Įbėgo į sceną nuostabaus grožio katė. Taip sužavėjo tas vaidmuo, kad grįžau namo kaip iš stebuklingos šalies. Po to atvažiavo teatras gastrolių. Tada pamačiau Zdanavičiūtę, kuri scenoje šokdino Donatą Banionį.
Kai Rusija vėl atsivers Europai, o Europa – Rusijai, tuomet aš galbūt ir išeisiu. O dabar man reikia būti čia kaip sargybiniui, kaip mūsų bendrų – europietiškų ir rusiškų – vertybių kareiviui.
Šiandien Lietuvoje ypač paplitusios atskirų asmenų mokyklos: Jonaičio, Petraičio ir t. t. Tai – ne mokyklos, tai atskirų žmonių kursai. O „mokykla“ – tai laiko, vertingų rezultatų patikrinta mokymo sistema.
Meno srities studentas turėtų norėti keisti daugybę dalykų, nebūtinai viską griaudamas, bet ieškodamas savo tiesos meno kalba. Maištas yra ne tam, kad pasivytum madingą meno srovę.
Nepatinka man dirbti mechaniškai, šabloniškai. Jei nesuprantu – nedarau. Nors kartais pasitaiko, kai, rodos, sukūrei vaidmenį, vaidini, ir tik kokiame 50 spektaklyje staiga perpranti – tai štai kaip čia yra!
Ji be perstojo vaidijosi su kolegomis aktoriais: pyko, skundė, reikalavo atstatyti pamintą teisybę, kėlė nuolatinę įtampą (o dėl to jos, aišku, nemėgo)… Gira savo dienoraščiuose Rymaitę vadino „nepilno proto mergička“.
Šis periodas – eksperimentas, avantiūra, savęs patikrinimas. Nežinau, kodėl dievulis jį davė, bet jaučiu, kad sužinosiu. Seniai būta tokios nežinios, sklandymo lyg sapne.
– Aktorių karjera gali būti ir labai ilga. O kiek trunka šokėjos karjera?
– Šiuolaikinio šokio šokėjos karjera gali trukti tol, kol pajudinsi bent vieną pirštelį ir turėsi, ką pasakyti. Tikiuosi turėsiu, ką pasakyti!
Aktoriai apie aktorius. Apie Nelę Savičenko ir Regimantą Adomaitį. Kaip apie skulptorę ir apie upę. O jų būna visokių.
