Tave užburia, sakykime, teatras ir tu judi teatro link. Tik vėliau supranti, kad vien scenoje gali pajusti laisvę. Realybė slegia, o scenoje tam tikromis minutėmis staiga tu esi laisvas.
„Šiomis dienomis permąstau, kokia vadovo pareigų prasmė. Sunkiai randu atsakymą… Prisiimdamas atsakomybę už žmones, teatrą, jo ateitį, esi priverstas elgtis taip, kaip reikia, o ne taip, kaip kam norisi.“
Artūras Šimonis: „Matau prasmę investuoti ir kurti jauniems žmonėms. Su suaugusiais kartais jaučiu turintis konfliktą, o vaikų auditoriją laikau sava ir svarbia“.
O kas yra bloga dramaturgija? Per kadaise vykusio konkurso „Panorama“ blogiausių pjesių skaitymus iš juoko lūžo visa salė. Siužetai atrodė neįtikėtinai eklektiški, tačiau gera režisierės ranka galėtų iš šios medžiagos padaryti puikų spektaklį.
Man gaila visuomenės, kuri kažkokį spektaklį tiek pervertina, nesvarbu net kieno jis, kad gieda giesmes prie teatro arba išvis uždraudžia rodyti! Mano supratimu, tai tiesiog keistų visuomenės fobijų išraiška.
Kurdamas muziką teatrui, supratau, kad muzika turi tiek galimybių didelėje scenoje, bet režisieriai, su kuriais dirbau, jomis nesinaudojo. Jie buvo užsiciklinę, kad svarbiausia – tekstas.
„Tiesiog reikia būti tuo, kas esi, daryti tai, kas tau reikalinga ir įdomu, negaišti laiko ieškant priešų tarp tėvų, valdžios, visuomenės, kritikų. Man niekas nebetrukdo ir nebeeikvoja mano laiko“.
Tai teatras turėtų belstis į mokyklos duris ir klausti – kas naujo? Dabar, deja, yra atvirkščiai. Mokykloje dažniausiai šnekama, kaip tu pritapsi, prisitaikysi prie esamos teatrinės situacijos.
Visiškai neturiu pavydo jausmo, nors teatre pavydo yra. Aš vis laukdavau: dar gausiu, dar gausiu, pati režisieriams nesisiūlydavau. Ko jau ko, gudrumo neturiu, o reikia būti gudriai.
