Indrė Lencevičiūtė: klounas nuostabesnis už aktorių

Aušra Kaminskaitė 2015-11-30 Menų faktūra

aA

Gruodžio 3, 4 ir 8 dienomis Menų spaustuvė pristato ketvirtąją ir paskutinę šių metų programos „Atviros erdvės“ jauniesiems menininkams premjerą - monospektaklį klounados stilistika „Klai_Da“. Dėmesio - spektaklis, paremtas absurdo cirko elementais, nėra skirtas vaikams ir yra pažymėtas N-14 ženklu. „Klounas nėra išimtinai vaikiškas personažas, klounai esame mes visi“, sako spektaklio autorė Indrė Lencevičiūtė, aktorės karjerą pradėjusi Vido Bareikio režisuotuose „No Theatre“ spektakliuose, o pastaruosius kelis metus intensyviai dalyvaujanti Gydytojų klounų veikloje bei edukacinėje programoje.

„Klai_Da“ - tai ne tik jauno menininko debiutas. Tai drauge ir klounados spektaklio debiutas Lietuvoje. Vakarų Europoje, JAV bei kitose šalyse profesionali klounada jau prieš daugybę dešimtmečių išėjo iš cirko palapinių ir persikėlė į profesionalias scenas bei ekranus. Lietuviams pažįstami tokie klounai kaip Slava Poluninas, Jurijus Nikulinas, Charlie Chaplinas - ir tai labai nedidelė dalis visame pasaulyje puikiai žinomų šios profesijos atstovų. Lietuvoje klounada tik pradėjo žengti pirmuosius žingsnius.

Klaida - Lietuvoje gyvenanti emigrantė, atvykusi „iš šalies“. Puikias valytojos pareigas užimanti 35-erių metų moteris (atrodanti kaip 29-erių), valganti medų, bet išliekanti liekna, tikisi pagaliau susirasti vyrą. Ir tam ji pasiryžusi atskleisti visus savo privalumus. Bei trūkumus.

Apie būsimą spektaklį kalbamės su jo autore Indre Lencevičiūte.

Trumpai papasakok apie savo kelią nuo aktorystės iki klounados.

Baigiau vaidybos studijas pas Gintarą Varną, kelerius metus vaidinau Vido Bareikio trupės „No Theatre“ spektakliuose. Būtent po vieno iš spektaklių, „Telefonų knyga“, su aktore Agne Kaktaite vėlai vakare kalbėjomės apie darbų teatre stygių ir ji man papasakojo apie klounus. Tai išgirdus mano galvoje tarsi įvyko sprogimas, užsikabinau už šios veiklos ir štai po kelerių metų  jaučiuosi pasiruošusi pati kurti klounados spektaklį.

Kur ir iš ko mokeisi klounados? 

Su Gydytojais klounais dukart per metus lankomės Vienoje, ISH (International School of Humor) mokykloje, kur reguliariai vyksta keturių dienų seminarai, kūrybinės dirbtuvės. ISH bei pačių „Raudonų nosių“ iniciatyva mokytojai taip pat neretai atvyksta į Lietuvą ir čia veda kūrybines dirbtuves. Šį spektaklį man padėjo kurti vienas svarbiausių mokytojų, Čekijoje dirbantis Gary Edwardsas. Taip pat dalyvavau daugybėje Ami Hattabo seminarų - jis dėsto prestižinėje Lecoq´o teatro mokykloje. Prie spektaklio patarimais prisidėjo ir žymusis Aitoras Basauri, Londone veikiančios teatro trupės „Spymonkey“ aktorius.

Dauguma Lietuvių žino vienintelę klounų rūšį - cirko klounus. Koks yra tavo klounas? 

Man patiko mano mokytojo Aitoro žodžiai, jog klounas yra toks sutvėrimas, kuris neišeina iš problemų lengvai. Klounas apskritai yra nuostabus dalykas, jis yra nuostabesnis už aktorių. Aktoriai gali prisidengti personažais, o klounas prisidengti negali, nes jis gimsta tik tada, kai žmogus atsiveria, kai nebijo būti savimi, nebijo atrodyti silpnesnis už publiką ir leidžia jai juoktis iš savęs. Klounas turi būti geras gimnastas, magas, akrobatas, aktorius, rašytojas...

Ar prieš suaugusius žmones atsiverti sunkiau nei prieš vaikus?

Nepasakyčiau. Aišku, mano darbas su vaikais yra socialinė klounada, o suaugusiems skirtas spektaklis jau reikalauja profesionalaus meno, tad sunku palyginti auditorijas, nes aplinkybės skirtingos. Tačiau atvirumas būtinas, kitaip klounu netapsi jokiomis aplinkybėmis.

