dabar jaučiuosi kaip Čiapajevas ant eiklaus žirgo: ginu čia europietiškas vertybes. Kai Rusija vėl atsivers Europai, o Europa - Rusijai, tuomet aš galbūt ir išeisiu. O dabar man reikia būti čia kaip sargybiniui, kaip mūsų bendrų - europietiškų ir rusiškų - vertybių kareiviui.
- Skaičiau, kad jūsų mama buvo rusė, iš Lietuvos sentikių. O kuo jūs jaučiatės esąs?
- Aš, žinoma, jaučiuosi esąs lietuvis. Mano mamos protėviai pabėgo į Lietuvą prieš tris šimtus metų. Tačiau aš jaučiu savyje ir tą kraujo lašą ir didžiuojuosi juo. Prisimenu, mano senelio namuose visada šalia kabojo jo didybės imperatoriaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio portretai ir, žinoma, ikona. Istoriją reikia žinoti ir ja tikėti.
- Beje, dėl istorijos ir jos išmanymo: Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas neseniai bandė pateisinti Molotovo-Ribbentropo paktą. „Sovietų Sąjunga pasirašė nepuolimo sutartį su Vokietija. Jie sako - ak, kaip blogai. Bet kas čia blogo, jei Sovietų Sąjunga nenorėjo kariauti?“ - kalbėjo V.Putinas. Kaip jūs tai vertinate?
- Blogai. Paktas ir jo slaptieji protokolai lėmė Lenkijos ir Baltijos šalių okupaciją, ir tai neginčijami faktai. 1939-1940 metais trečdalis lietuvių buvo arba sušaudyti, arba ištremti, ir šis skausmas, tiesiog fizinis, niekada neapleidžia manęs, jis mano atmintyje.
V.Putino žodžius suprantu kaip patriotizmo žadinimą. Nenustebčiau, jeigu ir kitos klaidos pasirodys nebe klaidos: girdi, Afganistane reikėjo ginti nacionalinius interesus, vadinasi, mes vėl teisūs. Ir Kubos krizės reikėjo. Tačiau istorija ilgaamžiškesnė už valdžią ir atmintis sugrįš.
- Grįžkime prie jūsų teatro. Ar žvaigždiškumas gadina jūsų aktorius?
- Kaip ką... Taip, žinoma, gadina! Tai atsiliepia ir santykiams teatre. Tik vakar išgarsėjo ir še tau - žvaigždė! Žiūriu į juos kaip į vaikus, žaidžiančius populiarumą.
- Sakykite, o kas tokia „kurmių partija"?
- Tai sovietinių laikų pokštas: buvo toks opozicinis žaidimas. Teatrališkas aktorių žaidimas: sukūrėme teatrų komandą ir pavadinome ją „kurmių partija“. Nepavadinome „antruoju frontu„ arba „laisvės frontu“ - iškart būtų mus uždarę.
- O kodėl būtent kurmių?
- Kurmiai - geri, sąžiningi, darbštūs, nors ir akli, bet gyvenimą jaučia geriau negu daugelis. Jie nevagia, ir korupcijos tarp jų nėra. Jie gyvena savo pasaulyje. Dabar kurmių partijos vėl reikia.
Parengė Milda Augulytė
