Nepatogu prisipažinti, bet kavinėse, vaikščiodamas gatvėmis aš klausau, ką žmonės kalba. Ne tam, kad išvysčiau kokių nors paslapčių. Bandau pajusti atmosferą, žmogišką nerimą, išsipildymą.
Buvimą su Aldona aš galėčiau apibūdinti kaip liūdną situaciją. O jei kažkas kažką pamatė ar nugirdo, galiu patikinti, kad tai tiktai spektaklis, mūsų mažas vadinimas.
Ši pora tikrai stebina. Aukšto rango inteligentai, puikūs savo srities specialistai, mūsų kultūros turtintojai, ilgaamžiai šviesuoliai. Tvirti kaip deimantai.
Dar repetuodamas supratau, kad teatre negalima nevaidinti. Geriau vaidinti. Kiek bebūtų artima tai, ką vaidini, vis tiek turi surasti ir atstumą, ir požiūrio kampą.
Mūsų trupė jau kitokia. Ir jaunimas kitoks, ir laikas kitoks, nebėra tiek kantrybės. Kai nėra kur dirbti, sunkiau pasikviesti žinomų režisierių. Taigi ta šviesa nebe tokia ryški.
Kartais netgi atrodo, kad šio artisto arsenale trūksta tokio privalomo komponento kaip kūrybinis įkvėpimas, nors tai, aišku, netiesa.
Iš tikrųjų aš to teatro ir nekenčiu, ir myliu. Aš jį pažįstu, jaučiu. Jeigu tik įjungčiau žinojimą, kad „čia netiesa“, negalėčiau dirbti. Ir tikrai ne pinigai svarbiausia.
Jei teatras nestato klasikos, jis turėtų tiksliau atspindėti laiko, vietos kalbą. Dar mes nepasiekėme tokios kalbos laisvės, kuri galima ir kuria naudojasi kolegos Rusijoje, Lenkijoje. Mes dar esame pernelyg dideli puritonai.
Šokio menas – tai tyrumo estetikos menas, tad ir kuriamas jis turi būti atitinkamomis sąlygomis. Privalu rūpintis šiuo sunkiai dirbančiu, labai jautriu ir vertingu menininkų kolektyvu.
