Marius Repšys: „Esu įsitikinęs: žmogus viską gali padaryti, tik reikia noro, darbo ir šiek tiek valios. Netgi valios reikia nedaug, jeigu turi noro. Dabar sumaniau, kad tapsiu šachmatų meistru, ir to kasdien siekiu”.
Rusiškuose filmuose kartais rodo tokius irstančius miestus suverstais šaligatviais. Tuopų vata voliojasi. Namai, atrodo, kadaise pastatyti ir užmiršti. Nueini į parduotuvę ir iškart esi nekenčiamas.
Gal pavyks sulaukti teatro įkurtuvių po antrosios mano gyvenime pastato rekonstrukcijos. Teatras vis dėlto yra liga. Tik mano draugai ir bičiuliai vienas po kito iškeliauja. Kol gyveni, atrodo, esi amžinas.
Esu jau saulėlydžio žmogus, nors širdyje jaučiuosi dar jauna. Tik dabar, kai visai pasitraukiau nuo scenos, pradedu suprasti, kokį laimingą gyvenimą nugyvenau, kokią fantastišką profesiją turėjau.
Siekiu iš visų jėgų, kad jie tokie būtų, kad kiekviename spektaklyje būtų kas nors nauja – dar pustonis, dar viena spalva, dar tikresnė nuotaika, šiandienos, dabarties, šios akimirkos.
Kai Maskvoje Satyros teatre pamačiau „Blakę“, supratau, kad ne viskas yra taip, kaip parašyta. Aš net būdamas studentas dariau ištrauką iš „Pirties“, tada šią pjesę ir įsidėjau į portfelį „ateičiai“.
Cezaris Graužinis man pavedė užmegzti itin glaudų ryšį su publika, provokuoti ją, elgtis taip, kaip elgiasi komediantai, monospektakliuose tiesiogiai bendraujantys su publika.
Rusija neužmiršta, kad teatras yra svarbi meno rūšis, kurią jei nori, gali tam tikra prasme pareguliuoti, padaryti sau patogią, todėl valdžia stengiasi teatrus palaikyti, artistams atitinkamai mokėti, kad jie nesiskųstų.
Kai daug kam sakai NE, tada tavyje atsiranda vienas silpnas, bet tikras tavo Taip. To Taip ir stengiuosi nepamesti, nuolat jo klausausi.