Kodėl, tavo nuomone, profesionalioje Lietuvos scenoje klounada nėra populiari? 

Nežinau. Manau, kad žmonės bijo tuo užsiimti, nes laiko klounadą prastesniu menu nei teatras. Esu girdėjus sakant, jog Domino teatre yra daug klounados. Galbūt - klounada yra labai plati sąvoka. Bet aš mokausi visai kitos klounados.

Kokia yra „Klai_Da“ ir apie ką ji pasakos? 

Tai moteris, kuriai šiuo metu labai reikia vyro. Ji - emigrantė, kalba su akcentu, labai vieniša. Tad ir spektaklis yra apie meilę, vienatvę ir norą šalia turėti žmogų. Tiesa, pati emigracijos tema čia ne tokia svarbi. Tiesiog prie visų kitų Klaidos nesėkmių prisideda dar ir kalbos problemos bei noras pritapti. Svarbiausia čia tai, kas žmogiška ir būdinga daugeliui - juk tai ir visų komiškiausia. O paskui jau pamatysim, ar juoksimės, ar verksim.

***

„Atvira erdvė´15“ jauniesiems menininkams pristato: KLAI_DA.Premjera! monospektaklis absurdo klounados stilistika | N14. Idėjos autorė ir atlikėja Indrė Lencevičiūtė, kartu kūrė Emilija Latėnaitė-Beliauskienė, Gary Edwards. Muzika - Povilas Kruopis, Španskis, choreografija - Agnietė Lisičkinaitė.

Gruodžio 3, 4 ir 8 d., 19 val. Menų spaustuvės Kišeninėje salėje. Bilietai Tiketoje ir 1 val. iki renginio Menų spaustuvėje.

Salonas
  • Kūriniai kaip mikropasauliai

    Pokalbis su menininke Lina Lapelyte, savo kūriniuose sujungiančią muziką, performansą ir vizualųjį meną: apie jos kūrybinį kelią, meno poveikį ir mažus pokyčius, darbą po „Saulės ir jūros“ sėkmės ir naujus kūrinius.

  • Pažadinti miegančias istorijas

    „Įdomu, kaip kūrinys gali pataikyti į žiūrovo nervą, suburti daug panašių patirčių turinčių žmonių, net jei ir negauna apdovanojimų, nesulaukia daugybės recenzijų“, – sako režisierius Mantas Jančiauskas, kurį paribių temos ir žmonės inspiruoja kurti.

  • Net jei jaučiu, kad padariau viską, turiu kažką daryti toliau

    „Net jei ryžtumėmės tave pakeisti, tai nėra taip paprasta… Viskas susiję ne tik su begale planų, bet ir su tuo, kad mudu pasirinkome apie visa tai kalbėti kartu“, – svarsto spektaklio „Clap & Slap“ autoriai.

  • Skirtingos baimės formos

    „Atlikdama tyrimą daug piešiu. Nuo teksto kartais pereinu prie piešinio, nuo piešinio – prie objekto, nuo objekto – prie fizinio tyrimo“, – apie savo šokio kūrybos būdus pasakoja choreografė ir šokėja Liza Baliasnaja.

  • Aktorius Š. R. Meliešius: „Nenoriu per anksti prisirankioti gyvenimo taisyklių, aklai jomis tikėti“

    „Man autoritetai yra žmonės, kurie žavi ne tik savo darbais ar profesija, bet ir tuo, kokios asmenybės jie yra – kaip susitvarko su savo sėkme, kokį santykį kuria su darbu“, – tikina aktorius.

  • Labai įdomus darbas

    Scenografė Sigita Šimkūnaitė kūryboje vadovaujasi tvirta nuostata: „Nenoriu kenkti nė vienam aktoriui ar solistui. Labai svarbu išlaikyti pagarbą kiekvienam žmogui, todėl kad ir ką norėtum sukurti, vis tiek pirmiau yra žmogus, o ne grožis“.

  • Vadovautis pojūčiais

    Pokalbis su režisieriumi Justinu Vinciūnu: „Svarbiausia pradėti nuo paprasto žmogiško santykio – jei jis atsiranda, pats procesas jau tampa dovana, o kartu su tuo gali gimti ir geras spektaklis“.

  • Gintaras Varnas: režisierius yra savotiškas architektas – statydamas namelį galvoji, kaip nesikartoti

    „Man atrodo, menininkas turėtų siekti savos kalbos, o ne sekti madomis, kitaip koks jis menininkas? Tiesiog amatininkas“, – įsitikinęs režisierius.