Neseniai grįžau iš festivalio Minske. Ten važiavau su nuostata, kad pamatysiu sovietinius laikus, o pamačiau nerealią tvarką… Ir žmones, kurie laimingi turėdami savo taisykles. Tai mane šokiravo ir privertė dar kartą susimąstyti apie mūsų šlykščią ir keistą prigimtį.

Labai džiaugiuosi iš tikrųjų, kad būtent šituo metu, kai jau esu nebe vaikas, bet dar nesu senis, per pastaruosius dešimt metų papuoliau į teatrus, pas režisierius, kurie man yra iš tikrųjų iš didžiosios raidės, susidūriau su talentingais žmonėmis.

Kuo daugiau darai, tuo geriau moki išskirstyti savo laiką ir jį išnaudoti teisingai. Galų gale, visi tavo darbai vienas kitam pasitarnauja.

Labiausiai atsiskleisti ir būti savimi galėjau teatre, kuriame nėra ribų. Ten galiu būti melodingas, elektroninis, triukšmingas – visoks, koks noriu.

Kaip rašo mano mėgstamas portugalų poetas Fernando Pessoa, žmogaus gyvenimas – kaip paukščio skrydis. Praskrenda ir nepalieka jokios žymės. Bet to skrydžio metu mes aiktelim.

Vaidmuo pataiko į tavo temą, kuo tu gyveni, į tavo pasaulėžiūrą, visą esybę, kas tu esi ir kam tu gal net ir atėjai į šį pasaulį.

Klounas neišeina iš problemų lengvai. Jis gimsta tik tada, kai žmogus atsiveria, nebijo atrodyti silpnesnis už publiką ir leidžia jai juoktis iš savęs.

Kompozitorė Antye Greie-Ripatti: „Teatras didelis ar mažas – darbo apimčiai tai neturi jokios reikšmės. Beje, aš gyvenu mažoje salelėje šiaurinėje Suomijoje. Tai iš esmės „mažo“ pasirinkimas”.

Yra žmonių, kurie sako: „Nekalbėkime, nes galime išprotėti.“ Man atrodo, kaip tik reikia kalbėti. Kažkur esu skaitęs: „Gyventi, gyventi, gyventi ir niekaip neišprotėti – Dieve, kaip tai nuobodu“.